XXI amžius

Stelmužės galiūno paunksmėje

Kas nežino Stelmužės ąžuolo - seniausio Lietuvos ąžuolo? Prie jo plūsta ir plūsta ekskursijos, nes visiems be galo įdomu pasižiūrėti į medį, kuriam jau apie porą tūkstančių metų! Ąžuolo aukštis - 23 metrai, storis - 3,5 metro, o gumbuoto, išsirangiusio kamieno apimtis ties žeme - 13 metrų! Ąžuolas daug kur paramstytas ąžuoliniais spyriais, kurie laiko šakas, saugo nuo skilimo. Medis galiūnas ne kartą buvo restauruojamas, tvarkomas. Prieš keletą metų išskobtas ir antiseptikais išteptas jo vidus, o angos, kiaurymės, nulūžusių šakų vietos padengtos skarda, ąžuolas sukaustytas metalinėmis sąvaržomis, kad nesuskiltų. Specialistų teigimu, taip sutvarkytas, restauruotas, nuo puvimo apsaugotas ąžuolas dar žaliuos daug dešimtmečių...
Legendos, padavimai byloja, kad po Stelmužės ąžuolo šakomis kadaise degusi šventoji ugnis, rudeniop ant aukuro dievaičiui Perkūnui žyniai aukodavę barzdotus ožius, rugių pėdus, midaus ąsočius, melsdami laukams derliaus ir sėkmės medžioklėse...
Stelmužė garsi ne tiktai ąžuolu galiūnu. Čia viskas alsuoja praeitimi, istorija. Manoma, kad kadaise prie Stelmužės ežero būta pilies. Vėliau čia iškilo dvaras, valdytas Livonijos baronų bei caro statytinių. Stelmužė žinoma jau nuo XVI a. antros pusės. Vietovė įsikūrusi šiaurrytiniame Lietuvos pakraštyje, vos už 13 kilometrų nuo Zarasų ir visai netoli Latvijos sienos. Todėl nė kiek nenuostabu, kad į sudurtinį vietovardžio žodį įeina latviškoji "muiža...", kas lietuviškai reiškia dvarą.
Stelmužės dvaro herbe buvo vaizduojama pusė ratlankio. Pasak padavimo, kažkoks milžinas nutarė ant pravažiuojančio caro karietos nuversti ąžuolą, tačiau vienas stelmužiškis stipruolis atrėmė tą ąžuolą ir išgelbėjo carą. Imperatorius tam žmogui už išgelbėjimą ne tik pinigų nepasiūlė, bet netgi ir nepadėkojęs su šešetu žirgų kinkyta karieta nurūko toliau. Stipruolis iš to apmaudo karietą pasivijo, griebė už rato, tad pusė ratlankio liko jo saujoje.
Stelmužiškis galiūnas ir caras padavime minimi neatsitiktinai. Mat Stelmužės dvaro šeimininkai buvo svetimšaliai - vokiečių baronai Folkerzambai, vėliau rusų caro dvariškiai Valujevai, nuo XX a. pradžios - vokiečių baronai Hanai. Vienas iš Valujevų šeimos, Piotras Valujevas, 1861-1868 metais buvo carinės imperijos vidaus reikalų ministras.
Pasakojama, kad Stelmužės dvarininkai Valujevai net kelerius metus slėpė nuo kaimiečių žinią apie baudžiavos panaikinimą. O kai žmonės tai sužinojo, kilo riaušės ir dvarponiams teko kviestis net ulonus. Nuo XVII amžiaus minima buvusi žiauri priespauda, ką liudija iš akmenų sukrautas keturkampis vadinamasis vergų bokštas, kuriame buvo kalinami ir kankinami nepaklusnūs baudžiauninkai. Istorijos šaltiniai byloja, kad, neišlaikę dvaro pareigūnų žiaurumų, baudžiauninkai net bėgdavę iš Stelmužės arba nusižudydavę.
Vergų bokštas išlikęs iki šių dienų. Restauruotas pastatas stovi senojo kaimo viduryje, Padvarinio ežero įlankos pietrytiniame krante. Tai akmenų, plytų, kalkių ir molio skiedinio statinys, kurio sienų storis net 0,75 metro. Kaip byloja užrašas ant vergų bokšto sienos, tai XVIII amžiaus architektūros paminklas. Tai ir mūsų senolių kančių paminklas, vergovės, priespaudos simbolis.
Stelmužės parke stūkso įspūdinga medinė koplyčia, pastatyta 1650 metais. Tai seniausia išlikusi medinė bažnyčia Lietuvoje. Jai suteiktas Viešpaties Jėzaus kryžiaus vardas.
XVII a. pradžioje baronas Folkerzambas Stelmužėje pastatė liuteronišką dvaro koplyčią, o katalikams nebuvo kur melstis. Anot pasakojimų, tuomet Stelmužės dvaro darbininkai daugiausia buvę liuteronai. Mat iš netolimos Latvijos atkeliaudavo latviai. Liuteronai ir melsdavosi savo koplyčioje, o katalikai jokių maldos namų neturėjo. Vieną kartą dvarponiai sulaikė bėgantį baudžiauninką. Jį labai mušė ir kamantinėjo, kodėl tasai bėgo iš Stelmužės. Baudžiauninko būta gudraus, jis nepasakė, kad Stelmužėje labai žiaurūs ponai, tačiau pasiguodė, kad Stelmužėje nėra kur už juos, "geradarius", katalikams melstis. Ponus, matyt, sugraudino šitoks baudžiauninko nuoširdumas, nes jis liko nenubaustas, o vienas iš dvarponių pažadėjo Stelmužėje pastatyti maldos namus.
Gal buvo taip iš tiesų, gal kitaip, bet tikrai medinė bažnytėlė buvo pastatyta. Ji suręsta vien tiktai kirviu aptašant sienojus, nenaudojant pjūklo, metalinių vinių. Medinė Stelmužės koplyčia - respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Jos interjeras įrengtas po 1713 metų Stelmužės dvaro savininko barono Folkerzambo lėšomis. Šiuose maldos namuose daug vertingų baroko stiliaus puošmenų: bareljefų, horeljefų, skulptūrų, suktinių kolonėlių, įvairios ornamentikos. Labai įdomūs altorius, sakykla. Kaip teigia menotyrininkai, medžio drožyba šioje koplyčioje yra profesionalių meistrų darbas, nes panašių kūrinių esama ir kitose bažnyčiose.
Stelmužės koplyčios kaimynystėje stovi XVII amžiuje statyta varpinė, kuri buvo rekonstruota 1873 metais. Bažnytėlė ir varpinė buvo remontuojamos 1959, 1975 metais, o kapitalinio remonto sulaukė 1989 metais - tuo pasirūpino tuometinis kultūros fondo pirmininkas, Zarasų rajono "Elektros tinklų" viršininkas, dabar jau šviesios atminties Algimantas Žilėnas.
Stelmužės Viešpaties Jėzaus kryžiaus koplyčia sovietmečiu tapo Zarasų krašto muziejaus filialu, 1963 metais čia buvo įkurtas liaudies skulptūrų muziejus. Melstis, aukoti šv. Mišias buvo uždrausta.
Zarasų dekanato dekano kanauninko Vytauto Kapočiaus pastangomis koplyčioje 1996 metais buvo panaikinta muziejinė ekspozicija ir pastatui grąžinta tikroji jo paskirtis. Kartą per mėnesį ir didžiųjų religinių švenčių metu čia aukojamos šv. Mišios, iš Stelmužės ir aplinkinių vietovių suplaukia būriai tikinčiųjų. Šv. Mišias aukoja iš Zarasų atvykstantis dekanas kan. V.Kapočius, pagalbon pasitelkiami kiti dvasininkai.
Organizuojami koplyčioje ir kultūriniai renginiai, kamerinės muzikos koncertai. Šio įdomios konstrukcijos pastato durys atvertos ir ekskursijoms. Čia galima įsigyti Zarasų krašto muziejaus darbuotojos Ilonos Vaitkevičienės parengtą lankstinuką "Stelmužė", kan. V.Kapočiaus prisiminimų knygą "Pašauktas mylėti artimą" bei kitus leidinius apie Zarasų kraštą. Čia ant sienos galima perskaityti ir istorinių fragmentų apie Stelmužę bei jos koplyčią, kuriuos irgi parengė kan. V.Kapočius pagal Prano Gipiškio 1936 metais išleistą knygą "Zarasų kraštas".
Pasirodo, Stelmužėje kunigavo rašytojas Juozapas Silvestras Dovydaitis, studijavęs Varnių dvasinėje seminarijoje, o 1850-1854 metais - Petrapilio dvasinėje akademijoje, kur įgijo teologijos magistro laipsnį. Kun. J.S.Dovydaitis Stelmužėje įsteigė parapinę mokyklą, kurioje pats lietuviškai mokė vaikus.
Stelmužės bažnyčioje, kaip ir kitur, buvo įsigalėjusi lenkų kalba. Tačiau lietuviškus giedojimus, parapijiečiams reikalaujant, čia įvedė kunigas A.Štombergas apie 1904 metus. Iki Pirmojo pasaulinio karo Stelmužės bažnyčia buvo Ilukstės parapijos filija, o vėliau tapo Zarasų parapijos filija. 1926 metų žemės reformos valdyba bažnyčiai paskyrė aštuonių hektarų žemės sklypą, o vienu testamentiniu užrašu bažnyčia gavo 42 ha ūkį su mišku. Tuomet iškilo ir ūkio pastatai. Sovietmečiu viskas buvo nacionalizuota.
Stelmužėje kunigavo ir Antanas Bizauskas, Motiejus Šapnagis, Henrikas Prijalgauskas bei kiti dvasininkai. Po Antrojo pasaulinio karo maldos namai nuolatinio kunigo neturėjo, kurį laiką pamaldos buvo laikomos paskutinį mėnesio sekmadienį bei didžiųjų švenčių dienomis, koplyčią aptarnaudavo Imbrado kunigai. Galiausiai maldos namų durys tikintiesiems ilgam buvo užvertos. Tad dabar stelmužiškiai patenkinti, kad nebereikia važinėti kitur, o galima melstis čia pat, vietoje, jaukioje koplyčioje, kurią visi vadina maloniniu žodžiu - bažnytėle...
Aikštelėje priešais koplyčią nuo XVIII amžiaus buvo mauzoliejus, kuriame palaidota ne viena bajorų - Stelmužės valdytojų - karta. Per karus mauzoliejus nukentėjo, tad palaikai perkelti į maldos namų rūsį. Buvusio mauzoliejaus vietoje - antkapinis juodo granito paminklas su rusišku užrašu, nurodančiu, kad "čia ilsisi Valujevų šeima".
Parke galima pamatyti keletą betoninių kryželių su vokiškais užrašais. Čia palaidoti Pirmojo pasaulinio karo metais žuvę vokiečių kariai.
Ir ąžuolas, ir koplyčia su varpine stovi buvusio dvaro parke, besidriekiančiame iki pat Padvarinio ežero įlankos. Šičia atvažiavus taip ir norisi ilgėliau pavaikštinėti, pailsėti, atsipūsti nuo kasdienybės, prisiminti praėjusius amžius...

Vytautas BAGDONAS
Stelmužė, Zarasų rajonas