Europos episkopatų
rūpesčiai ir viltys
Nuo dvasinių pašaukimų ugdymo problemų
iki paramos diskriminuojamiems Rusijos katalikams, nuo krikščioniškų
vertybių ir nuorodos į Dievą įtvirtinimo rengiamoje Europos Sąjungos
konstitucijoje iki rūpestį keliančių galimo karo su Iraku perspektyvų
- tokį platų klausimų spektrą svarstė Europos vyskupų konferencijų
pirmininkai spalio 3-6 dienomis Sarajeve. Bosnijos Hercegovinos
sostinės arkivyskupo kardinolo Vinko Puljičiaus ir šios šalies
episkopato pirmininko Banja Lukos vyskupo Franjo Komaricos kvietimu
čia vyko Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) 32-oji metinė
asamblėja.
1971 metais popiežiaus Pauliaus VI sprendimu suformuotai CCEE
priklauso 34 episkopatų vadovai, kurie atstovauja Europoje dirbantiems
1200 katalikų vyskupams. Šveicarijoje sekretoriatą įkūrusiai organizacijai
dabar vadovauja jos pirmininkas Kuro (Ciūrichas, Šveicarija) vyskupas
Amedė Grabas bei du vicepirmininkai - Zagrebo (Kroatija) arkivyskupas
Josipas Bozaničius ir Vestminsterio (Londonas, Anglija) arkivyskupas
kardinolas Kormakas Merfis O'Konoras.
Evangelizacijos pastangoms atsiliepia
dvasinių pašaukimų stygius
Kaip nurodoma Sarajevo susitikimo,
kurio darbuose dalyvavo ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas
kardinolas Audrys Juozas Bačkis, baigiamajame komunikate spaudai,
pagrindinė svarstyta tema buvo "Evangelizacija ir tikėjimo
perdavimas šiuolaikinėje ir pliuralistinėje Europos visuomenėje".
Buvo prisimintas žinomas velionio Didžiosios Britanijos kardinolo
Beizilo Hiumo posakis, kad ir labai sekuliarizuotoje Europos visuomenėje
Bažnyčia neturi jaustis lyg "apgulta tvirtovė", bet
rodyti dar didesnį misijinį ir kultūrinį dinamiškumą.
Episkopatų vadovai reiškė įsitikinimą, kad Europos žmonės "iš
esmės yra atviri Gerajai Naujienai". Kaip yra pastebėjęs
Prahos arkivyskupas kardinolas Miloslovas Vlkas, kuris CCEE vadovavo
nuo 1993 iki 2001 metų, "sekuliarizuotas žmogus šiandien
jaučia Dievo ir gyvenimo prasmės ilgesį". Kita vertus, Sarajevo
susitikimo baigiamajame dokumente pripažįstama, jog dabar parodyti
tikėjimo reikšmę šiuolaikinės visuomenės visose sferose "yra
didelis iššūkis" Bažnyčiai. Kad jos pastoracinė veikla taptų
efektyvi, "reikia atsižvelgti į socialinius bei kultūrinius
pokyčius".
Kiekvienas Krikšto bei Sutvirtinimo sakramentus priėmęs krikščionis
yra pašauktas Evangelijai skelbti ir tikėjimo misijai skleisti.
Tačiau ypač prie šių uždavinių vykdymo turi prisidėti Dievui paskirto
gyvenimo luomo nariai - dvasinius įžadus davę kunigai ir vienuoliai
bei vienuolės. Praeityje jie buvo krikščioniškos kultūros ugdymo
Europoje pirmeiviai, jų vaidmuo liko nepakeičiamas ir dabar. Deja,
kaip buvo pripažinta episkopatų vadovų susitikime, daugelyje žemyno
šalių dvasinių pašaukimų skaičius gerokai sumažėjęs. Dabar beveik
pusė visų Europos kandidatų į kunigystę ateina iš Italijos ir
Lenkijos. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Šveicarijoje, kai kuriose vyskupijose,
šiemet pirmą kartą nebuvo nė vieno asmens, pareiškusio norą stoti
į kunigų seminariją. Pašaukimų skaičius sumažėjęs ir tokiose tradiciškai
stiprios katalikybės šalyse kaip Ispanija ir Airija.
Tarp kitų tokio reiškinio priežasčių, ekspertai pažymi, jog neigiamą
vaidmenį suvaidino pastaruoju metu iškilę atskiri dvasininkų seksualinio
piktnaudžiavimo skandalai ir tai, kaip jie buvo pateikti laicistinėje
žiniasklaidoje. Toje spaudoje aktyviai stengiamasi suformuoti
iš esmės klaidingą nuostatą, kad, jeigu esi kunigas, tai neva
neišvengiamai turi "seksualinių problemų". Dėl tokio
sąmoningo noro pakenkti Bažnyčiai ar ieškant pigių sensacijų,
nukentėjo dvasinio luomo žmonių viešasis įvaizdis Vakarų visuomenėje
ir sukelta sumaištis sielose ne vieno jauno žmogaus, norinčio
atsidėti Dievo tarnystei. Europos episkopatų vadovai Sarajevo
susitikime pažymėjo būtinumą stiprinti pašaukimų pastoraciją,
kad ji taptų "diecezinio ir parapinio gyvenimo centru"
per atitinkamų bažnytinių struktūrų ir organizacijų bendradarbiavimą,
taip pat teigiamus kunigų ir vienuolių "gyvenimo liudijimus".
Rusijos katalikų padėtis - smūgis
ekumenizmui
Europos vyskupų konferencijų tarybos
nariai taip pat aptarė susiklosčiusią padėtį ekumeninio bendradarbiavimo
srityje, sutelkdami dėmesį į Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių
santykių problemas, taip pat į debatus dėl dalyvavimo Eucharistijos
šventime, vykstančius tarp katalikų ir protestantų. Sarajevo susitikimo
baigiamajame komunikate nurodyta, kad "vyskupai pabrėžė "Ekumeninės
chartijos" ("Charta Occumenica") svarbą, kurią
2001 metų balandį Strasbūre pasirašė CCEE ir CEC vadovai"
(CEC - Europos Bažnyčių Konferencija, kuriai priklauso žemyno
stačiatikių, evangelikų ir anglikonų bendruomenės).
Minėtasis dokumentas tapo pagrindu "kultūros ir bendradarbiavimo
dialogui kurti tarp Bažnyčių Europoje", pripažino CCEE nariai.
"Ekumeninė chartija" jau išversta į 24-ias kalbas, susilaukė
didelio susidomėjimo ne tik tarptautinėje plotmėje, bet ir atskirose
šalyse, suteikdama naujus impulsus ekumeniniam bendradarbiavimui.
Štai visiškai neseniai, spalio pradžioje, Budapešte vykusiose
ekumeninėse apeigose "Ekumeninę chartiją" iškilmingai
pasirašė Vengrijoje veikiančių krikščioniškų Bažnyčių vadovai,
taip įsipareigodami laikytis tų nurodytų chartijoje ekumeninių
direktyvų. Tarp pasirašiusiųjų buvo ir Vengrijos didžiausios Katalikų
Bažnyčios vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Ištvanas
Šegerelis, kuris pažymėjo, kad krikščionių ekumeninis bendradarbiavimas
turi būti svarbi bendrojo Europos vienijimosi proceso dalis. Vengrija
tapo antrąja po Olandijos šalimi, kurioje "Ekumeninė chartija"
buvo krikščioniškų Bažnyčių pasirašyta nacionaliniu lygmeniu.
Tačiau, kaip žinoma, Europos ekumeninė padangė toli gražu nėra
giedra ir ypač darganota katalikų ir stačiatikių santykių sritis.
Rusijos Katalikų Bažnyčios vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas
Tadeušas Kondrusievičius supažindino Sarajevo susitikimo dalyvius
su problemomis, iškilusiomis santykiuose su Maskvos patriarchatu,
kuris kaltina Katalikų Bažnyčią "prozelitine veikla"
Rusijoje, kuri neva yra stačiatikių "kanoninė teritorija".
Dėl tokios patriarchato veiklos katalikus diskriminuoti pradėjo
ir Rusijos politinė valdžia - be rimtų motyvų iš šalies buvo išvarytas
katalikų vyskupas ir keli kunigai, taip dar labiau darant sudėtingesnę
vietos tikinčiųjų pastoraciją, kuri ir taip nėra lengva po septynių
ateistinio komunizmo dešimtmečių.
"Dvasininkų išvarymas buvo stiprus smūgis mūsų Bažnyčiai
, po kurio ji negreitai atsigaus. Didėja baimė tarp visų katalikų
tikinčiųjų, - sakė arkivyskupas T.Kondrusievičius rugsėjo pabaigoje
interviu žiniasklaidai. - Jeigu tokia politika bus tęsiama, nebeturėsime
kunigų, ir mūsų Bažnyčios atsikūrimas bus sustabdytas arba sužlugdytas.
Jau dabar yra bažnytinių struktūrų, bažnyčių ir koplyčių, kurių
nėra kam prižiūrėti". Dauguma Rusijoje dirbančių, (apie 280)
kunigų katalikų yra užsieniečiai. Šalyje, turinčioje 1,5 mln.
katalikų (iš viso Rusijoje yra 145 mln. gyventojų, kurių dauguma
- stačiatikiai), yra registruotos 248 katalikų parapijos ir organizacijos.
Už nuo diskriminavimo kenčiančias Rusijos katalikų bendruomenes
rugsėjo pabaigoje šv. Mišias aukojo popiežius Jonas Paulius II,
tuo paskatindamas Europos ir pasaulio katalikus neužmiršti savo
tikėjimo brolių. Sarajevo susitikimo dalyviai taip pat užtikrino,
kad visi Europos vyskupai savo maldomis yra su Katalikų Bažnyčia
Rusijoje. Reikšdama savo solidarumą, CCEE pakvietė visus Europos
episkopatus kuo artimiau bendradarbiauti "ginant teisę ir
religijos laisvę ir siekiant atstatyti kupinus pasitikėjimo ekumeninius
santykius su Stačiatikių Bažnyčia", rašoma Sarajevo susitikimo
baigiamajame komunikate.
Kaip žinoma, Lietuvos katalikų vyskupai buvo vieni pirmųjų, gegužės
pradžioje oficialiai pareiškę savo solidarumą Katalikų Bažnyčiai
Rusijoje. "Norime užtikrinti jus, kad maldoje esame drauge
su Rusijos katalikais", - sakoma plataus tarptautinio atgarsio
susilaukusiame tuometinio Lietuvos episkopato pirmininko Kauno
arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus laiške arkivyskupui T.Kondrusievičiui.
- Visi Lietuvos tikintieji meldžia Viešpatį, kad priespaudos ir
persekiojimų metu parodyta ištvermė prisidėtų prie didesnio Katalikų
Bažnyčios Rusijoje suklestėjimo".
Tarp kitų, taip pat ir Vokietijos katalikų, vyskupų konferencija
pabrėžtinai pareiškė savo susirūpinimą dėl katalikų padėties Rusijoje.
Neseniai, rugsėjo pabaigoje, vykusiame Vokietijos vyskupų konferencijos
posėdyje episkopato pirmininkas kardinolas Karlas Lėmanas nurodė,
kad Rusijos valdžios išpuoliai prieš katalikų dvasininkus yra
pažeidimas šalies konstitucijos, garantuojančios teisę į laisvą
religijos išpažinimą, ir kelia abejones, ar Rusija toliau nori
eiti pasirinktu demokratinių reformų keliu. Atmesdamas stačiatikių
kaltinimus, kad Rusijoje katalikų dvasininkai užsiima "agresyvia
misijų veikla", norėdami patraukti netgi stačiatikius, kardinolas
K.Lėmanas paragino Maskvos patriarchatą parodyti gerą valią ir,
pasinaudojus ryšiais su vyriausybe, pareikalauti, jog būtų sustabdyta
katalikų kunigų deportacija.
Krikščionių ir musulmonų santykių
problemos Bosnijoje
Ne mažesnį aktualumą, ypač po 2001
m. rugsėjo 11-osios įvykių, turi tarpreliginis dialogas, krikščionių
ir musulmonų santykiai. Migracijos dėka musulmonų bendruomenė
Vakarų Europoje nuolat didėja (Prancūzijoje yra 5 mln. islamo
išpažinėjų, Vokietijoje - 3,5 mln., Anglijoje - 2 mln., Italijoje
- 1,5 mln., Olandijoje - 700 tūkst.), miestuose statomos vis naujos
mečetės, religinės mokyklos ir dvasiniai centrai. Europos krikščionys
pageidauja, kad panašiai, kaip islamo religinei mažumai sudaromos
laisvos sąlygos normaliai jų tikėjimo praktikai, taip pat pagarba
būtų rodoma krikščionių mažumoms musulmonų šalyse.
Neatsitiktinai dėl to praėjusi CCEE metinė asamblėja vyko būtent
Bosnijos, kurioje musulmonai sudaro daugumą, sostinėje Sarajeve.
Episkopatų vadovų delegacija ta proga susitiko su Bosnijos tarpreligine
taryba, kuriai vadovauja šalies musulmonų bendruomenės vyriausiasis
imamas Mustafa Čeričius. Kalbėdamas katalikų žiniasklaidai apie
musulmonų ir katalikų santykius Bosnijoje, Sarajevo arkivyskupas
kardinolas V.Puljičius pastebėjo, kad prieš 1992-1995 metų Balkanų
karą (kurio pasekmė - nepriklausoma Bosnijos valstybė) šie santykiai
buvo geri, tačiau dabar pasikeitė į blogąją pusę.
"Pradėta didelė propaganda, kurią finansuoja Iranas, Saudo
Arabija, kitos islamo šalys, ir ši propaganda negaili išpuolių
prieš krikščionių religiją", - sakė kardinolas V.Puljičius.
Jis taip pat paminėjo, kad atsikuriančiai po karo Bosnijai teikiama
daug humanitarinės paramos iš arabų šalių, tačiau ji dalijama
tik vietos musulmonams, o krikščionims duoti uždrausta. "Mūsų
"Caritas" nepaiso jokių etninių ar religinių skirtumų,
paramą gali gauti visi, kuriems ji reikalinga. Tuo tarpu jiems
(islamo šalims) parama yra kaip priemonė skatinti visuomenės islamizavimą",
- tvirtino katalikų ganytojas. Jis nusiskundė, kad negauna leidimo
statyti naujų maldos namų, tuo tarpu vien tik Sarajeve pastaraisiais
metais pastatyta daugiau kaip dešimt naujų mečečių.
Dėl tokios "labai subtilios, vingiuotos diskriminacijos"
nemažai Bosnijos tikinčiųjų katalikų nori emigruoti. Vis dėlto
kardinolas V.Puljičius išreiškė viltį, kad Bosnijoje islamas netaps
valstybine religija, kaip yra Artimuosiuose Rytuose, kad ši Balkanų
šalis liks "sekuliari valstybė, kur galioja lygybės principas
tarp skirtingų etninių grupių ir religinių konfesijų".
Tam gali pasitarnauti po Balkanų karo Bosnijoje įkurta Tarpreliginė
taryba, kurioje "mes rengiame gaires religinei laisvei įtvirtinti",
sakė kardinolas V.Puljičius. Jis pasidžiaugė, kad Bosnijos musulmonų
dvasinis lyderis M.Čeričius yra gana tolerantiškas ir pasmerkė
ekstremistinę musulmonų propagandą, nukreiptą prieš krikščionis.
Sarajevo susitikimo baigiamajame dokumente sakoma, jog Europos
"vyskupai dalijasi Katalikų Bažnyčios Bosnijoje ir Hercegovinoje
rūpesčiais dėl šalies ateities ir išreiškia savo paramą jos pastangoms
dėl teisingumo ir taikos tarp visų žmonių, visų šalies etninių
grupių ir religinių bendruomenių, kad visiems būtų garantuotos
lygios teisės ir pagalba".
Abejojama dėl prevencinio karo
prieš Iraką būtinumo
Aptardami susidariusią tarptautinę
padėtį, Europos episkopatų vadovai išskyrė Šventosios Žemės "nesibaigiančią
tragediją", taip pat iškilusį galimo karo su Iraku pavojų.
Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Džordžas Bušas, spalio
pradžioje gavęs Kongreso pritarimą, yra įsitikinęs, jog būtų pateisintas
"išankstinis smūgis" Irako diktatoriaus Sadamo Huseino
režimui, kuris bendradarbiauja su tarptautiniu terorizmu, nesilaiko
duotų įsipareigojimų ir gamina masinio naikinimo ginklą. Pažymėdamas,
jog būtina pasiekti, kad Irako režimas nusiginkluotų (arba dar
geriau, jeigu būtų nušalintas pats S.Huseinas), prezidentas Dž.Bušas
mano, jog kita alternatyva yra karas prieš šią šalį. "Mes
turime neatidėliotiną pareigą - užkirsti kelią blogiausiam, kas
gali atsitikti", - pabrėžė jis spalio 7-ąją kalboje per nacionalinį
radiją.
Tačiau Vatikanas, taip pat daugelio šalių ir pačių Jungtinių Valstijų
katalikų lyderiai, besąlygiškai palaikę JAV karinius veiksmus
prieš Talibano režimą ir Osamos bin Ladeno teroristinės grupės
Al Qaeda struktūras Afganistane, dabar abejoja dėl galimo karo
prieš Iraką būtinumo. "Žinant buvusius precedentus ir esant
dabartinei rizikai, mums sunku pateisinti karo prieš terorizmą
išplėtimą į Iraką, nes nėra aiškaus ir adekvataus akivaizdumo,
kad Irakas būtų įsijungęs į rugsėjo 11-osios išpuolius, arba kad
neišvengiamai rengiasi dideliam išpuoliui (prieš Jungtines Valstijas
ir sąjungininkus)", - rašoma JAV vyskupų konferencijos pirmininko
vyskupo Viltono Gregorio laiške prezidentui Dž.Bušui.
Daugelio Europos šalių episkopatuose taip pat vyrauja nuomonė,
kad nors tarptautinė bendruomenė, pripažindama S.Huseino diktatūriškas
užmačias, turi rūpestingai stebėti režimo karinį pasirengimą,
tačiau išankstinis smūgis prieš Bagdadą nebūtų racionali išeitis.
"Be abejonės, atidus budėjimas ir griežtas perspėjimas Irako
režimui yra būtinas, kad išvengtume naujų ir baisesnių tragedijų
rizikos, kurių eigą būtų labai sunku kontroliuoti, - sakė rugsėjo
viduryje Italijos vyskupų konferencijos posėdyje šio episkopato
pirmininkas kardinolas Kamilas Ruinis. - Bet tai dar nereiškia,
kad būtinai turi būti pasirinktas prevencinio karo kelias, kuris
nepriimtinas dėl galimos žmonių aukų kainos ir destabilizacijos
visame Artimųjų Rytų regione, o gal ir visuose tarptautiniuose
santykiuose".
Europos episkopatų tarybos nariai Sarajevo susitikimo komunikate
pripažįsta, kad "būtina turėti drąsos, jog patikėtume, kad
blogio negalima nugalėti kitu blogiu". Jie primena, jog karas
visada pirmiausia "atneša kančias nekaltiesiems ir silpniesiems.
Jis sukelia netektis šeimoms, draugams, tautoms ir karinėms pajėgoms".
CCEE pažymi, kad Europos ir viso pasaulio lyderiai yra įsipareigoję
saugoti ir ginti taiką, bet tai turi daryti "laikantis tarptautinės
teisės ir moralės normų, visomis turimomis neprievartinėmis priemonėmis".
Priminę nuolatinį popiežiaus Jono Pauliaus II mokymą, kad "nėra
taikos be teisingumo", Europos episkopatų pirmininkai pažymi,
kad nors visoms tautoms yra būdinga pirmiausia rūpintis savų piliečių
gerove, tačiau "siauri, egoistiniai interesai neišvengiamai
veda į neteisingumą, skurdą, nelygybę, išnaudojimą, rasinę įtampą.
Kiekvienas neteisingumo formos eliminavimas sumažintų grėsmę karo
ir terorizmo, kurio paties jokiu būdu negalima pateisinti".
Užtikrinti religijos vaidmenį
Europos integracijos procese
Tarp kitų "politinių" klausimų,
CCEE metinėje asamblėjoje buvo išsamiai aptartas Europos vienijimosi
procesas, pirmiausia Europos Sąjungos (ES) plėtra. Sarajevo susitikimo
metu, duodamas interviu katalikų žiniasklaidai dėl kai kurių Lenkijos
krikščionių grupių būgštavimo, kad europinė integracija kelia
grėsmę šalies kultūriniam ir dvasiniam prioritetui, Lenkijos primas
kardinolas Jozefas Glempas sakė: "Stojimas į Europos Sąjungą
yra iššūkis, į kurį krikščionys turi atsiliepti stiprindami savo
tapatumą sekuliarizuotame pasaulyje, linkusiame vienytis politiniais
ir ekonominiais pagrindais". Kita vertus, "stojimas
į ES šalių su stipriomis katalikiškomis tradicijomis, tokių, kaip
Lenkija, Slovakija, Lietuva, gali būti didelė pagalba ir esminis
įnašas, siekiant iš naujo atrasti Europos bendruomeninį ir dvasinį
dėmenį, prieš dabar vyraujančią individualizmo ir materializmo
logiką".
Kardinolas J.Glempas pažymėjo, kad Europos Sąjungos plėtra į Rytus
"yra ne kas kitas, kaip Europos žmonių suvienijimas. Krikščionybėje
įleidusios šaknis vertybės yra bendras jų paveldas". Taip
pat iš esmės visi Europos episkopatai, pritardami europinei integracijai,
pažymi, kad ES plėtra turi skatinti Rytų ir Vakarų europiečių
lygiateisiškumą, o ne vienašališką "vakarietiško modelio"
priėmimą. Kaip sako Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos
(COMECE) pirmininkas Hildesheimo (Vokietija) vyskupas Jozefas
Homejeris, Europos vienijimasis turi būti suprastas ne kaip "Vakarų
ekspansija į Rytų Europą", bet kaip tikroji "Europos
europizacija", sujungiant lygiavertes jos dalis su vienodomis
visų europiečių teisėmis ir atsakomybe.
Sarajeve vyskupų konferencijų pirmininkai apsvarstė Europos Konvento
darbus, rengiant ES konstitucinės sutarties (arba Europos konstitucijos)
projektą. Buvo padėkota COMECE, kuriai priklauso Europos Sąjungos
episkopatų atstovai, už įnašą į šį procesą. Pasiūlymai dėl naujosios
Europos konstitucijos buvo išdėstyti gegužės mėnesį paskelbtame
COMECE dokumente "Europos ateitis: politinė atsakomybė, vertybės
ir religija". Jame, be kita ko, išreikšta rekomendacija,
kurią pakartojo Vokietijos, Lenkijos ir kitų ES narių bei kandidačių
episkopatai savo pareiškimuose, kad rengiamoje Europos konstitucijoje
būtų įtvirtinta aiški nuoroda į Dievą ("Invocatio Dei"),
kas pabrėžtų per šimtmečius suformuotą didžiosios daugumos Europos
piliečių krikščioniškąjį tapatumą.
Popiežius Jonas Paulius II ne kartą yra pareiškęs pageidavimą,
jog ES pagrindiniai teisiniai aktai neatsiribotų nuo krikščioniškosios
religijos, kuri esmingai prisidėjo formuojant Europos kultūrinį
ir dvasinį paveldą, bendražmogiškąsias socialines vertybes. Toks
atsiribojimas nuo nepaneigiamo religijos įnašo gali sąlygoti "tapatybės
krizę ir nestabilią padėtį Europos ateičiai", perspėja episkopatų
pirmininkai baigiamajame Sarajevo susitikimo dokumente. Jie pritarė
COMECE siūlymams dėl to, kad naujojoje Europos konstitucijoje
būtų patvirtinta "institucinė religijos laisvė", taip
pat "struktūrinio dialogo" galimybė tarp Bažnyčių bei
religinių bendruomenių ir Europos Sąjungos valdymo organų. Taip
pat, atsižvelgiant į Bažnyčios ir valstybės santykių esamą teisinio
reguliavimo įvairovę atskirose Europos valstybėse, reikia, kad
būtų patvirtintas 1997 metų Amsterdamo sutarties 11-asis pareiškimas,
kuris įpareigoja ES institucijas gerbti šią įvairovę.
Gyvybės gynimas ir kūrinijos apsauga
- nuolatinis Bažnyčios rūpestis
Tarp kitų Sarajeve svarstytų temų
buvo bioetikos, gyvybės gynimo bei aplinkosaugos Bažnyčiai rūpimos
problemos. Ypač atkreiptas dėmesys į stiprėjančias pastangas Europos
šalyse įteisinti eutanaziją, kas reikalauja krikščioniškų visuomenės
sluoksnių "neatidėliotino politinio veikimo". Eutanazija
- sunkaus ligonio numarinimas, jam pačiam pageidaujant, arba parama
savižudybei, - 2001 metais įstatymu buvo įteisinta Olandijoje.
Šiemet priėmus analogišką įstatymą, eutanazija tapo nebaudžiama
ir kaimyninėje Belgijoje. Šios šalies, kurios 70 proc. gyventojų
formaliai yra katalikai, vyskupai griežtai pasmerkė rugsėjo pabaigoje
įsigaliojusį įstatymą, leidžiantį "iš gailesčio" sąmoningai
žudyti žmogų.
Naujasis eutanazijos įstatymas yra "išpuolis prieš žmogaus
orumą ir civilizuotumu grindžiamą visuomenę", sakoma Belgijos
vyskupų konferencijos pareiškime. Žmogaus orumą dabar jau apibrėžia
ne pačios gyvybės egzistavimas, bet "gyvybės kokybė".
Vienai žmogaus gyvybei suteikiama didesnė vertė nei kitai, ir
šią "gyvybės kokybę galės subjektyviai vertinti patys ligoniai
bei kiti asmenys.
Belgijos vyskupai išreiškė būgštavimus, kad tiesiogiai ar netiesiogiai
visiems sunkiems ligoniams bus daromas spaudimas, kad jie apsispręstų
dėl dirbtino gyvenimo užbaigimo, kad kitiems būtų mažiau rūpesčių.
Taip iš esmės pasikeis medicinos darbuotojo profesijos įvaizdis.
Kol kas gydytojai nėra prievartaujami prieš savo norą dalyvauti
eutanazijoje, tačiau jau dabar Belgijos vyriausybiniuose socialistų
ir liberalų sluoksniuose kalbama, jog ligonio teisė į "aktyvią
paramą savižudybei" turi būti užtikrinta visuose medicinos
centruose, taip pat ir katalikų bendruomenei priklausančiose ligoninėse.
Ganytojai kategoriškai atmetė kaltinimus, kad, prieštaraudami
eutanazijai, jie neva nori primesti žmonėms beprasmiškas kančias.
Atvirkščiai, Bažnyčia pasisako, kad beviltiškose ligos situacijose
nebūtina tęsti naudos neduodančias brangaus gydymo pastangas,
tačiau tai neturi nieko bendra su paciento "žudymu pagal
pareikalavimą". Belgijos episkopatas taip pat siūlo plėtoti
skausmą malšinančią paliatyvinę mediciną, į kurios pagalbą teisę
reikia sudaryti kiekvienam nepagydomam ligoniui, pateikus jam
atitinkamą informaciją apie sveikatos būklę.
Eutanaziją smerkiančius ir paliatyvinę mediciną plėtoti raginančius
pareiškimus pastaruoju metu yra padarę Austrijos, Vokietijos,
Airijos ir kitų šalių vyskupai. Spalio mėnesį Airijos Bažnyčioje
minėtos "Gyvybės dienos" proga eutanaziją smerkiantį
ganytojišką laišką paskelbę vietos vyskupai pabrėžė, kad niekada
negalima leisti, jog žmonės darytų nuosprendį savo ar kitų žmonių
gyvybei. Jie paragino gydytojus ir slaugos personalą vadovautis
savo sąžine, o ne aklai sekti kitų nurodymais bei pageidavimais.
Gyvybė yra Dievo dovana ir kėsintis į ją nevalia nuo prasidėjimo
iki natūralios pabaigos.
Sarajevo susitikime nagrinėtą aplinkosaugos ir atsakomybės už
visą kūriniją temą CCEE akcentavo kaip etinį "patvarumo principą".
Šis principas "reikalauja iš kiekvieno krikščionio pavyzdingo
elgesio asmeniniame gyvenime ir versle, Bažnyčios administravime
ir politinėje bendroje atsakomybėje už pasaulio ekonomikos reformų
pasekmes", rašoma Sarajevo susitikimo baigiamajame komunikate.
Episkopatų vadovai siūlo įvesti "Kūrinijos dienos" minėjimą
Bažnyčioje tarp rugsėjo 1-osios ir Šv.Pranciškaus liturginės šventės
(spalio 4-osios), kuri būtų pritaikyta prie populiarios Derliaus
šventės. Jie taip pat kviečia ginti sekmadienio, kaip Viešpaties
dienos, šventumą.
* * *
Kaip jau buvo pranešta, kita - 33-ioji
- Europos vyskupų konferencijų tarybos metinė asamblėja, Lietuvos
episkopato kvietimu, 2003 m. spalio 2-5 dienomis vyks Vilniuje.
Tai bus gera proga žemyno vyskupų konferencijų pirmininkams artimiau
susipažinti su Lietuvos ir viso Baltijos regiono bažnytinio gyvenimo
aspektais.
Mindaugas BUIKA
© 2002"XXI amžius"