Tarnystė Tėvynei
ir Bažnyčiai
Pasakojimas apie pogrindžio literatūros darbininkes
... Šiandien, išlindęs po darbo
iš šachtos, kur jau penkeri metai darbu ir prakaitu turiu išsikovoti
teisę gyventi, susitikau su būreliu tautiečių. Dauguma jų man
gerai pažįstami, kaip puikūs tautiečiai ir tikintieji, kaip brangūs
kančios ir darbo bičiuliai. Ne kartą teko su jais nuoširdžiai
išsikalbėti, ir pokalbių metu supratau, kokie tai yra brangūs
ir pagarbos verti žmonės. O iš kitos pusės, kaip jie yra daug
netekę, kaip skaudžiai ir neteisingai apiplėšti. Ir dėl ko? Ar
tik ne dėl to, kad jie panorėjo likti tyrai ištikimi savo tėvynei
ir tikėjimui. Jie bevelijo, kaip ir tie pirmieji krikščionys,
geriau degti metų metus kančios ugnyje, negu kad išberti smilkalo
grūdelių ant netikrų dievų aukuro. Žiūri į juos ir atsistebėti
negali, iš kur pas juos tiek daug sveikos nuovokos ir gilios išminties,
besirenkant tai, kas brangiausia šiandieniniame painiame vertybių
chaose.
Ši šviesios atminties monsinjoro Kazimiero Vasiliausko laiško
vyskupui Kazimierui Paltarokui ištrauka ("XXI amžius"
Nr. 26, 2002 m.) puikiai atspindi mūsų tautos ištremtosios šviesuomenės
nusiteikimą dirbti Tėvynės ir Bažnyčios labui.
Man teko didžiulė laimė bedrauti ir bendradarbiauti su šitos kartos
šviesuolėmis Aleksandra Bubelyte ir Marija Mėlinauskaite. Jų parinktos
ir pateiktos spaudoje mintys ragino susimąstyti, ieškoti savyje
Dievo šviesos, kūrybinių galių. Abi - politinės kalinės, sovietmečiu
turėjo kovoti už teisę dirbti, savo sąžiningu darbu, oriu tiesos
liudijimu kuklioje kasdienybėje užsitarnavo ne nomenklatūrinę,
bet vidinę bendradarbių pagarbą. Šalia to - mielas širdžiai pogrindinės
leidybos darbas bei darbas su jaunimu.
Viešpatie, įvesk mus į savo meilę,
kad galėtume darbuotis
(Plg. P.Aleksandrietis)
Aleksandrai prieškario Lietuvos laikais
įgijusiai buhalterės specialybę, po trejų metų sovietinio lagerio
lengviau buvo susirasti darbą. Nors politiškai ir nepalanki, bet
gerai išmananti savo profesiją, sąžininga ir stropi darbuotoja
buvo reikalinga darbdaviams. Sovietinės nomenklatūros sergėtojai
iškeldavo įvairiausių reikalavimų, nepripažindami Nepriklausomos
Lietuvos laikų mokslo pažymėjimų, reikalaudami sovietinės aukštosios
mokyklos diplomo - "plūdės". Prisimena dieną, kai įteikė
aukštojo mokslo diplomą darbdaviui ir jo repliką: "Tai parsivežei
plūdę...". O iki šios dienos gyvenimo vidurdienį teko sėsti
į vidurinės mokyklos, vėliau - universiteto suolą. Aleksandra
puikiai išlaikė šį lemties egzaminą, kurį vertino kaip kalbos
tobulinimo ir atjauninimo patirtį, padėjusią redaguoti verčiamus
tekstus bei šalia savęs išlaikyti buhalterės pagalbininke pedagogę
ir lemties draugę Mariją, kuriai po dešimties tremties metų nenoriai
atsiverdavo bet kokios įstaigos durys.
Leisk man eiti Tavuoju keliu
(Heincas Šiurmanas)
Iš tiesų nepatikėtum, kad vien savo
pastangų ir dvasios stiprybės užtektų garbingoje aštuoniasdešimtmečio
gyvenimo aukštumoje su šitokia jaunatviška akių ir sielos šviesa
įvertinti anų dienų apsisprendimus: "Pasiryžom dirbti Bažnyčiai.
Tai tarsi kompensacija už tą laiką, kai nieko negalėjau dirbti
Lietuvos labui, kai dešimt metų buvau izoliuota, grįžau vos gyva.
O ką dirbti? Ėjau į bažnyčią. Dešimt metų dirbau su vaikais Telšių
Mažojoje bažnytėlėje. Čia visada tarnavo iškilūs kunigai, kurie
davė tą spiritus novus - kūrybiškumo, ieškojimų, dvasinio tobulėjimo
ugnelę", - pasakojo Marija. "Darbavomės, kiek leido
sveikata", - pritarė Aleksandra.
Ant stalo - krūva knygų: orginalų vokiečių kalba, rankraštinių
variantų ir jau nepriklausomybės metais spaustuvėje išleistų knygų.
Į pogrindžio literatūros veiklą Marija ir Aleksandra įsitraukė
paragintos pranciškonės Benvenutos Ados, leidusios periodinį žurnalą
jaunimui "Rūpintojėlis" bei kitas religinio turinio
knygas. Sesuo Benvenuta buvo ne kartą tardoma, saugumiečiai grasino
dar dešimt metų pakartoti tremtį ir Marijai su Aleksandra, tačiau
supratę, kad neįveiks, apsiribojo grasinimais. Šiandien visi 26
"Rūpintojėlio" numeriai yra išleisti vienoje knygoje.
Čia minima ir mūsų rašinio herojų pogrindinė veikla.
Susipažino dirbdamas Telšiuose
vikaru
Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas,
anuometis Telšių katedros vikaras, buvo vertėjų darbų iniciatorius
ir įkvėpėjas. Šiandien jis prisimena: "Su jomis susipažinau
dirbdamas Telšiuose vikaru. Marytė globojo Mažosios bažnytėlės,
o aš bandydavau aprėpti abiejų bažnyčių jaunimą. Stengiausi rasti
jaunimą patraukiančių religinių knygų. Jų kopijas platindavau
ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp jaunimo. Jos man atnešdavo
iš vokiečių kalbos išverstų straipsnelių. Kartą vysk. Antanas
Vaičius man davė vokišką knygą "Kalnų šviesa". Pradėjęs
skaitinėti, negalėjau atsitraukti, susižavėjau ir per pusę nakties
perskaičiau ją visą. Šią labai tinkamą jaunimui knygą pasiūliau
Marytei su Aleksandra išversti. Išleidome keliasdešimt mašinėle
spausdintų egzempliorių. Jaunimui labai patiko. Šiuo metu ši knyga
išleista "XXI amžiaus" masiniu tiražu.
Buvau gavęs dvi vokiškas jaunimui skirtas knygutes "Unterwegs"
- "Kelyje" - tai maldų ir pokalbių su Dievu knyga. Vieną
egzempliorių padovanojau vertėjoms. Rodos, praėjo tiek nedaug
laiko, ir jos išvertė, netgi išleido padedamos tos pačios "Rūpintojėlio"
leidėjos seselės Benvenutos Ados".
Knygos - tarsi vaikai
Šiandien vertėjos apie gyveniman
išleistas knygas kalba kaip apie savo vaikus. Būta įvairiausių
istorijų. Išleidus "XXI amžiui" "Kalnų šviesą",
teko ginti vertimo autorystės teises. "Kelyje" išleidimo
istorija nė kiek ne paprastesnė: vertėjos rūpinosi leidybos teise,
lėšomis, reikalingomis sumokėti spaustuvei, ir neturėjo galimybės
išlydėti šią knygą į gyvenimą. Knyga išėjo ne tokio formato (ji
turėjo būti kišeninė, kietais viršeliais, su nuorodomis apie leidybos
licenciją; knyga iliustruota ne autentiškomis iliustracijomis),
tačiau skaitytojas gavo puikią dovaną, o vertėjos turi viltį išleisti
ir antrą pataisytą leidimą. Anot jų, "Kelyje" - mylimiausias
vaikas, nes į šią knygą įdėta daugiausia triūso: skirtingi autoriai,
skirtingi stiliai ir gana sudėtingi įvairių epochų katalikų daktarų
teologiniai tekstai, dėl kurių vertėjoms tekdavo ir pasiginčyti,
ieškoti, atidėti į šalį ir vėl grįžti prie jų.
"Mudvi viena be kitos dirbti negalime",- pasakojo vertėjos.
Marija gyvenusi ir augusi Klaipėdos krašte. Jos kalba labiau germaniška.
Aleksandra - kaimo vaikas, savo kalbą atjauninusi studijose. Abi
jos - puikus duetas. Marija su vertimu bėga į priekį, o Aleksandra
jį apdoroja. Taip jos mašinraščiu surinktas ir padaugintas į gyvenimą
palydėjo trylika knygų ir straipsnių. Šiuo metu vertėjos sako:
"Esame abi nebestiprios ir turim dar vieną norą - išleisti
pogrindyje išverstą ir padaugintą knygą "Šv. Marijos Goretti
tikra istorija". (Šiuo metu ši knyga jau išleista - red.)
Be Dievo vedimo mes būtume niekas
Vertėjos palaiko ryšius su Frondes
Kreis organizacija, kuri rūpinasi knygų leidyba, gauna vokiškų
katalikiškų laikraščių ir žurnalų. "Mudvi dažnai viena kitą
barame, kam apsiėmėme darbus, pačios būdamos be sveikatos, bet
ramiai ir nusėdėti negalime. Kai iškilo konfliktas dėl vertimo
autorystės, teko išgirsti ir replikų, kad gavom gerą ir ne vieną
atlyginimą už darbą. Sunku patikėti, ir mes neturime tikslo ką
nors įtikinėti, kad už vertimus, už darbą Bažnyčios labui niekada
nesame gavusios nė cento. To mes ir nesiekėme, ne tam ištisus
vasaros vakarus ir naktis sėdėjome prie spausdinimo mašinėlės,
užmiršdamos ir gresianti pavojų. Mūsų darbus laimino Dievas. Šiandien
džiaugiamės, kad gauname knygų, kurias galime padovanoti bičiuliams.
Mums didžiausias atpildas - tai, kad mūsų darbas yra reikalingas,
kad knygos skaitomos, kad jos pratęsia savo gyvenimą jaunų žmonių
sielose. Be tikėjimo, be Dievo pagalbos ir Jo vedimo mes būtume
niekas. Esame laimingos, kad šiam darbui Jis pasirinko mus".
Jadvyga LEKAVIČIENĖ
Telšiai
© 2002"XXI amžius"