IŠNIEKINTIEJI
(Atsiminimai apie Sibiro tremties metus)

(Tęsinys. Pradžia Nr.77)
1941 m. birželio 14-osios rytą aš anksti, neįprastai anksti, vos brėško, pabudau, o gal mane greičiau išbudino didelis, triukšmingas ir neįprastas judėjimas mūsų gatvėje. Iššokusi iš patalo pribėgau prie lango. Jau švito! Gatve riedėjo kariški sunkvežimiai, pakrauti žmonėmis ir daiktais. Prie žmonių - kareiviai su šautuvais rankose. Vyras ir duktė dar miegojo, ir mūsų name buvo tylu.
- Kelkis, kelkis, Povilai, galbūt karas ar kas! Toks nepaprastas judėjimas iš pat ryto. Kariškos mašinos lekia viena paskui kitą...
Vyras pašokęs tuoj įjungė radiją. Girdėjosi eilinė ryto programa. Jis taip pat prigludo prie lango stebėti sunkvežimius, žmones, kareivius, šautuvus...
- Čia kas nors neįprasta ir negera... Einu!
Jis greit apsirengė ir anksti išėjo į darbą, į miestą, žadėdamas tuoj grįžti arba paskambinti, jei ką nauja ar negera sužinos. Išsiskyrėme kaip ir kasdien, išeidami į darbą. Tik priėjęs prie miegančios dukrytės lovelės, pastovėjo, pagalvojo, pabučiavo ir peržegnojo, ko kitas dienas nedarydavo - nežegnodavo pabučiavęs. Širdis jautė, tik nepasakė!.. kad laimina paskutinį kartą. Jis išėjo ir aš išėjau į krautuvę šio to nusipirkti pietums. Krautuvė netoli mūsų buvo sausakimša prisigrūdusi susirūpinusiųjų ir išsigandusiųjų. Vieni per kitus šaukė:
- Veža!
- Žmones veža!
- Naktį mūsų kaimynus išvežė.
- Nedavė nieko pasiimti.
- Anoje gatvėje žmonės pabėgo.
- Anoje susišaudė, geruoju nepasidavė. Nudėjo kareivį, ir šeimininkas pabėgo. Vienus mažus vaikus išvežė... ir t.t.
Pasiklausiau, pasiklausiau, nieko nenusipirkusi grįžau namo. Apėmė baimė - kas darosi! Bet kad mus gali išvežti, aš dar negalvojau. Paskambinau vyrui į darbovietę. Jo telefonas neatsiliepė. Po kelių minučių jis pats buvo namie. Grįžo su ta pačia žinia - veža žmones, ištisas šeimas, tėvus ir vaikus, senus ir jaunus, didelius ir mažus. Pakalbėjome, užjautėme kitus, padejavome, bet dėl savęs nieko neįtarėme. Viena, kuo mes buvome šventai įsitikinę - už ką mus veš, mes nieko blogo nepadarėme, prieš valdžią nėjome ir niekų nekalbėjome. Sąžiningai dirbome ir kukliai gyvenome. O kad mus vakar patikrino ir dėl ko iš tikrųjų tas patikrinimas buvo - užmiršome. Sakoma, ką Dievas nori nubausti, pirma atima protą. Tuo momentu buvome pametę galvas ir be nuovokos... Nieko negalvojome ir nieko nesprendėme. Vyras vėl išskubėjo į darbą. Likau tvarkytis namie. Marytei užėjo astmos priepuolis. Labai sunkus. Nulipau laiptais į apačią, kur prieškambaryje stovėjo telefonas. Norėjau paskambinti gydytojui, bet čia mane su atstatytu šautuvu sutiko kareivis išvargusiomis akimis.
- Stop! Kuda?
Pro atviras duris (matyt, vyras skubėdamas jų buvo neuždaręs) suvirto dar trys vyrai: vietinis milicininkas, civiliškai apsirengęs vyras su aplanku rankoje ir kitas kareivis su šautuvu. Vyras su aplanku kažką burbtelėjo, o uniformuotas milicininkas paklausė: “Jūs - Ieva Longytė?”
- Ne, aš ne. Longytė išėjo į darbą. Jos nėra namie.
- Kur ji dirba? - paklausė skubėdami.
- Nežinau, - norėjau nukreipti jų dėmesį ar išgelbėti.
- Kaip nežinai, nori gauti antausį? Kur šeimininkė tų namų?! Meluoji, kad nežinai! - ir, pažiūrėjęs į popierių, pats pasakė, kur ji dirba. Jiems viskas buvo gerai žinoma ir užrašyta.
- Mes ir taip ilgai gaištame, ieškodami tos gatvės... Velnio dėta!.. - dusdamas rėkė milicininkas.
Iš tikrųjų mūsų gatvė, kuri tada vadinosi Žeimių, buvo visai trumpa, joje tebuvo vos trys namai, ir ją surasti buvo nelengva. Kaip vėliau paaiškėjo, jie tos gatvės ir mūsų numerio ieškojo nuo dvyliktos valandos nakties, kada buvo duota komanda pradėti šturminį miesto gyventojų suėmimą ir išvežimą. Kol surado, atėjo 11 valanda dienos. Tad jie buvo baisiausiai įsiutę, kad jiems taip sunkiai sekasi vykdyti planą..
Vienas kareivis ir milicininkas išbėgę tuoj sėdo į mašiną ir nudūmė ieškoti tremiamosios į jos darbovietę, o čekistas ir kitas kareivis užlipo į antrą aukštą ir sustojo prie jos kambario durų laukti. Mane nuvarė į savo kambarį ir liepė niekur neišeiti. Skambinti gydytojui neleido, nors aš prašiau ir rodžiau dūstančią, pamėlynavusią mergaitę. Jie tik kratė galvomis ir purtė rankomis. Kareivis, stovėdamas prie durų, snaudė, nuovargis matėsi jo išvargusiame veide, suglebusiame kūne. Nemiegota naktis darė savo.
Netrukus atvežė Ievutę, išsigandusią ir išbalusią, jos smakras ir lūpos virpėjo. Paliepė rengtis, dėtis daiktus.
Kaip rengtis, ką imti, kas bus reikalingiausia, visko nepaimsi. Į ką susidėti. Pašaukė mane ir paprašė, kad duočiau kokią dėžę. Ji, kareivis ir aš nuėjome į sandėliuką, į kiemą, išvertėme iš pintinės dėžės mūsų dėvėtus baltinius. Į ją Ievutė susikrovė kai kuriuos savo daiktus - drabužius, patalynę. Nesakė, kur veš - į kalėjimą, į lagerį, miškus. Geresnių daiktų neėmė, paliko namie, pasiėmė tik pačius paprasčiausius... Aš iš savų pinigų daviau 100 rublių. Ir kai ką iš maisto. Susirengė per 30 minučių.
Atsisveikindamos abi virpėjome, bet neverkėme. Buvome kaip akmeninės ir nerodėme ašarų tiems, kurie jau iki soties buvo jų prigėrę. Ir ką ašaros tokiu momentu padėtų... Norėjau ją palydėti nors iki kiemo vartelių, norėjau padėti nešti jos dėžę su daiktais, bet kareivis šautuvo buože pastūmė mane atsitraukti toliau. Nuaidėjo komandos žodžiai: “Eiti! Užteks!” - Ir ji išėjo, vilkdama sukrautus daiktus. Pastovėjau, pastovėjau laiptų aikštelėje... ir pravirkau. Dukrytės dejavimas privertė grįžti prie jos lovelės... Ievutę išvežė, bet man dar neatėjo į galvą, kad gali ir mus tas pats ištikti. Nešiodama mergaitę ant rankų galvojau - ką Ievutė padarė? - gal kokiai slaptai organizacijai priklausė, ko mes nežinojome, o gal dėl to, kad vakarais užsienio radijo paklausydavo. Mūsų su vyru šitos nuodėmės neslegia.
Kur ją išvežė? Kokioms kančioms? Sielvartavau dėl jos. Visiškai užmiršau, kad vakar vakare tik ją ir mus tepatikrino, ar esame namie. Vakarykštis neva tikrinimas dėl pasų buvo tik preliudija dramatiškiausių įvykių tautos, atskirų šeimų, pavienių žmonių gyvenime. Laikydama ant rankų dūstančią mergaitę, sustojau ties langu į gatvę. Stovėjau suaudrinta, be minčių ir be perspektyvos, kas gali įvykti toliau... Gatvėje zujo kariškos mašinos, prikrautos žmonių aukų - raudančių ar tyliai suakmenėjusių.
Ko aš laukiu - negalvojau. Lemtis pati žingsniavo savo žingsniais.

* * *

... Vagone buvome moterys ir vaikai. Tų šeimų, kurias paėmė - atvežė į stotį su vyrais, stotyje vyrus atskyrė ir sukimšo į atskirą vagoną.
Su kiekvienu naujai atvežtųjų susitikimu širdys sruvo krauju, gailėjome, pykome, prakeikėme, erzinomės ir virpėjome. Viduje kunkuliavo didžiausias chaosas, kaip ir aplinkui. Vagone buvo drėgna ir tvanku, už vagono girdėjosi žmonių balsai - riksmas, verksmas, dejavimas, aimanos, mašinų burzgimas, atidaromų ir uždaromų vagono durų girgždesys, kareivių bėgiojimas ir viršininkų komandavimas.
- Beleckiene, Beleckiene, atsiliepk, - išgirdau lyg vyro, lyg svetimų nepažįstamų balsą. Aš pradėjau belsti į duris, šaukti visa gerkle, kitos moterys ir vaikai taip pat rėkė, klykė - atidarykite, atidarykite!
Sugirgždėjo, sučypė atstumiamų durų vyriai... - prieš vagoną išvydau savo vyrą, į žmogų nebepanašų... pajuodusiu veidu, klaikiomis akimis, sutaršytais plaukais, atsegiotais marškiniais, iki kelių šlapiomis ir purvinomis kelnėmis, permirkusiais batais. Per kelias valandas buvo toks iškankintas ir pasikeitęs, kad vos laikėsi ant kojų.
- Aš tavęs jau visą pusvalandį ieškau, kodėl neatsiliepei? Manęs dar neareštavo, aš pats atsivijau tave... Nenorėjo prileisti... Einu ir pasiduodu… - Aš tylėjau... - Einu ir pasiduodu, - pakartojo su tokiu beviltišku nuolankumu, rodos, būtų paklupdytas ant erškėčių, pasodintas į inkvizicijos kėdę ar jau su kilpa ant kaklo...
Aš tylėjau. Žiūrėjau į jį ir tylėjau. Ir kam aš tylėjau, ir šiandien negaliu užmiršti ir suprasti. Būna momentų, kada žmogus esi be minties ir be širdies.
- Nenusimink, aš būsiu su jumis, mane turi priimti į vagoną... Aš nepasitrauksiu, jei atėjau. Po šių žodžių aš žiūrėjau į jį ir didžiavausi savo vyru, jo prieraišumu, jo atsidavimu ir meile, kuri mus siejo tiek metų.
Išsiskyrimas buvo baisiau už mirtį! Lietus buvo šiek tiek apstojęs, vakarop nušvito saulė, apiberdama savo aukso spinduliais dvi susiglaudusias pušaites, stovinčias ant kalnelio priešais mūsų vagoną. Mano žvilgsnis užklydo ant jų, ir man staiga blikstelėjo mintis pasakyti: ačiū tau už tą didžią meilę ir prisirišimą, kurį rodei siaubingai kritišku momentu, bet ... bėk... bėk iš čia pro tas pušaites, per kalnelį, kuris tave paslėps nuo pražūties...
Deja... bet aš jam to nepasakiau. Nepasakyto našta ir iki šiol mane tebeslegia, ir ji slėgs iki paskutiniųjų gyvenimo valandų.
Per daug vaikiškai galvojau: štai U.Starkienė, štai V.Kubilienė, štai kitos šeimos, visos važiuoja su savo vyrais, kad jie ir kituose vagonuose, o vis dėlto kartu važiuoja. Man bus irgi geriau, lengviau su juo, negu vienai. Čekistai, atskirdami vyrus nuo šeimų į atskirus vagonus, tikino, žinoma, apgaulingai tikino, kad nuvežti būsime kartu...
Melagystė! Melagystė! Melagystė! Vyrui tebestovint prie vagono, prisistatė čekistas su dokumentais. Liepė eiti. Įsodino į sunkvežimį ir nuvežė į namus pasiimti daiktų. Neilgai trukus atvežė jį jau su daiktais ir areštuotą. Jis mums atvežė sausas antklodes, pagalvę, šiek tiek drabužių ir dėže maisto produktų - cukraus, lašinių, riebalų, miltų ir muilo… kavos.
Įleistas į vagoną, tuoj įlindo į vagono kamputį ant gultų prie dukrytės. Mane ramino: "'Tu būk rami, neliūdėk, būsime kartu, neprapulsime, aš, ir griovius kasdamas, tau ir Marytei duonos uždirbsiu. Joks darbas manęs nebaido. Gerai, kad jie mane priėmė. O nenorėjo priimti. Aš reikalavau, sakiau - čia veža mano žmoną, mano sergantį vaiką...
Glosčiau jo pažaliavusį veidą, lyginau plaukus ir dabar aprimusi tikėjau, kad būsiu kartu.
- Sukrautus į fotelį mūsų brangesnius daiktus, sidabrą - ar radai? - paklausiau.
-Kur? Kokius?
- Namie!
- Jokių daiktų fotelyje neradau. Juos išvežė tuoj po tavo išvežimo. Butą nusiaubė irgi tuoj po tavo išvežimo, sugrįžę paimti neva inkriminuojančios medžiagos. Tiek to! Užteks. Tas dabar nebeturi reikšmės.
Dangus vėl aptemo debesimis. Atsidarė durys ir čekistas pašaukė:
- Beleckai, imki savo daiktus ir eiki į kitą vagoną.
- Ar su šeima? - paklausė. - Ne, vienas! Greičiau paskubink.
Mergaitė sukliko, griebė tėvui už kaklo šaukdama:
- Tėveli, neišeik! Tėveli, nepalik mūsų! Neleisiu!
Jis į jos klyksmą nieko nepasakė, tik lengvai nukėlė rankutes nuo kaklo, pabučiavo, liūdnai pažiūrėjo į mane ir griebė už abiejų rankų:
- Būk tvirta, saugok Marytę.
Atsisveikinimas buvo trumpas ir be ašarų, su skausmu.
Paėmęs vieną savo atvežtą maišą su daiktais ir užsimetęs ant pečių iššoko iš mūsų vagono. Vagono durys užsidarė. Dingo. Dingo amžinai. Kas tada žinojo, kad taip mes išsiskirsime ir niekada nebesusitiksime...
Išėjus tėvui, Marytė palindo po narais, pasišaukė Sigitą ir pasakė: "Tėtę aš labiau myliu negu mamą". Nė vaiko meilė neišgelbėjo. Visi likome nusiaubti kūnu ir siela. Šeimos vienybė ir neišardomybė buvo sutrypta.
Vėl kriokė atidaromos durys, o prie vagono vėl kartojosi šauksmas ir liejosi ašaros.
- Nesiskirsiu, nesiskirsiu, užmuškite mane, nesiskirsiu! Juozai, Juozai, apkabink mane, - įkibusi į vyrą raudojo moteris, stovėdama vandens klane prie vagono. Atvežė vėl naują šeimą nuo Vandžiogalos: tėvą, motiną, tris sūnus kaip ąžuolus ir nėščią jauniausiojo sūnaus žmoną. Ji ir klykė apkabinusi savo vyrą, kad neišskirtų. Tėvas ir du sūnūs su ryšuliais rankose jau ėjo varomi į kitą vagoną. Pribėgęs kareivis norėjo atplėšti raudančią žmoną nuo vyro. Vyras stipriai ją apkabino. Atsigręžusi žmona užsimojo ranka kareiviui duoti per veidą - nepasiekė. Tada spjovė, spyrė koja ir pati išvirto apalpusi. Tą sceną pamatęs vyresnis čekistas kažką pasakė kareiviui, tas atsitraukė į šalį, vyrą palikęs prie žmonos.
Iš vagonų, kad ir pro mažus, kad ir grotuotus langelius, pasigirdo smerkiantys balsai: beširdžiai, budeliai, tenudžiūsta tavo ranka, pakelta prieš nėščią moterį, kraugeriai!
Vyras, padedamas sargybinio, įkėlė bejėgę moterį į vagoną ir paguldė prie pat durų, ant grindų. Pamėlynavusios lūpos virpėjo, kūną traukė konvulsijos.
- Ji mirs, ji gimdys, ji neišlaikys...
Kažkas, pasėmęs iš balos purvino vandens, apipylė jos veidą. Pražiota burna, ištaršyti plaukai ir purvinas veidas atrodė baisiai. Ji atgijo, atsipeikėjo, klaikiai blausiomis akimis peržvelgė aplinkui ir silpnu vos girdimu balsu ištarė:
- Juozai, nenueik, man geriau, geriau...
Paskui pradėjo gailiai verkti… Vyras ją pasodino, apkabino ir pritūpęs ramino. Matant kito skausmą ir tragiškus momentus - pats savųjų išgyvenimus ne taip skaudžiai jauti.
Pagaliau vagonas buvo pripildytas, velkė užstumta ir užantspauduotos durys.
Mūsų vagone buvome moterys su vaikais, kurių vyriausias tik keturiolikos metų, ir vienintelis vyras su nėščiąja moterimi.
Naktis, vagonas be šviesos. Patamsyje suguldėme nenurengtus vaikus. Jie buvo ir nepavalgydinti, bet alkiu niekas nesiskundė. Sotūs buvome nuo išgyvenimų. Vaikai sumigo. Mus kankino nemiga. Šančių stotis, kurioje stovime, taip pat tamsi, neapšviesta, tik kartkartėmis sublyksi čekistų prožektoriai. Sunkvežimių burzgimo nebegirdėti. Medžioklė pasibaigė. Visi vagonai pripildyti ir perpildyti. Prieš kelionę, sunkią kelionę, trumpam aptilo aplinkui. Mūsų vagone irgi visi tyli, tik nėščios moters girdėti sunkūs atodūsiai... "Užmigo žemė, tik dangaus negęsta akys sidabrinės"...
Staiga trenksmas. Du prikabinti garvežiai trūktelėjo ir supuškėjo, vilkdami kaip gyvatę išsirangiusį ešaloną. Pirmas trūktelėjimas sukrėtė visus ir pastatė ant kojų. Pasigirdo šauksmai:
- Veža!
- Jau veža!
- Kur veža?
- Kur vyrai?
Vagone kilo didžiausias sujudimas, triukšmas, pabudę vaikai ėmė spiegti, trypė kojomis, beldė į sienas, į duris, šaukė:
- Ką darote su mumis!
- Gelbėkite, gelbėkite!
Kas turėjo gelbėti? Iš kur toji pagalba galėjo ateiti?
(Bus daugiau)

Ona GAIGAILAITĖ-BELECKIENĖ

© 2002"XXI amžius"