Atminties praradimas (amnezija)

Trumpa ligos eiga. Partinė nomenklatūra ištikimai tarnavo SSKP. Jai buvo nusispjauti į Lietuvos žmonių kančias, svarbu - įtikti Maskvai. Tai užtikrino postus bei privilegijas ir valdžią. Laikai keitėsi. Atėjo Sąjūdis. Iškilo pavojus nomenklatūros valdžiai ir privilegijoms. Teko, griežiant dantimis, keistis. M.Burokevičius ir K° to daryti nenorėjo ar nesugebėjo, ir buvo nurašyti. Kiti sukūrė naują darinį - LKP. Vadovaujami A.Brazausko, mušėsi į krūtinę, prisiekinėjo kelti, didinti, stengtis, rūpintis ir t.t. Žodžiu, galite būti ramūs, partija jumis pasirūpins. Žmonės patikėjo. Senoji nomenklatūra liko valdžioje. Čia ją ištiko pirmas amnezijos priepuolis. Pažadus pamiršo "juodai". Juos vykdyti nebuvo laiko. Prasidėjo turto dalybos ir "prichvatizacija". Žmonės tik kraipė galvas ir stebėjosi, nesuprasdami, kas vyksta. Pasitikėjimas pradėjo tirpti, augo nepasitenkinimas. O turto tai dar nemažai liko! Ir sugalvojo nomenklatūra steigti dar naują partiją - LDDP (pagal tai, kad gerai pasidarbavo ir pasirengė dirbti toliau). Jei kokiam "nesusipratėliui" kildavo klausimas: “o kaip su pažadais ir partijų veiklos tęstinumu?”, atsakymas būdavo trumpas: "Pamirškit, mes dabar ne komunistai, o darbiečiai, apie komunistų darbus žinoti nieko nenorim". Kuriama nauja programa, dalijami nauji pažadai. Žodžiu, mes dirbsim, tik jūs tikėkit ir leiskit valdyti, nes mūsų kompetencija nepakeičiama. Žmonės, nepratę prie tokio įžūlaus melo, vėl patikėjo. Toliau vyksta turto dalybos, netgi palydimos skandalų. Ką gi, darbas išties sunkus. O dėl naujų pažadų, žmonių nelaimei, valdančiąją nomenklatūrą ištiko kitas amnezijos priepuolis. Po šito atrodė, kad pasitikėjimas prarastas galutinai. Tačiau nepasotinamas valdžios troškulys ir baimė būti nustumtiems nuo "lovio" vėl padėjo rasti išeitį. Vyksta intensyvios derybos su socialdemokratais. Tai tradicinė partija, priimta į internacionalą. Po didelių vargų socialdemokratai suskaldomi. Dalis partijos narių, besiorientuojančių į vakarietiškas socialdemokratines vertybes, įkuria savo partiją. Kita dalis, vadovaujama V.Andriukaičio, susijungia su LDDP ir joje ištirpsta, palikdama tik savo vardą. Partijos lyderiu, kaip ir priklauso, tampa A.Brazauskas. Dabar, jau spekuliuojant socialdemokratų vardu, vėl dalijami nauji pažadai, kuriamos programos ir t.t. Nuo tos daugybės pažadų daliai rinkėjų susisuko galva. Valdymas patikimas tai pačiai senajai nomenklatūrai. Ir vėl viskas kartojasi. Tik dabar į klausimą dėl pažadų, žiūrėdami į akis ir nerausdami, atsako: "Pažadai - rinkimams, o po rinkimų nėra realių galimybių juos vykdyti". Iš atsakymo reikia suprasti, jog jie niekada nebuvo valdžioje ir žadėdami neturėjo jokio supratimo apie valstybės galimybes. Taigi prasidėjo trečias amnezijos priepuolis. Atrodo, liga progresuoja ir perauga į kokybiškai kitą stadiją. Matosi, jog prasideda senatvinis marazmas. O kaip kitaip suprasti? Partijos lyderis, būdamas Maskvoje, aiškina, kad jis - Kaune, ir skambina iš Kauno. Tai gal paklydo? Turėjo būti Kaune, o pakliuvo į Maskvą. Ar atvirkščiai - Maskvos neatpažįsta ir mano, kad tai Kaunas. Dar įdomesni dalykai, lyderiui tapus Premjeru. Žmogus skiriasi su savo žmona ir veda kitą, taip pat išsiskyrusią. Viskas puiku. Išsiskyrė. Vedė. Atšventė. Vėliau paaiškėja, kad jis jau dveji metai kaip išsiskyręs. Artimiausias bendražygis vidaus reikalų ministras net atitinkamą įrašą savo sistemos archyvuose atranda. Pasirodo, išsiskyrė tada, kai buvo paprastas pensininkas, o ne valstybės tarnautojas. Apie tai, kad jau seniai išsiskyrę, nežino nei buvusi žmona, nei naujosios žmonos buvęs vyras. Nėra logikos. Kad ir kaip ten būtų, geriau apsieiti be logikos. Tuomet nebus nieko nuostabaus, kad po visų peripetijų žmona išrenkama populiariausia Lietuvos moterimi, o pats Premjeras galvoja, ar nenusipigins užimdamas Prezidento kėdę. Ko gero, geriau likti Premjeru, laikyti savo rankose ekonomiką, finansus ir elgtis su jais pagal principą: "Aš taip noriu". Senoji nomenklatūra, jausdama savo marazmą ir augantį žmonių nepasitenkinimą, kurpia ir skubos tvarka priiminėja įstatymus dėl politinio tarnautojų pasitikėjimo. Ką ten Nijazovas! Jis tik sau vienam pasirūpino "turkmėnų tėvo" vardą iki gyvos galvos. Pralaimėjus rinkimus, visas senosios nomenklatūros klanas galės likti valdžioje. Ar ne stebuklų kraštas - Lietuva?
Amnezija ne tik pažadams, bet ir socialdemokratiniams principams, kuriuos taip deklaruoja partija. Šiemet Vyriausybė sumažino finansavimą sveikatos apsaugai. Siekiama žūtbūt sutaupyti žmonių sveikatos sąskaita. Panaši padėtis - švietimo sistemoje ir žemės ūkyje.
Kai kuriais atvejais atminties praradimas valdančiajai daugumai - tiesiog nepamainomas dalykas. "Williams" ir Vyriausybės sutartyje Lietuvai buvo numatyta pirmumo teisė išpirkti visas amerikiečių bendrovės akcijas bei įpareigojimas perduoti įmonės valdymą tik euroatlantinius kriterijus atitinkančiai bendrovei. "Jukos" iki šių kriterijų - toli. Praėjusių metų liepos 5 dieną liberalo E.Gentvilo vadovaujamos Vyriausybės Seimui pateiktuose įstatymų projektuose nekalbama apie jokį Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo reikalavimų netaikymą, tačiau tokia nuostata atsirado liepos 27 dieną jau socialdemokrato A.Brazausko vadovaujamos Vyriausybės pakoreguotame projekte. Šį birželį "Williams", "Jukos" ir Vyriausybės derybose saugikliai iš sutarčių dingo. Taip buvo atvertas kelias Rusijos kapitalui.
"Williams" pasitraukus iš Lietuvos, Prezidentas, vienintelis iš valstybės vadovų, rimtai sunerimo dėl nacionalinio saugumo ir ūkinio savarankiškumo. O Premjeras ir Seimo dauguma mano, kad viskas vyksta pagal planą, grįžta seni draugai iš Rytų. Netgi dabar buvo likusi galimybė premjero A.Brazausko Vyriausybei grąžinti Lietuvai šio strateginio objekto kontrolę ir taip įrodyti žmonėms, kad valstybės interesai yra aukščiau už partinius bei asmeninius.
Mūsų stebuklų šalyje įvyktų tikras stebuklas, jeigu, valdant šiai Vyriausybei, pavyktų išlaikyti energetinę nepriklausomybę.

Bronislovas PRIŽGINIŠKIS,
inžinierius bedarbis
Kaunas

© 2002"XXI amžius"