Vaikščiojimas viršūnėmis
Beveik prieš metus dienos šviesą
išvydo Aldonos Eugenijos Kezytės, ACJ, knyga "Esame nenaudingi
tarnai", išleista Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto
leidyklos "Saulės delta" dvidešimt penkių tūkstančių
egzempliorių tiražu. Galima aiktelti nuo tokio skaičiaus. Net
po tūkstantį egzempliorių išleistos knygos keletą metų guli knygynų
lentynose. Autorė sako: "Norėjau, kad šią knygą turėtų visos
Lietuvos bibliotekos, kad ji būtų ir mokyklų bibliotekose".
Žino, ką sako. Perskaičius šią solidžią, per du šimtus puslapių
turinčią knygą, norėjosi ją pavadinti vaikščiojimu aukščiausių
kalnų viršūnėmis, pačiomis aukščiausiomis. Argi ne į tokias viršūnes
veržiasi jaunimo širdys, puoselėjamos kunigų ir tikybos mokytojų?
Nėra abejonės, kad ši knyga, iliustruota puikiomis fotomenininko
(buvusio kunigo jėzuito) Algimanto Kezio, autorės brolio, nuotraukomis,
palydėta įvadiniu Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio žodžiu,
mokyklose eis iš rankų į rankas. "Skaitytojai čia ras gyvosios
Evangelijos skleidimo vaizdus, krikščioniškojo gyvenimo pamokas,
kartu išgyvens patirtus pavojus ir pajus nepaprastą Dievo Apvaizdos
globą. Dabar, kai gyvename laisvoje Lietuvoje, ši knyga visiems
primins, kiek daug ši laisvė kainavo misijų darbininkams",
- rašo Šiaulių vyskupas E.Bartulis.
Autorės brolis A.Kezys komentuoja knygos pavadinimą "Esame
nenaudingi tarnai" (Lk 17,10): "Tai nėra beprasmis savęs
nuvertinimas, bet nuolatinis, tvirtai įsisąmonintas siekis savo
pareigas atlikti sąžiningai, darbo vaisių neprisiskiriant sau,
o tik pačiam Dievui". Jis rašo toliau: "Stebėtina! Nesidrovėdama
bejėgiškumo, save ji vadina baile, bet ryžtasi su džiaugsmu vykti
į dar nežinomas vietoves, net sovietų uždraustas Gruzijos zonas
prie pat Turkijos sienos. Be rekomendacijų, be kalbos mokėjimo,
tik atsikėlusi po plaučių ligos, iškeliauja trapi mokytoja nežinomais
keliais. Ji klauso Bažnyčios paraginimo: "Eikite į visą pasaulį
ir skelbkite Evangeliją". Pasitikėjimas Dievo Apvaizda ją
gelbsti. Įtartai šnipinėjimu dažnai prisieina išsisukti gudrumu,
o jei pavojai neišvengiami, bėga į kalnus pas piemenis. Jeigu
ir šitai negelbsti, išvažiuoja į kaimyninę respubliką - Armėniją
ir apsigyvena vagių šeimoje. Čia nevengia paprasčiausių darbų,
mokosi vietinės kalbos, kurį laiką dirba indų plovėja vienoje
iš Jerevano užeigų. Kad išvengtų įtarinėjimų šnipinėjimu, taip
pramoksta armėnų kalbos, kad tampa vertėja. Visus savo vertimus
nešiojasi su savimi lyg antrąjį pasą - ji nėra kenkėja, o armėnų
vaikų literatūros propaguotoja Lietuvoje".
Pati autorė savo gyvenimui pasirenka šv.Ignaco patarimą: "Daryti
darbus taip, tarsi viskas nuo tavęs priklausytų, o padarius -
viską palikti Dievui". Tai ir yra jos pačios atsakymas į
kamuojantį klausimą: "Kas man įskiepijo tą geležinį nusistatymą
- trūks plyš pareigą atlikti iki galo? Jau daug kartų buvo įvairiausių
atvejų, kai galėjau pasakyti - viską metu, neverta čia kapstytis,
keliauju į namus. Bet ne! Kol neįdėsiu maksimumo pastangų ir neištirsiu,
ar tikrai neapsimoka čia eikvoti jėgų, užsibrėžto tikslo neatsisakysiu".
Ir neatsisakė. Keturiolika metų (1976-1990) ji dirbo rizikingą
misionierės darbą Gruzijoje ir Armėnijoje, kamuojamiems dvasinio
alkio tų šalių suaugusiesiems ir vaikams kalbėjo apie Dievą, rengė
sakramentams, kuriuos suteikdavo į tolimiausius Užkaukazės kampelius
iš Lietuvos atvykę kunigai. Ji tarsi gerasis angelas gydė dvasios
ir kūno negales, sutaikydavo metų metais susipykusius kaimynus,
skleisdavo Viešpaties ramybę šeimose. Jai esant tų žmonių gyvenimas
darydavosi giedresnis, šviesesnis ir geresnis.
Apie misijas už Lietuvos ribų autorė pradeda pasakoti antroje
knygos dalyje. O kas buvo iki tol?
Iki tol Dievas jai leido sutikti nuostabius žmones, iš kurių mokėsi
gražių poelgių, patriotizmo, Dievo ir artimųjų meilės, kopimo
į dvasines viršukalnes meno. "Kiekvienas sutiktasis man buvo
lyg pranašas ir į mano dvasinį bagažą įdėjo savo indėlį. Jis pilnėjo
kiekvieną akimirką. Ateis laikas, kai reikės barstyti, barstyti
į visas puses tai, ką Viešpaties ranka per visus sutiktuosius
į mano širdį sukrovė", - rašo autorė.
Pirmiausia buvo tėvai ir broliai. Visam gyvenimui į atmintį įstrigo
tėvo žodžiai apie mergaitės grožį. Graži mergaitė - linksma, besišypsanti,
darbšti, kukli. Ir nė žodžio apie madingus drabužėlius, kosmetiką,
jauno, gražaus kūno demonstravimą gatvės praeiviams. Įsiminė brolio
Algimanto altruizmas: surinktas žemuoges suvalgė ne pats, bet
pavaišino motiną. Brolis Romas "paliko man negendantį, nerūdijantį,
kandžių nesugraužiamą lobį (plg.Mt 6,19) - priesaką prisipažinti
ką nors netinkamo padarius. Ši yda - nuslėpti savo blogą darbą,
į šviesą iškelta, neturės jėgų ateityje keroti - jos šaknys jau
pakirstos".
Buvo mokytojai ir kunigai. Mokytoja Alė Nakaitė (būsimoji rašytoja
Alė Rūta) - jos klausėsi kiekvieno žodžio, kopijavo jos rašyseną
ir labai laukė jos pamokų, lietuvių kalbos ir literatūros pamokų.
Kun. Alfonso Lipniūno buto durys buvo atviros ir mokiniams: "Mes,
įvairių klasių vaikai, lėkėm pas tą kunigėlį lyg į šviesos tašką
pasiklausyti jo pamokymų, tikėjomės gauti knygučių su paveiksliukais
ir gražiais apsakymais. Viską rūpėjo įsirašyti į savo dar nedidelę
galvelę - mane žavėjo karšti tauraus kunigo žodžiai". Gimnazijos
kapeliono kun. Juozo Poškaus žodžiai "lyg Evangelijos grūdas,
kuris krito į mano sielos dirvą ir davė vaisių (plg. Mk 4,8)...
Vakarais, kai visi sumigdavo, aš dar ilgai atsiklaupusi permąstydavau
kunigėlio žodžius, rodos, laisčiau pasėtą širdyje kunigėlio mestą
grūdą, o skausmelius vis jungiau prie Jėzaus didžiųjų skausmų
ir aukodavau dangaus Tėvui... Šitaip turtėjo mano dvasia ir dygo
troškimas būti mokytoja - tokia kaip mūsų kunigėlis". Tas
troškimas išsipildė - gimnazistė iš tiesų tapo muzikos mokytoja.
Mokytojos Adelės Dirsytės žodžiai jau per pirmąjį susitikimą "smigte
įsmigo į mano sielą. Ji ragino per dieną daug kartų kartoti žodžius:
"Viską tau aukoju, Švenčiausioji Jėzaus Širdie". Man
patiko ši trumputė maldelė. Lyg nematomas siūlelis ji susiedavo
visus mano dienos darbus, skausmus, džiaugsmus ir nunešdavo prie
Jėzaus Širdies. Taip mokiausi visiškai Jam priklausyti".
Sutiktieji žmonės visada palieka įspūdį. Tačiau tais sutiktaisiais
būname ir mes. Kokį įspūdį paliekame kitiems? Šis klausimas taip
pat neišvengiamai iškyla, skaitant knygą. Būtų gerai, jeigu apie
mus taip pat kas nors parašytų: "Ačiū Dievui, tėvams, mokytojams
ir kunigams už įskiepytą patriotinę liepsnelę. Nors buvome dar
vaikai, Lietuvos klausimus suvokėme kaip visiškai suaugę. Nuo
naivumo mus saugojo sudėtinga tautos padėtis, jos žaizdos, netektys,
kun. Lipniūno įskiepytas troškimas aukotis dėl Tėvynės".
Kai kurios knygos pastraipos - tai mintys, sentencijos, vertos
gilaus apmąstymo. "Mamos, tėčio ar brolių kada nors šalia
nebus, taigi jau dabar reikia mokytis remtis į galingesnius už
juos! Jėzus, Švč.Mergelė Marija, Angelas Sargas tada būdavo geriausi
draugai. Ačiū Dievui už šias pratybas - nepasiduoti tamsos siaubui.
Juk Dievas yra visur ir neleis jokiam blogiui atsitikti".
"Kančios yra lyg brangakmeniai. Paaukojus jas Viešpačiui,
pasipiltų pagalba iš dangaus lyg vasaros lietus". "Pagarba
kryžiui buvo tas magnetas, kuris juos (armėnus - A.K.) traukė
prie tikėjimo".
Palinkėsime šiai tauriai, prasmingai knygai paties tiesiausio
kelio pas skaitytojus.
Aldona
KAČERAUSKIENĖ
© 2002"XXI amžius"