IŠNIEKINTIEJI
(Atsiminimai apie Sibiro tremties metus)
(Tęsinys. Pradžia Nr.77, 79)
Starkienė raudojo: "Kur mano
mergaitės, mergaitės pasilieka - Birute, Aldute! Vargšės mano
mylimosios!" Ji rankomis spaudė galvą, griebėsi už širdies,
spaudėsi prie sienos, sviro ant daiktų, ieškodama, kur įsitverti,
į ką atsiremti. Svyruodama kakta atsimušė į mano veidą. Aš ją
suspaudžiau savame glėbyje
Jos mergaitės, vienuolikametės, buvo
išvažiavusios atostogų į kaimą pas pažįstamuosius ir ten liko
neatvežtos.
Visas ešelonas buvo tamsus, stotis taip pat be šviesos. Tamsa
- didelis laidas ir pagalbininkas nusikalstamam darbui, smurtui...
tamsa taip pat kelia siaubą ir varo baimę nekaltiesiems...
Nežinau, iš kur ir kaip manyje atsirado tiek jėgos, kad aš, perrėkdama
visus, surikau:
- Nutilkite! Melskitės! Ne laikas raudoti...