Atnaujintas 2002 m. spalio 25 d.
Nr.81
(1088)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė šiandien
Lietuva
Aktualijos
Ora et labora
Darbai
Likimai
Visuomenė
Nuomonės
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Radiniai paskatino domėtis istorija

Neseniai Utenos literatų klubas "Verdenė" praturtėjo dar vienu leidiniu. Utenos krašto istorija besidomintys žmonės daug naudingų žinių apie Utenos praeitį ras pagal Baltijos ir Amerikos bei Utenos savivaldybės partnerystės fondo projektą išleistoje knygoje "Po Indrajos dangumi". Čia sudėti straipsniai, publicistika, originalūs literatūros kūriniai, parašyti uteniškių ar su Utena susijusių žmonių. Utenos "Saulės" gimnazijos mokytoja Skaistė Diškevičienė, perskaičiusi šią knygą, pati panoro atversti dar bent vieną nežinomą Utenos istorijos puslapį.

Gerbiama mokytoja, kaip jums kilo mintis ieškoti istorijos įdomybių Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios fonduose?

Pabuvusi kraštotyrinio leidinio "Po Indrajos dangumi" pristatyme, pasiklausiusi "Verdenės" renginių organizatorės Reginos Stakėnienės pasakojimo apie knygos gimimą, negalėjau nustygti vietoje. Pati varčiau ir skaičiau knygą, džiaugiausi, jog iš jos puslapių sužinojau daug naujo apie Uteną ir jos žmones. Net užmigti negalėjau. Vis mąsčiau, kur čia kokią palėpę aptikus, kad ir pačiai būtų įdomu, ir kitiems papasakoti galėčiau.
Kažkada, kalbėdama su Utenos dekanu Aloyzu Bute, sužinojau, kad klebonijos palėpėje įvairiausių nereikalingų daiktų pridėta ir tą palėpę reikėtų sutvarkyti. Nusprendžiau paprašyti dekaną ir imtis tvarkyti slaptingąją palėpę...

Ar pavyko įgyvendinti savo ketinimus?

Paskambinau dekanui. Jis leido tvarkyti, tik ne klebonijos palėpę, kurioje po remonto popierių nebeliko, o bažnyčios fondą, esantį pačioje bažnyčioje, tiksliau, po jos skliautais. Ten mane įleido zakristijonas. Nors užtrukau neilgai (mat tuoj turėjo prasidėti šv.Mišios), bet aptikau įdomių dalykų.
Pavarčiusi kampe į popierius susuktus pavienius lapus, radau Panevėžio vyskupo K.Paltaroko 1941 m. gruodžio 27 d. pasirašytą dokumentą, kuriame nurodoma, kaip Lietuvos mokyklose turi būti dėstoma tikyba. Pati esu tikybos mokytoja, todėl buvo labai įdomu atrasti, jog pagrindiniai reikalavimai šiai disciplinai buvo tokie patys ir prieš 60 metų, ir dabar.

Užsiminėte, jog aukos bažnyčiai ar kitoms bažnyčios reikmėms ne visada buvo tik piniginės...

Radau Utenos parapijos klebono kunigo Raudos spausdintą ataskaitą Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos prokuratoriui dėl parapijos aukų, siunčiamų seminarijai išlaikyti. Manau, jog ne visi jauni žmonės žino, kad aukos prieš 60 metų buvo ne vien piniginės. Noriu pateikti laiško nuorašą.

D.G.Kunigų seminarijos Kaune prokuratoriui Utenos parapija siunčia Kauno Tarp. Kunigų Seminarijos išlaikymui:
1. Lašinių 40 kg, 2. Dešrų 6 kg,
3. Sviesto 9 kg, 4. Žirnių 50 kg.
Panevėžio vyskupijos Kurijos mums buvo paskirta pinigais įkainota už 3678 RM. Siunčiama skaitant šią taksą už 4057 RM (reichsmarkių - R.J.).
Vietoje bulvių ir kitų smulkmenų duodame daugiau riebalų. Prašytume įteikėjus ar kitą progą duoti pakvitavimą, kad būtų aišku - siunta pasiekė adresatą.
Drįstu apsunkinti savu prašymu. Esu skolingas dailininkui J.Mackevičiui už darbus. Malonėkite jam perduoti atskirai įdėtą 5 kg lašinių ir mažąjį kumpį. Gyvena Pilies g.10. Atsiprašau ir dėkoju už tarpininkavimą.
Pernai iš Utenos trims atvejais buvo vežami javai mūsų maišais. Negavome 14 maišų. Gaspadorius nuolat man primena. Kas blogiausia, kai kurie buvo skolinti ir mums reikėjo su jais atsiteisti. Jei galėtumėte ta proga bent 5 maišus mums grąžinti, būtume patenkinti. Prašau ir nuo žirnių maišą, kurį dabar siunčiame, taip pat grąžinti.
Su gilia pagarba Utenos klebonas
Utena 1943-1-31

Manau, surinkti tiek aukų tikrai buvo nepaprasta. Ir nugabenti nelengva. Tiesa, žiemą vežti riebalus ne taip jau baisu, tik kelionė ilga.

Kuo jums buvo naudingas laikas, praleistas bažnyčios fonde?

Tarp įvairių dokumentų aptikau Rusijos caro Nikolajaus II manifestą, kurio nei originalo, nei kopijos neturi net Utenos kraštotyros muziejus. Grįžusi iš bažnyčios fondo, stvėriau Adolfo Šapokos istoriją, kad daugiau sužinočiau apie tą laikotarpį ir manifestą. Man tai buvo ne tik įdomu, bet ir naudinga.
Turiu vilties, jog dar ne kartą grįšiu į bažnyčios fondą ir ieškosiu ten įdomių Utenos parapijos, o kartu ir Utenos miesto istorijos puslapių.


Kalbėjosi Rūta JONUŠKIENĖ
Utena

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija