Atnaujintas 2002 m. spalio 25 d.
Nr.81
(1088)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė šiandien
Lietuva
Aktualijos
Ora et labora
Darbai
Likimai
Visuomenė
Nuomonės
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Drauge su Marija kontempliuoti Kristaus veidą

Tikintieji šv. Petro aikštėje kalba rožinį
Šventasis Tėvas pasirašo naująjį apaštališkąjį laišką

Išrinkimo į apaštalo šv. Petro sostą 24-ąsias metines spalio 16 dieną popiežius Jonas Paulius II pažymėjo dviem simboliniais ir visai Bažnyčiai reikšmingais sprendimais: jis paskelbė Rožinio metus, taip pat pasirašė savo naują apaštalinį laišką „Rosarium Virginis Mariae“, kuriame pasiūlė praplėsti Dievo Motinai skirtos rožinio maldos turinį ir iš naujo atrasti jos kontempliacinę prasmę.

Rožinio metai – Marijos metai

Taip jau sutapo, kad spalio 16-oji buvo trečiadienis, taigi tradicinės bendrosios audiencijos diena, todėl į saulėtą šv. Petro aikštę pasveikinti Šventojo Tėvo susirinko dešimtys tūkstančių maldininkų iš Italijos ir užsienio šalių. Tarp jų buvo keli tūkstančiai Popiežiaus tėvynainių lenkų, kurie jam skandavo žinomą palinkėjimą „sto lat“, tai yra sulaukti šimto metų. (Popiežius Jonas Paulius II dabar yra 82-ejų metų, ir tai nėra ypač daug, pavyzdžiui, prisimenant, kad praėjusio šimtmečio pradžioje, 1902 m. vasario 20 d., pradėdamas savojo pontifikato 25-uosius metus, popiežius Leonas XIII jau buvo sulaukęs 91-erių). Tarp beveik šimto vyskupų, iš viso pasaulio atvykusių pasveikinti popiežių Joną Paulių II išrinkimo metinių proga, buvo ir Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis.
Pradėdamas savo kalbą, Šventasis Tėvas padėkojo Dievui už tarnystės Bažnyčiai 24-erius metus šv. Petro soste ir patikėjo savojo pontifikato tolesnę ateitį Švč. Mergelei Marijai, tuo pačiu dar kartą paneigdamas visas neprideramas spekuliacijas apie neva galimą jo atsistatydinimą. Popiežius priminė Dievo Motinai skirtus prašymus, kuriuos jis išsakė rugpjūčio mėnesį lankydamasis savo tėvynėje Lenkijoje. „Švenčiausioji Motina… padėk man įgyti kūno ir dvasios jėgų, kad galėčiau iki galo atlikti misiją, kurią man skyrė prisikėlęs Viešpats, - meldė Jonas Paulius II. – Šią ypatingą dieną vėl į Dievo Motinos rankas sudedu Bažnyčios ir daug iškentėjusios žmonijos gyvenimą. Jai taip pat patikiu ir savo ateitį“. Popiežius išreiškė viltį, kad Marija, „su Motinos meile visa tai pateiks savo Sūnui“.
Toliau savo kalboje Jonas Paulius II, kurio ganytojiškas šūkis yra „Totus tuus, Maria!“ (lot. „Visas tavo, Marija!“), priminė Bažnyčios mokymą apie Kristaus ir jo Motinos ryšį išganymo istorijoje. „Kristus, žmogaus Atpirkėjas, yra mūsų tikėjimo centras, - sakė Popiežius. - Marija Jo neužtemdo, kaip ji neužtemdo ir Jo išganytojiško darbo. Paimta į dangų su kūnu ir siela, Švenčiausioji Mergelė yra pirmoji, kuri gali džiaugtis savo Sūnaus kančios ir prisikėlimo vaisiais“. Todėl Dievo Motina „tikriausiu keliu mus veda pas Kristų, kas yra visos mūsų egzistencijos ir mūsų veikimų galutinis tikslas“.
Šventasis Tėvas priminė, kad prasidėjusį trečiąjį krikščionybės tūkstantmetį patikėjo Švč. Mergelės Marijos globai ir, pakviesdamas visus tikinčiuosius „be paliovos kontempliuoti Kristaus veidą“, išreiškė savo troškimą, kad šioje kontempliacijoje „Marija, jo Motina, būtų visiems mokytoja“. Šių paskatų vedinas, taip pat pabrėždamas, jog „rožinys yra geriausia priemonė Kristaus veido kontempliacijai per Marijos akis“. Popiežius pranešė, kad skelbia Rožinio metus, kurie tęsis nuo 2002-ųjų spalio iki 2003-iųjų spalio. Tuos metus, kurie bus jubiliejiniai – 25-ieji popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato metai, kartu galima vadinti ir ypatingais Marijos metais. Tai pripažino ir pats Šventasis Tėvas, kalbėdamas apie Rožinio metų paskelbimo motyvus. Bažnyčios didžiųjų jubiliejų istorijoje egzistavo gera tradicija - po Jubiliejinių metų, pašvęstų Kristui ir Išganymo darbams, buvo skelbiami metai Marijos garbei, taip prašant jos pagalbos pasinaudoti teikiamomis Dievo malonėmis.

Rožinys nėra kliūtis ekumenizmui

Kalbėdamas apie savo naująjį apaštalinį laišką „Rosarium Virginis Mariae“ („Mergelės Marijos rožinys“), popiežius Jonas Paulius II sakė, kad jame išreikštas jo siūlymas, jog prie dabar rožinio maldoje kontempliuojamų „džiaugsmingųjų“, „skausmingųjų“ ir „garbingųjų“ paslapčių (kiekviena iš minėtų trijų dalių turi po penkias paslaptis) pridėti dar penkias paslaptis, jo pavadintas „šviesos paslaptimis“. „Šios paslaptys apimtų Išganytojo viešo gyvenimo įvykių kontempliavimą nuo krikšto Jordano upėje iki Kančios išvakarių, - aiškino Popiežius. – Šio siūlymo tikslas yra praplėsti rožinio horizontą, kad tas, kuris jį kalba su atsidėjimu, o ne mechaniškai, galėtų dar labiau prasiskverbti į Gerosios Naujienos turinį ir savo paties egzistenciją priderinti prie Kristaus“.
Taigi pirmą kartą po 1569 metų, kai tuometis popiežius Pijus V savo dekretu patvirtino dabartinę rožinio kalbėjimo formą, yra siūloma tam tikra jo reforma. Popiežius Jonas Paulius II ne kartą yra pažymėjęs rožinio maldos reikšmę jo paties dvasiniame gyvenime.
Ir savo laiške „Rosarium Virginis Mariae“ jis primena, kad netrukus po išrinkimo į šv. Petro sostą jis viešai pripažino, jog rožinys yra jo mėgstama malda, kuri jį lydėjo džiaugsmo bei išbandymo laikotarpiais. Ir dabar jis kiekvieno mėnesio pirmąjį šeštadienį Vatikane vadovauja rožinio maldai, kuri transliuojama Vatikano radijo bangomis. Pagaliau gerai žinoma, jog kiekvienas jį aplankęs svečias gauna „privalomą dovaną“ – paties Šventojo Tėvo palaimintą rožinį. Todėl yra visiškai suprantamas ir pateisinamas būtent Jono Pauliaus II rūpestis – papildyti ir kartu sustiprinti šią „nuostabią maldą, nuostabią savo paprastumu ir kartu tvirtumu“, kad ji taptų tikruoju „Evangelijos kompendiumu“.
Beje, Popiežius savo naujajame dokumente pripažįsta, kad iškilo neatidėliotinas poreikis „atsispirti tam tikrai rožinio krizei“, mat istoriniame ir teologiniame kontekste iškilo pavojus, kad ši malda gali būti neteisingai nuvertinta. „Yra tokių, kurie galvoja, jog liturgijos centrališkumas, teisėtai pabrėžtas Antrajame Vatikano Ekumeniniame Susirinkime, neišvengiamai sąlygoja rožinio reikšmės sumažėjimą, - rašoma apaštaliniame laiške. – Bet, kaip yra paaiškinęs popiežius Paulius VI, ši malda ne tik kad nekonfliktuoja su liturgija, ji ją palaiko, nes pasitarnauja kaip puiki įžanga ir tinkamas liturgijos aidas, įgalinantis tikinčiuosius joje dalyvauti visiškai ir kartu skinti jos vaisius savo kasdieniame gyvenime“.
Kita kritika, į kurią atsiliepia Popiežius, kyla dėl „būgštavimo, jog rožinys yra kažkas neekumeniška dėl jo ryškaus marijinio pobūdžio“. Iš tikrųjų rožinys yra vienas aiškiausių Dievo Motinos garbinimo būdų, ką nurodė ir Susirinkimas. Tačiau šis „pamaldumas yra nukreiptas į krikščionių tikėjimo kristologijos centrą tuo būdu, jog, kada yra pagarbinama Motina, atitinkamai yra pripažįstamas, mylimas ir šlovinamas Sūnus“ („Lumen Gentium“, 66). Taigi tinkamai atgaivintas rožinys tampa pagalba, o ne kliūtimi ekumenizmui. Nors rožinys priklauso Vakarų krikščionybėje išplėtotai kontempliacijos tradicijai, tačiau, būdamas tipiška meditacine malda, jis tam tikru būdu siejasi su „širdies malda“ arba „Jėzaus malda“, kurios ištakos yra Rytų krikščionybės dirvoje.

„Šviesos paslaptys“

Popiežius Jonas Paulius II pabrėžia, jog rožinio kristologinė gelmė taptų dar labiau pilnesnė, šią maldą papildžius jo siūlomomis „šviesos paslaptimis“. Tradicinėje rožinio struktūroje, susidedančioje iš trijų dalių, „džiaugsmingosiose paslaptyse“ yra kontempliuojamas Jėzaus gimimas ir vaikystė; „skausmingosiose“ – Jo kančia ir mirtis; „garbingosiose“ – Prisikėlimas ir vėliau vykę Išganymo istorijos įvykiai. Palikdamas laisvam tikinčiųjų ir jų bendruomenių pasirinkimui Šventasis Tėvas savo naujajame dokumente rašo, jog, „siekiant, kad rožinys taptų labiau pilnesniu „Evangelijos kompendiumu“, yra tinkama jį papildyti, kad po Įsikūnijimo ir nematomo Kristaus (vaikystės) gyvenimo apmąstymo („džiaugsmingosios paslaptys“) ir prieš sutelkiant dėmesį į Jo patirtą Kančią („skausmingosios paslaptys“) bei Prisikėlimo triumfą („garbingosios paslaptys“), būtų medituojami tam tikri Jo viešos dvasinės veiklos momentai („šviesos paslaptys“).
Popiežius siūlo rožiniui tokias „šviesos paslaptis“, atspindinčias svarbius Kristaus viešo gyvenimo momentus:

1. Kristaus krikštas Jordano upėje.
2. Jo padarytas pirmasis stebuklas Kanos vestuvėse.
3. Dievo Karalystės skelbimas, raginantis į atsivertimą.
4. Kristaus Atsimainymas, kada apreiškiama Jo garbė apaštalams.
5. Eucharistijos, kaip sakramentinės Velykų slėpinio išraiškos, įsteigimas.

Naujoji rožinio dalis, Šventojo Tėvo nuomone, vadintina „šviesos paslaptimis“ dėl to, kad pats Kristaus slėpinys, kas ypač akivaizdu iš Jo viešo gyvenimo darbų, yra „Šviesos slėpinys“. Pats Jėzus prisipažįsta: „Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa“ (Jn 9,5). Aptardamas kiekvieną iš jo siūlomų naujųjų rožinio paslapčių, Popiežius rašo, kad „krikštas Jordano upėje yra pirmoji iš „šviesos paslapčių“, nes čia, panirdamas į vandenį, „Nekaltasis dėl mūsų tampa „nuodėme“ (plg. 2 Kor 5,21) ir iš plačiai atsivėrusio dangaus Tėvo balsas paskelbia Jį savo mylimu Sūnumi (plg. Mt 3,17), o ant Jo nusileidusi Dvasia parengia misijai, kurią Jis turės atlikti“.
Antrąja rožinio „šviesos paslaptimi“, kaip minėta, Popiežius siūlo apmąstyti pirmuosius ženklus, duotus Kanos vestuvėse (plg. Jn 2,1-12), „kada Kristus vandenį paverčia vynu ir atveria mokinių širdis tikėjimui, dėka Marijos, pirmosios tarp tikinčiųjų, įsiterpimo“. Trečiąja „šviesos paslaptimi“ siūloma Jėzaus mokymo Galilėjoje pradžia, kai jis skelbė, kad atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė (plg. Mk 1,15), kartu ragindamas atsiversti ir „atleisdamas nuodėmes visiems, kurie prisiartindavo prie Jo su nuolankiu pasitikėjimu“ (plg. Mk 2, 3-13, Lk 7, 47-48)“. Tokiu būdu Išganytojas pradeda savo gailestingąją sielovadą, kurią jis tęsia per Bažnyčiai patikėtą Sutaikinimo sakramentą iki laikų pabaigos.
Aiškindamas savo siūlomą ketvirtąją „šviesos paslaptį“, Kristaus Atsimainymą, kaip tradiciškai tikima, įvykusį ant Taboro kalno, Popiežius primena, kaip reiškinio sukrėstiems apaštalams dangiškasis tėvas aiškiai nurodė: „Šitas – mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite“ (Lk 9, 35). Tuo pačiu mokiniai yra parengiami Jo kančios patyrimui, Prisikėlimo džiaugsmui ir Šventosios Dvasios perkeistam gyvenimui“. Pagaliau paskutinė Šventojo Tėvo siūloma „šviesos paslaptis“ yra „įsteigimas Eucharistijos, kurioje Kristus pateikia savo kūną ir kraują, kaip maistą, duonos ir vyno pavidalais, ir paliudija „iki galo“ savo meilę žmonijai (plg. Jn 13, 1), dėl kurios atpirkimo Jis pats save paaukojo“.
Apaštaliniame laiške „Rosarium Virginis Mariae“ pažymima, kad siūlomomis naujomis paslaptimis, „nepažeidžiant jokio esminio rožinio maldos tradicinės formos bruožo (nesikeičia ir pati medžiaginė rožinio išvaizda), siekiama tik suteikti jai naują gyvybingumą, įžiebti atnaujintą susidomėjimą rožinio vieta krikščioniškajame dvasingume, kuris yra tarsi tikras įėjimas į Kristaus širdies gelmes, džiaugsmo ir šviesos, kančios ir garbės okeaną“. Popiežius taip pat rekomenduoja, kad „šviesos paslaptys“ būtų kalbamos ketvirtadieniais. Tada „džiaugsmingąsias paslaptis“ tikintieji galėtų melstis pirmadieniais ir šeštadieniais, „skausmingąsias“ – antradieniais ir penktadieniais, o „garbingąsias“ – trečiadieniais ir sekmadieniais. Svarstoma, kad įkvėpimą rožinio maldai praplėsti Popiežius galėjo gauti iš XX a. viduryje gyvenusio Maltos kunigo palaimintojo Jurgio Prekos, kurį Šventasis Tėvas kanonizavo 2001 metais. Kaip tik palaimintasis J.Preka buvo sumanęs naujas rožinio paslaptis, kurios atspindėtų Jėzaus viešo gyvenimo įvykius, ir jas taip pat buvo pavadinęs „šviesos paslaptimis“.

Rožinys – malda už taiką ir šeimos malda

Savo naujajame dokumente popiežius Jonas Paulius II vėl išsamiau aptaria tradicinę rožinio, kaip „maldos už taiką ir už šeimą“, temą. „Tūkstantmečio pradžioje, kurią ženklino siaubingi 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuoliai; tūkstantmečio, kuris kiekvieną dieną daugelyje pasaulio šalių liudijo naujas kraujo praliejimo ir prievartos scenas, iš naujo atrasti rožinio maldą, reiškia panirti į Kristaus slėpinio kontempliaciją, kuris yra „mūsų Taika“, - rašo Šventasis Tėvas. – Negalima kalbėti rožinio, nepersiėmus jausmu dėl būtinumo siekti taikos Jėzaus žemėje, kuri vis dar taip skaudžiai žeidžiama ir tokia artima kiekvieno krikščionio širdžiai“.
Popiežius taip pat pažymėjo, jog rožinį galima laikyti malda už taiką ir dėl jo nešamų gailestingumo vaisių. Rožinio maldos paslaptyse, medituojant Kristaus veidą visuose Jo gyvenimo aspektuose, „negalima nekreipti dėmesio į Kristaus veidą kituose, ypač labiausiai skriaudžiamuose“ žmonėse. „Kaip galima būtų sekti Kristaus, Mokytojo, pėdomis „šviesos paslaptyse“ be apsisprendimo nešti jo „palaiminimų“ liudijimo kasdieniame gyvenime? – klausia Šventasis Tėvas. – Pagaliau kaip būtų galima žvelgti į prisikėlusio Kristaus arba Marijos, Dangaus Karalienės, garbę be troškimo padaryti pasaulį gražesnį, teisingesnį, labiau atitinkantį Dievo planą?“ Taigi „rožinys daro mus šio pasaulio taikdariais“, tvirtina Šventasis Tėvas ir įpareigoja mus žvelgti į pasaulio problemas atsakingai.
Panašus įsipareigojimo ir maldos poreikis iškyla ir dėl kitos šių dienų aktualios problemos - šeimos krizės, kuriai vis didesnė grėsmė kyla tiek ideologinėje, tiek praktinėje plotmėse. Nors šeima yra pirminė visuomenės ląstelė, jos nykimas sudaro pavojų visos visuomenės egzistavimo ateičiai. „Šeimos, kurios meldžiasi kartu, išlieka kartu, - primena Popiežius savo apaštaliniame laiške. – Šventasis rožinys per amžių tradicijas įrodė savo ypatingą efektyvumą, kaip malda, kuri suburia šeimas draugėn. Atskiri šeimos nariai, nukreipdami savo akis į Jėzų, taip pat atgauna gebėjimą pažvelgti vieni kitiems į akis, bendrauti, parodyti solidarumą, atleisti ir atnaujinti Šventojoje Dvasioje savo meilės sutartį“.
Pastebėjęs vis aštresnę šeimų bendravimo problemą, kada šeimos nariai dažniausiai būna kartu tik stebėdami televizorių, Popiežius pažymi, kad rožinio malda suteikia visai kitą patyrimą. „Šeima, kuri kartu kalba rožinį, šiek tiek atkartoja Nazareto šeimos atmosferą: jos nariai Jėzų laiko pačiu svarbiausiu – jie dalijasi Jo džiaugsmais ir rūpesčiais, savo reikalus ir planus sudeda į Jo rankas ir iš Jo semiasi vilties bei stiprybės“. Taip pat ir rožinio malda už vaikus, su kuriais tėvams kartais sunku rasti bendrą kalbą jų brendimo laikotarpiu, arba „malda su vaikais, jų ugdymas nuo jaunų dienų patirti kasdienę „pertrauką maldai“ su šeima, nors gal ir nėra kiekvienos problemos išeitis, bet vis dėlto tai dvasinė parama, kurios neturėtų nuvertinti“, rašo Šventasis Tėvas.

Praktiniai patarimai kalbant rožinį

Aptardamas daugelį su rožiniu susijusių praktinių klausimų, Popiežius nurodo, kad į patį karoliukų vėrinį neturi būti žiūrima kaip į „savos rūšies amuletą ar magišką objektą“, bet kaip priemonę, ženklinančią „kontempliacijos ir krikščioniškojo tobulėjimo nesibaigiantį kelią“. Karoliukai taip pat gali „priminti mums daugybę mūsų bendrumo ir brolybės saitų, kurie vienija mus su Kristumi“.
Nors rožinio maldoje vyrauja poterių kartojimas, tačiau Jonas Paulius II pabrėžtinai nurodo, kad pagrindinis jos tikslas yra susitelkimas ir kontempliacija. Savo dokumente jis priminė popiežiaus Pauliaus VI žodžius, kad „be kontempliacijos rožinys yra kūnas be sielos ir jo kalbėjimas rizikuoja tapti mechanišku formulių kartojimu, pažeidžiant Kristaus pamokymą: melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys, jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo“ (Mt 6, 7).
Nors rožinio paslaptys negali pakeisti Šventojo Rašto skaitymo, vis dėlto jose prisimenamas Kristus ir Jo gyvenimas. Todėl daugeliui tikinčiųjų būtų naudinga turėti paveikslus arba ikonas, vaizduojančias kiekvienos paslapties biblijos scenas. Bent jau būtų gerai šiuos vaizdus pabandyti susikurti savo mintyse. Popiežius taip pat siūlo prie kiekvienos paslapties paskaityti su ja susijusią Evangelijos ištrauką, ir ne tiek dėl informacijos gavimo, „bet leidžiant kalbėti pačiam Dievui“.
Šventasis Tėvas pastebi, jog, kalbėdami rožinį, žmonės neretai užmiršta, kad esminė kontempliacinės maldos dalis yra tyla. Tai ypač aktualu, nes šių dienų visuomenėje, kurioje dominuoja technologijos ir žiniasklaida, tylą pasiekti vis sunkiau. Todėl panašiai, kaip tylos momentai, rekomenduojami šv. Mišių liturgijoje, „taip pat ir kalbant rožinį naudinga padaryti trumpą pauzę, po Dievo žodžio išklausymo, mintyse susitelkiant į konkrečios paslapties turinį“, pataria Popiežius.
Nors rožinio „esmingiausias elementas“ yra kiekvienoje paslaptyje kalbama „Sveika Marija“ dekada (spalio 16 dienos audiencijoje Popiežius sakė, jog, kartodami invokaciją „Sveika Marija“, mes galime geriau susimąstyti apie esminius Dievo Sūnaus misijos pasaulyje įvykius), tačiau Šventasis Tėvas kviečia tikinčiuosius atkreipti dėmesį taip pat ir į „Tėve mūsų“ bei „Garbė Dievui“ maldų kalbėjimą, nes jos nukreipia žmones į Dievą Tėvą ir į Švč. Trejybę. Nors malda „Garbė Dievui“ yra kontempliacinė, bet Jonas Paulius II siūlo, kalbant rožinį grupei tikinčiųjų, šią maldą sugiedoti, tokiu būdu „pabrėžiant visos krikščionių maldos esminę trinitarinę struktūrą“.
Šventasis Tėvas taip pat kviečia tikinčiuosius atidžiai pažvelgti į jų rožinio kryžių. „Tikinčiųjų gyvenimo ir maldos centras yra Kristus“, - rašo jis savo naujajame dokumente. Kaip ir rožinyje, „viskas prasideda nuo Jo, viskas veda į Jį, viskas per Jį, Šventojoje Dvasioje pasiekiama pas Tėvą“.
Baigdamas spalio 16-osios audienciją Popiežius pranešė, kad savo naująjį dokumentą „Rosarium Virginis Mariae“ skiria viso pasaulio sielovadininkams ir tikintiesiems. „Šventojo Rožinio metai, kuriuos mes gyvensime kartu, iš tikrųjų atneš gausių vaisių į visų žmonių širdis, jie atnaujins ir sustiprins Didžiojo 2000 metų jubiliejaus malonės veikimą ir taps taikos šaltiniu pasaulyje“, - sakė Šventasis Tėvas.

Mindaugas BUIKA

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija