IŠNIEKINTIEJI
(Atsiminimai apie Sibiro tremties metus)

(Tęsinys. Pradžia Nr.77, 79)

Starkienė raudojo: "Kur mano mergaitės, mergaitės pasilieka - Birute, Aldute! Vargšės mano mylimosios!" Ji rankomis spaudė galvą, griebėsi už širdies, spaudėsi prie sienos, sviro ant daiktų, ieškodama, kur įsitverti, į ką atsiremti. Svyruodama kakta atsimušė į mano veidą. Aš ją suspaudžiau savame glėbyje… Jos mergaitės, vienuolikametės, buvo išvažiavusios atostogų į kaimą pas pažįstamuosius ir ten liko neatvežtos.
Visas ešelonas buvo tamsus, stotis taip pat be šviesos. Tamsa - didelis laidas ir pagalbininkas nusikalstamam darbui, smurtui... tamsa taip pat kelia siaubą ir varo baimę nekaltiesiems...
Nežinau, iš kur ir kaip manyje atsirado tiek jėgos, kad aš, perrėkdama visus, surikau:
- Nutilkite! Melskitės! Ne laikas raudoti...
Kaip stebuklingos burtininko lazdelės paliestas, vagonas iš karto nutilo, ir žmonės puolė ant kelių ten, kur kiekvienas stovėjo. Pasigirdo graudūs maldos žodžiai: "Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė"...
Moterys giedojo kiekviena sau, bet iš širdies, su didžiausiu skauduliu ir pasitikėjimu, laukdamos Dievo balso, galingo žodžio, kurs sudrebintų žemę... sulaužytų ginklus, sutrupintų šaudykles ir nutildytų karus. . .
Karus be karų!
Buvo pavergėjai ir pavergtieji, ginkluotieji ir beginkliai... smurtas ir brutalumas... ir paklusnūs mes pasiduodame ir einame...
Kur einame?
Ir kodėl turime eiti?
Ką padarė tie mažutėliai, kuo nėščia moteris nusikalto - o jų desperatiškas klyksmas veria širdį: "Tėveli, nepalik! Jie užmuš!" Pasaulis tyli. Niekas nepravėrė burnos, kad suriktų ant visos planetos - ką darote? Niekas nepakėlė piršto sudrausti - nustokite kankinti!
Nekalti kūdikiai vežami gyvuliniuose vagonuose, nekalti ir antspauduoti, kur vežami - į mirtį, ir teisingumas kapituliuoja, žmogiškumas užmuštas, Stalinas siautėja. Pasaulis nemato! Kur žiūri? Pasaulis negirdi - kurčias? Kodėl niekas galingu mostu netrenkė kumščiu - gana! Ar negana milijonų savųjų nukankintų ir išžudytų.
Mūsų nei aimanų, nei širdies skundų, nei skausmų niekas neklausė... Po vienos giesmės giedojome antrą, trečią... su giesmėmis pasitikome pirmąjį saulės patekėjimą mūsų kančių kelyje.
Ešelonas sunkiai slinko į priekį, nors traukė du garvežiai. Išaušus rytui, sustojome netoli Vilniaus. Sukilę vaikai greit atkrapštė vagono langelio stiklą. Įėjo šiek tiek tyro, šviežio oro. Kareivis patikrino plombą ant durų. Žmonės, daugiausia geraširdės moterys, bėgo prie vagonų verkdamos. Kas nešė duonos kepalėlį, kas pieno puodynę, kas lašinių, kas sūrį, o kas kryželį, medalikėlį ar šventą paveikslėlį. Į mūsų vagoną pro langelį lenkė moteris įkišo šv. Agotos duonos riekelę, šventintą žolelę ir mažą pieno buteliuką. Mes priėmėm kaip didžiausią širdies dovaną su meile ir dėkingumu, su ašaromis. Buvo be galo graudu. Mūsų padėtis buvo liūdnesnė negu skurdžių, negu elgetų, kuriems išnešama išmalda. Mes buvome nelaimingi, be galo nelaimingi, nes buvome pasmerkti kančioms. Ir žinojome, kad vežami į dar didesnes nelaimes... į neišbrendamą vargą, į suskurdimą, belaikes mirtis. Mes negalėjome ateities baisybių įsivaizduoti, bet instinktyviai jautėme, kad artėjame į gyvenimo bedugnę, į sunaikinimą. O vis dėlto mirti nenorėjome. Nenorėjome! Už ką ir dėl ko mirti!
Kareiviai saugumiečiai riksmais ir šautuvo buožėmis stumdė nuo vagonų, o į tas, kurios meldėsi ir žegnojo, atstatydavo net šautuvą. Žmogų ar maldą nušausi! Tačiau žmonės nepabūgo ir nesitraukė, burnojo kareivius, apšaukdami žudikais, neprieteliais, parmazonais, skriaudikais, kraugeriais... Vienus nustumia nuo geležinkelio, kiti prisiartina. Jie tiesė rankas - kaip ženklą, kad jie su mumis.
Buvo duotas ženklas važiuoti. Vagonuose kilo didžiausias verksmas, šauksmas - sudiev, Vilniau, sudiev, Tėvyne Lietuva! Kas buvo už vagonų, vieni dar bėgo greta einančio traukinio, o kiti, parpuolę ant žemės ir iškėlę rankas į dangų, meldėsi...
Penkias dienas išbuvome užkaltuose vagonuose. Stotyse ešelonas nesustodavo. Niekas nepadavė nei vandens, nei maisto. Pats vidurvasaris, dienos ilgos ir karštos. Vagone dusome be oro, troškome be vandens. Nuo išeinamojo lovio sklido troški smarvė, negalėjome valgyti ir to, ką turėjome pasiėmę. Vaikai prie langelio šaukė ir šaukė: "Vadi chati, vadi chati!" (vandens, vandens!). Visų didžiausias troškimas ir visų dėmesys buvo sukoncentruotas - kaip išprašyti vandens. Visiems išdžiūvo gerklės, sukepo lūpos, seilių ir tų nebebuvo, vien kartumas jautėsi burnoje.
Vanduo! Tas didysis gyvybės šaltinis tapo svajone, nostalgija. Atsigerti, iki soties atsigerti! Prieš šitą troškimą dabar nublanko visa kita, ką turėjome išgyventi. Buvome be galo liūdni, susimąstę ir apglebę. Vaikų judrumas taip pat pradingo. Neturėjau nė lašelio sergančiai mergaitei vaistams sugirdyti. Ji nuolat kartojo:
- Mamyte, kada bus vandens? Mamyte noriu gerti...
- Vandens!
- Vandens!
Ir tik vandens! Bet jo nebuvo. Tomis dienomis akivaizdžiai, o ne iš knygų, pajutome, ką reiškia žmogui trokšti, neturėti vandens. Kančia! Neišpasakyta kančia! Būtų - vandenyną išgertum.
Vieną rytą išgirdome lietaus šniokštimą ir barbenimą į vagono stogą. Susėdome ant savo gultų, klausėmės nudžiugę - lietus, dangiškoji rasa krinta. Atsigaivinsime! Didesnieji vaikai apspito langelį, pro grotas iškišę rankutes gaudė lietaus lašelius ir vilgė burneles, lašino ant liežuvėlių, šlapiomis rankutėmis braukė per veidelius, galvutes. Susiradome konservų dėžutes, jas pakišome po vagono stogo lašais. Koks nusivylimas - pribėgo bjauriausių rudų sutrų nuo surūdijusio skardos stogo. Gėrėme ir tokį. Drumzlinos srovelės pradėjo tekėti per kiaurą stogą, plyšius į vagoną. Iš pradžių tik kai kuriose vietose, juo toliau, tuo daugiau atsirado pratekėjimo vietų, apibėgo daiktai, patalynė. Nebuvo kur pasislėpti, kuo apsidengti. Dabar ir nuo lietaus gynėmės kaip išmanydamos. Kaip laukėme lietaus atsigaivinti, taip dabar laukėm, kad pasibaigtų. O traukinys lyg tyčia lėkė ir lėkė į lietų, į dangų be pragiedrulių.
Vagone viskas sušlapo, permirko. Kitą dieną užkaitino saulė, pasidarė šlykščiai tvanku nuo drėgmės, prakaito, lovio. Atidrėkusios vagono sienos ir grindys pasmirdo gyvulių mėšlu. Visokiausi šleikštūs kvapai ne tik erzino nosį, bet ėdė ir gerklę... Darėsi bloga širdžiai, tampė vemti. Nėščioji moteris beveik neatsitraukė nuo lovio. Iš jos burnos ėjo žalios tulžies putos. Vengėme į jos pusę pažiūrėti. Sunku matyti kenčiantįjį, kada niekuo negali padėti.
Valgyti sauso maisto mes turėjome kiekvienas savo, dar iš namų pasiimto, ypač nemažai lašinių vežėsi žmonės, paimti iš provincijos, ūkininkai. Dalijomės. Iš pradžių visi buvome dosnūs ir lietuvišku papročiu vaišingi. Nieko negailėjome ir netaupėme rytdienai. Neturėjome tik gerti - vandens. Visi troškome, joks sausas maistas nebelindo į gerklę. Trūko net seilių jam suvilgyti. Dabar ir man pasidarė aišku, kodėl liepė pasiimti maisto trims dienoms... kelyje nieko nemaitins! Bet kad negirdys ir nuo to bus dar sunkiau ir labiau kankinsimės negu nuo alkio, to tai tikrai nenumatėme.
Traukinys iki Uralo riedėjo be didesnių sustojimų, užplombuotais vagonais. Tik vieną naktį, rodos, Oršoje, buvo trumpai sustojęs, nes ten atkabino vyrais pakrautus vagonus. Vyrus atskyrė, atskyrė amžinai - į lagerius, į mirtį… Šiaip visą laiką skubėjo. Išvežė už Uralo.
Sveikas, Sibire!
Krašte, garsus žemės turtais, krašte, neapsakomų ir neaprašomų žmonių kančių, žiauriausių mirčių! Mūsų kelias, mūsų vaikų kelias vedė irgi į ten. Mes, užrakinti, nutilę ir apsvaigę nuo smarvės ir košmaro, riedėjome pasitikti savo nežinomo rytojaus. Koks jis bus, kiek ilgai ištversime - nenorėjome galvoti. Sibiras - pasmerktųjų kraštas. Istorija kartojasi, pakeisdama tik žmonių kategorijas.
Jau už Uralo vieną ankstų rytą smarkiai stuktelėjo vagonai, sukrėsdami ir išbudindami miegančiuosius. Susėdome ant gultų. Traukinys pradėjo mažinti greitį. Sustojo! Pasigirdo palydovų kareivių ir civiliai apsirengusių čekistų bėgiojimas, kalbos, įsakinėjimai. Atrakino duris ir sukomandavo: "Pod vagon, pod vagon!" Iš karto nesupratome, kas atsitiko ir kodėl "pod vagon". Kai iššokome pačios ir iškėlėme vaikus, pamatėme, kad kiti vagonai taip pat atidaryti, žmonės sutūpę po vagonais, užsidengę rankomis akis, o aplink vagonus vora išsirikiavę palydovai kareiviai su šautuvais rankose. Mes taip pat greit palindome po vagonu susitvarkyti... Kol lindėjome, išgirdome - kituose vagonuose dejones, neįprastą plūdimąsi, šauksmus, riksmus... Po vagonais patyliukais nuaidėjo žinia - ten dvi moterys išėjo iš proto. Jas surišo ir pririšo. Kituose vagonuose atsirado ligoniai, kurie trokšdami kamuojasi. Norėjome paslinkti po kitais vagonais, kai ko pasiteirauti, kai ką sužinoti apie vyrus, bet kareiviai šautuvų buožėmis stumdė lindėti tik po savo vagonu. Kas balsu prakalbo, tą šautuvo buože į nuogą užpakalį nutildė. Reikėjo daryti ir tylėti. Laiko davė nedaug. Gal praėjo penkiolika minučių, ir vėl pasigirdo komanda: "V vagon! V vagon!"
Reikėjo skubėti išlįsti iš po vagono neuždengtais užpakaliais, kas susitraukęs į kuprą, kas repečkomis, kas su kelnėmis, kas be jų lindo iš po vagono. Pamatėme, kad kituose vagonuose yra daugiau vyrų.
Suginė į vagoną, suskaičiavo kaip avių bandą, pargintą iš ganyklos, skaičiuoja piemenys.

* * *

Kaime iš anksto buvo paskleistos kalbos, kad atveš darbams ir perauklėjimui fabrikantus, kapitalistus, bankininkus, kraugerius ir išnaudotojus, su kuriais vietiniai gyventojai neprivalo šnekėtis, bendrauti, jiems kuo nors padėti, įsakyta net į savo kiemus ar trobas neįsileisti. Krautuvėje mums nebuvo parduodama druska, degtukai, žibalas, jau nekalbant apie kitas prekes. Iš pradžių nesupratome: kada tik nueisi į krautuvę ir ko nors paprašysi nusipirkti, visada atsakymas: "Nėra, nėra". Matome, kiti žmonės viską perkasi, gauna, o mums nėra ir nėra. Taip buvo įsakyta vietinės valdžios.
Reikėjo pradėti gyventi. Žemė neatsivėrė gyvus praryti. Kaip gyventi? Ogi taip, kaip yra - iš kultūringo šviesaus gyvenimo nužengti į pusiau laukinę beteisę. Užmiršti, kuo gyvenai ir kas buvai.
Norime išsivirti paprasto paprasčiausio viralo. Mūsų patalpoje - jokios krosnies, jokios viryklės. Už namo surandame vietelę tarp pelynų ir dilgėlių, aukštesnių negu žmogus, įrengiame ugniavietę, neturime nei kastuvo duobei iškasti, nei kirvio kartelėms nukirsti. Ieškome, ant ko puodą galėtume pakabinti. Rankomis išrausiame žemę, vaikai suieško akmenų ir plytgalių - iš jų padarome paaukštinimą puodui pastatyti. Užkuriame ugnį, verdame iš namų atsivežtas kruopas. Vaikai renka pakuras, kursto ugnį ir laukia šilto srėbalo. Išvirsime dūmais pakartusią kruopienę, uždarysime spirgučiais. Reikia valgyti, bet su kuo? Neturime nei šaukšto, nei dubenėlio, nei peilio, nei šakutės. Tokių daiktų neleido pasiimti iš namų, sakė nebus reikalingi... Nors gerk iš viso paišino puodo arba srėbk sauja. Ieškau nusipirkti - nė su žiburiu nerasi. Vietiniai gyventojai paaiškina, kad tik aukso supirkimo punktuose už auksą galima gauti dubenėlių, šaukštų ir kai kurių maisto produktų. Aukso supirkimo punktas - mieste, už 200 kilometrų. Ir kas mus ten išleis. Vargstu be indų, laukiu, kol kiti pavalgo, tada skolinuos iš jų. Jie irgi pasiėmę tik sau.
Kas gi tie kraugeriai kapitalistai, apie kuriuos taip begėdiškai neteisingai buvo prikalbėta kaime?
Štai jie! Uršulė Starkienė - mažažemių, daugiavaikių valstiečių duktė. Tėvai jaunystėje bernavo. Susitaupė kiek pinigų, nusipirko šešis hektarus žemės, turėjo aštuonis vaikus. Vaikai nuo mažens patyrė samdinių dalią. Pati Uršulė, jaunystėje pramokusi siuvimo amato, ėjo per žmones siūdama. Atsitiktinai pateko siūti į vieną dvarą. Dvarininkaitės buvo labai socialios merginos, susidomėjo gabia, gražų balsą turinčia savo siuvėja. Pradėjo bendrauti. Kartą išsikalbėjo, Uršulė atvėrė savo slapčiausią troškimą - mokytis. Geraširdė dvarininkaitė, kuri jau studijavo Peterburge mediciną, o vasarą parvykdavo atostogų į tėviškę, pažadėjo ją mokyti ir parengti į gimnaziją. Uršulė jau buvo devyniolikmetė. Dienomis siūdavo, vakarais ir šventadieniais mokėsi. 1914 metų vasarą, prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, geroji studentė nusivežė savo dvaro siuvėją į Peterburgą, į gimnaziją laikyti egzaminų. Sėkmingai išlaikė ir per trejus metus baigė gimnaziją. Gyveno kitų šelpiama. Gavusi stipendiją, vėliau studijavo Šveicarijoje. Aukštuosius mokslus baigė taip pat labai gerai - magistro laipsniu. Grįžusi dirbo mokytoja gimnazijose ir mokytojų seminarijose. Ištekėjusi augino keturis vaikus, bet mokytojos darbo nemetė. Ištekėjo laimingai ir gerai - vyras užėmė aukštus postus valstybiniame aparate, bet nei fabrikų, nei bankų, nei kapitalo neturėjo. Dirbo, tarnavo ir gyveno.
Valės Kubilienės tėvai - taip pat mažažemiai valstiečiai. Ji buvo vyriausia šeimoje, po kelių klasių pati išėjo darbo ieškoti, kad tėvams būtų lengviau pragyventi su likusiais namie mažesniaisiais vaikais. Ištekėjo gerai: vyras teisininkas, rimtas valstybinio aparato tarnautojas. Gyveno gerai, bet turto nesusikrovė.
Elzė Ratkelienė, buvusi dvaro kambarinė, kuri vėliau ištekėjo už našlio dvarininko, o šiam mirus, ištekėjo antrą kartą už mažo miestelio policininko. Nei dvarų (nes, pirmajam vyrui mirus, jo turtas atiteko jo vaikams iš pirmos žmonos. O su Elze vaikų neturėjo), nei turtų neturėjo. Sunkiai gyveno iš vieno policininko atlyginimo, nes ji buvo bemokslė, jokios tarnybos užimti negalėjo, namie augino du mažus vaikus.
Aš! Kas aš - našlaitė mergaitė, be tėvo ir motinos nuo ankstyvos vaikystės. Didelis noras, pastangos ir ištvermė atvedė mane į mokslo aukštumas. Dažnai nepavalgiusi ir suplyšusia suknele, ne savais batais žingsniavau į mokyklą. Nuo penktos gimnazijos klasės aš jau pelniausi sau duoną. Ir taip per visus mano mokslo metus... Mano vyras - taip pat iš varganos sodžiaus kalvio pirkelės. Jis irgi tik savo jėgomis prasimušė į mokslą ir į gyvenimą. Buvome tik pradėję žmoniškiau gyventi ir kurtis. Tik staiga toks smūgis, - kuris mus sukrėtė taip, ko nė sapne nesapnavome ir netikėjome.
Šit tos jų apšauktos kapitalistės, kraugerės, išnaudotojos džiovinamės išlytus drabužius, patalynę ir visa kita, ką turėjome. Apžiūrėjome ir susirikiavome maisto produktus: kiek turime kiekviena ir kuriam laikui po truputį užteks. Valės ir Uršulės ištekliai buvo kelis kartus didesni negu mano: jos buvo pasiėmusios gerokai drabužių, avalynės ir maisto. Aš turėjau mažiausiai - buvau susirūpinusi ir nusiminusi, kaip reikės gyventi, kuo maitintis, kuo apsirengti ir kuo apsiauti? Numaniau, kad gyvenimas nelepins. Bet aš tylėjau ir tylomis galvojau, kad reikia pasitenkinti mažu ir gyventi taip, kaip gali, o ne kaip nori.

(Bus daugiau)

Ona GAIGALAITĖ-BELECKIENĖ

© 2002"XXI amžius"