Dovanojo savo talentą
Vienuolės Stasės Kazlauskaitės širdies gaida parašyti
eilėraščiai
|
S.Kazlauskaitės poezijos knygos Puokštė
pristatyme (iš kairės): kun. Kęstutis Bekasovas, poetas
Robertas Keturakis, mons. prof. Vytautas Kazlauskas, skaitovė
Daina Kazlauskienė, mons. prof. Pranciškus Tamulevičius,
knygos leidėjas Domas Akstinas
Autoriaus nuotrauka
|
Tą rudenišką spalio 9-osios vakarą
jaukioje Švč.Jėzaus Širdies tarnaičių seserų kongregacijos salėje
susirinkusiems poezijos mylėtojams buvo pristatyta S.Kazlauskaitės-Pašešupio
Ramunės poezijos knyga "Puokštė". Ji pasiekė mus leidyklos
"Atmintis" leidėjo Domo Akstino ir redaktoriaus poeto
Roberto Keturakio pastangomis.
Vakare dalyvavo S.Kazlauskaitės brolis monsinjoras pro-fesorius,
net 38 metus skleidęs tiesos žodį per Vatikano radiją, Vytautas
Kazlauskas, mons.prof.Pranciškus Tamulevičius, Aleksoto Šv. Kazimiero
bažnyčios klebonas kun. Kęstutis Bekasovas, skaitovė Daina Kazlauskienė,
kongregacijos seserys, žmonės, artimai pažinoję seserį S.Kazlauskaitę
(1925-2001).
Savo seserį prisimena Petronėlė Kazlauskaitė-Prėnienė, kuri poezijos
knygos "Puokštė" įvade rašo: "Vos pramokusi skaityti,
labiausiai pamėgo Maironio eilėraščius
Staselė turėjo mokytoją vienuolę. Ją žavėjo mokytojos nuoširdumas,
paprastumas, gera širdis. Baigusi gimnaziją, pasiryžo eiti savo
mokytojos pėdomis - įstojo į Švč.Jėzaus Širdies tarnaičių kongregaciją
Kaune".
Gyvendama Kaune, Stasė privačiai mokėsi muzikos, nes labai norėjo
dirbti vargonininke. Studijavo prancūzų, italų kalbas, teologiją.
Sovietmečiu platino "Katalikų Bažnyčios kroniką". Dirbo
daugelyje bažnyčių vargonininke - Plokščiuose, Rudaminoje (pas
kun. J.Zdebskį) ir kitur. 1983-1984 metais savanoriškai dirbo
misijoje Alma Atoje, kur skleidė tikėjimo tiesas. Ten sunkiai
susirgo. Pasveikusi vėl įniko dirbti.
Apie sunkią Stasės gyvenimo dalią susirinkusiesiems papasakojo
knygos leidėjas D.Akstinas, rinktinius eilėraščius paskaitė D.Kazlauskienė.
Apie S.Kazlauskaitės kūrybos fenomeną šios knygos redaktorius
poetas Robertas Keturakis sakė: "Žinau, kad kiekvienos kartos
erdvėje yra asmenybių, kurios gyvena ne savimi, o kitais - artimais
ir tolimais. Tai dovanojantys žmonės. Galimas dalykas, kad yra
pasaulyje toks pašaukimas: dovanoti kitiems ne tik duoną, drabužį,
ramybę, gerumą, bet ir savo laiką, talentą, kantrybę, visą savo
šviesumą - kaip derlingą savo tylą. Viena tokių yra Stasė Kazlauskaitė.
Ji dovanoja jums savo puokštę eilėraščių".
Viename pirmųjų eilėraščių "Tėvynė" (1942), skirtame
nacistų ištremtam į Štuthofo pragarą mokyklos direktoriui Z.Masaičiui,
pastebime tvirtą vertybių jutimą, jaunystės apsisprendimą visados
likti su tais, kuriems sunkiausia:
O kas išsems to vargo šešupes?
Kas sielvarto užtvenks
plačiuosius nemunus?
O Viešpatie, mes trokštam
tiktai vieno -
Kad vėl laisva ir žydinti Tėvynė
būtų.
Daugelis S.Kazlauskaitės eilėraščių yra apgaubti giesmės aura,
kur teksto skambėjimas ir prasmė sutampa kaip erdvės begalybė
ir sparnai ar sielos veržimasis aukštyn - į Kūrėjo dovanojamą
išsipildymą.
Kūryba Stasei buvo, sakė poetas R.Keturakis, kaip Dievo dovanoto
gyvenimo spindulėlis, siejantis visų mūsų gerumo ilgesį į tokią
nuostabią visumą, kuri gali išgelbėti nuo prapulties ne tik žmones,
bet ir pasaulius.
Poezijos knygos pristatymo metu seserys širdietės giedojo giesmes,
sukurtas knygos "Puokštė" autorės žodžiais, o muziką
parašė šio vakaro svečias mons. prof.P.Tamulevičius. Eilės, kurias
galima giedoti, ne kiekvienam pavyksta.
Savo prisiminimais apie seserį Stasę pasidalijo mons. prof.V.Kazlauskas.
Sunku buvo. Rašyti laiškus į Italiją sovietmečiu buvo neįmanoma.
"Tik po daugelio metų - sakė mons. V.Kazlauskas, - sužinojau,
kad sesuo tapo vienuole, turi tiek daug parašytų brandžių eilėraščių.
1988 metais pirmą kartą vykus į Lietuvą, sovietų valdžia Gardine
atėmė iš manęs rožinį, maldaknygę, iškratė visą lagaminą. Tuomet
aplankiau seseris vienuoles čia, Aleksote. Susitikau Staselę -
savo seserį. Labai jaudinomės po tiek metų nesimatymo. Ji buvo
labai kukli", - sakė monsinjoras. Jis padėkojo visiems, prisidėjusiems
leidžiant šią S.Kazlauskaitės poezijos knygą.
Susitikimo pabaigoje susirinkusieji sukalbėjo kelias maldas už
seserį poetę Stasę Kazlauskaitę, kuri gyvenimą priėmė kaip nuostabią
dovaną ir kaip didelę pareigą. Jos kūryboje matome laiko ženklus.
Tai poezija, nukreipta į Dievo malonę, pareigą savo Tėvynei ir
atskleidžianti dieviškumą žmoguje.
Švenčiausiosios Jėzaus
Širdies tarnaitės
Seserų Švenčiausiosios Jėzaus
Širdies tarnaičių kongregacija savo istoriją pradėjo 1874 m.vasario
2 d. Zakročyme, Lenkijoje. Ją įkūrė Palaimintasis kapucinas Honoratas
Kozminskis. Tuometė Lenkija buvo Rusijos carizmo valdžioje, kuris
draudė katalikiškas organizacijas, todėl pavadinimas buvo sugalvotas
kaip slapto gyvenimo kongregacija. Dauguma pirmųjų narių buvo
mokytojos, norinčios prisidėti prie jaunimo, ypač labiausiai apleistų
vaikų auklėjimo.
Kongregacijos pirmoji Motina buvo sesuo Šventojo Kryžiaus Marija
Juzefa Chudzynska. 1909 m. gruodžio 19 d. popiežius Pijus X pasirašė
patvirtinimo dekretą. Seserys, kilusios iš Lietuvos, 1920 metais
persikelia į Lietuvą, o 1927 metais, padedant Vilniaus arkivyskupui,
dabar Palaimintajam Jurgiui Matulaičiui, įsteigia kongregacijos
Lietuvoje provinciją (pasaulietiškai - filialą).
1932 metais Šventasis Sostas dekretu patvirtino popiežiaus teisių
Seserų Švenčiausiosios Jėzaus Širdies tarnaičių kongregaciją Lietuvoje
su generaliniais namais Kaune ir su viešojo gyvenimo teisėmis.
Kai kurios provincijai priklausančios seserys nenorėjo palikti
slapto gyvenimo, todėl atsirado diecezinių (parapinių) teisių
Švč.Jėzaus Širdies tarnaičių seserų nevieša kongregacija.
Sovietiniais okupacijos metais (1940-1990) kongregacijos seserys
buvo priverstos grįžti prie slapto gyvenimo ir veiklos.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, seserys deda visas pastangas
atsinaujinti ir susigrąžinti visa, kas prarasta per 50 priespaudos
metų, ypač dvasinio gyvenimo srityje.
Seserų Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos, įsikūrusios
Kaune, Aleksote, Amerikos lietuvių g.11 (generalinė vyresnioji
sesuo Jėzaus Gyvojo vandens šaltinio Marija Eugenija Bedalytė),
tikslas - vaikų ir jaunimo religinis auklėjimas ir mokymas. Seserys
(jų, davusių amžinuosius įžadus, - 79 seserys ir 2 noviciatės)
platina katalikišką literatūrą, rengia jaunimą sakramentams, tvarko
procesijas, skelbia tikėjimo ir krikščioniškos doros tiesas.
Kazimieras DOBKEVIČIUS
Kaunas
© 2002"XXI amžius"