Prieš prekybą moterimis
Tarptautinė konferencija Esene, vykusi birželio
26 - liepos 4 dienomis
"Prekyba žmonėmis yra
sukrečiantis įžeidimas žmogiškajam orumui ir grėsmingas esminių
žmogaus teisių pažeidimas. Jau II Vatikano Susirinkimas yra atkreipęs
dėmesį į "vergovę, prostituciją, moterų ir vaikų pardavinėjimą
bei žeminančias darbo sąlygas, kur žmonės yra laikomi pasipelnymo
įrankiais, o ne laisvais ir atsakingais individais", kaip
į "niekšybę, nuodijančią žmogiškąją civilizaciją, ir labiau
pažeminančią tai darančiuosius, negu skriaudžiamuosius. Tai skaudžiausiai
užgauna Kūrėjo garbę" ("Gaudium et Spes",27).
Popiežius Jonas Paulius
II
Laiškas Vatikano sekretoriui tarpvalstybiniams santykiams, arkivyskupui
Jean Louis Tauran, konferencijos "Dvidešimt pirmojo amžiaus
vergovė" proga 2002 m. gegužės 15 d.
(Tęsinys. Pradžia Nr.77)
|
Eseno konferencijos dalyvės (iš kairės):
Ona Gustienė (Lietuva), sesuo Eugenija Bonetti (Italija),
Natalija Bandera (Ukraina), Marcela Ulloa (Ispanija)
Autoriaus nuotrauka
|
Socialinė pagalba prekybos
moterimis aukoms
ISPANIJA. Pagalbos
projekto "Esperanza" ("Viltis") darbuotoja
Marta Gonsalez supažindino konferencijos dalyvius su Ispanijos
įstatymų galimybėmis stabdant prekybą žmonėmis, papasakojo apie
pastangas padėti nukentėjusiesiems. Pagalba teikiama ne tik prostitucijos,
bet ir priverstinio darbo aukoms. Nors projektas veikia palyginti
neseniai, jau padėjo apie 170 moterų iš Lotynų Amerikos, Rytų
Europos, kalbėjo pranešėja, tarp rytų europiečių paminėdama ir
Lietuvą. "Espernazos" bendradarbiai seka spaudos publikacijas
prekybos žmonėmis tema ir reguliariai skelbia kritinę jų analizę,
kad ši informacija kaip švietimo, prevencijos medžiaga būtų naudojama,
pvz., Lotynų Amerikoje. Dirbama išvien su policija ir nevyriausybinėmis
organizacijomis Ispanijoje ir aukų kilmės kraštuose. Svarbu bendradarbiauti
su vietos NVO, kad būtų galima padėti išsiunčiamoms moterims.
Ispanijoje nėra specialaus įstatymo prieš prekybą žmonėmis, prekeiviai
teisiami, remiantis kitais įstatymais - už išnaudojimą, vertimą
užsiimti darbu prieš žmogaus valią ir t.t. Baudžiama iki ketverių
metų laisvės atėmimo. "Sakyčiau, labai mažai..." - teigė
prelegentė. (Palyginimui galime pasakyti, kad teisiniu požiūriu
Lietuva šioje srityje pažangesnė - neseniai įsigaliojo prekybą
žmonėmis kaip nusikaltimą tiesiogiai įvardijantis įstatymas, ir
bausmės numatytos didelės - iki aštuonerių metų laisvės atėmimo.
Mūsų bėda yra praktiškoji, įstatymo taikymo, pusė. Sugauti nusikaltėliai
ar jų aplinka iš kailio neriasi, baugindami nukentėjusiąsias,
potencialius liudininkus, kad tik išvengtų griežto atpildo. Iki
šiol įvyko tik keletas teismų, pritaikius minėtą įstatymo straipsnį,
nors dramatiškų istorijų apie Vakarų Europos ir Izraelio viešnamiams
parduotas Lietuvos pilietes pilna žiniasklaida.)
Prostitucija Ispanijoje, deja, legalizuota, bet baudžiama, kai
įtraukiamos nepilnametės arba suaugusios moterys prieš jų valią.
M. Gonsalez kalbėjo, kad nukentėjusiosioms dažnai sunku padėti,
nes, norint gauti leidimą gyventi Ispanijoje, reikia paso, o prekeiviai
žmonėmis pasus atima. Čia daug problemų kyla su Rytų Europos šalių
konsulatais, nes jie neturi teisės išduoti pasus, reikia per gimines
pasą atsisiųsdinti iš aukų kilmės šalių. Liudininkų apsaugą ispanai
taiko pagal bendrą įstatymą, ne tik prekybos žmonėmis bylose.
Teisėjas turi būti įsitikinęs, kad gresia pavojus asmeniui, jo
šeimai, giminėms. Jei žmogus sutinka liudyti, teisėsauga gali
pasirūpinti, kad jis teisme nebūtų atpažintas. Skiriamos lėšos
liudininko identitetui, gyvenamajai vietai pakeisti, teisme jis
gali būti atskiroje patalpoje. Pranešėja pažymėjo Ispanijoje vykstančias
geras permainas aptariamoje srityje, ypač visuomenės mentaliteto
kaitą prekybos žmonėmis aukų naudai. Bet nusiskundė, kad vis dar
nėra vieningos teisinės-socialinės pagalbos sistemos.
Ar, deportavus moterį į jos kilmės šalį, pvz., Lotynų Ameriką,
neprasideda viskas iš pradžių? M.Gonsalez atsakė: "Aiškiname,
kas jų laukia sugrįžus. Kai kurios, tarkime, iš Kolumbijos, grįžta
atgal jau ne per nusikaltėlių tinklus, nes namuose nerado vietos.
Pastaruoju metu Ispanijoje sugriežtintos bausmės už nelegalių
darbininkų priėmimą - tai drausmina darbdavius. Turime ryšius
su nevyriausybinėmis ir kitomis organizacijomis aukų kilmės šalyse;
jei moteris nori grįžti namo ir sutinka, kad ją globotų konkreti
organizacija, bendraujame su ja ir prašome, kad sutiktų jau oro
uoste".
Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė Ona Gustienė padėkojo
"Esperanzai" už bendradarbiavimą teikiant pagalbą deportuojamoms
Lietuvos pilietėms. Į O. Gustienės klausimą, ar galima tikėtis
"Esperanzos" tarpininkavimo ir be žinios dingusių lietuvių
vyrų paieškose, M.Gonsalez atsakė, kad stengiamasi padėti visais
atvejais, kai tik gaunami duomenys iš policijos. Spausdiname ispanų
nevyriausybinės organizacijos adresą - kas žino, kada ir kam jo
gali prireikti:
Proyecto ESPERANZA,
Apartado Postal 50.905,
28080 MADRID ESPANA.
Tel. 91 386 06 13.
Fax. 91 373 21 41 . E-mail: P.ESPERANZA@TERRA.ES
ITALIJA. Nevyriausybininkų
ir teisėsaugininkų būryje italų katalikų sielovadiniams-socialiniams
projektams atstovavusi senyva sesuo Eugenija Bonetti ryškiai išsiskyrė
ne dėl savo pilkos vienuoliškos uniformos. Amžiaus nepalaužtas
itališkas temperamentas, tvirtas ypatingojo kovos už žmogų fronto
problematikos suvokimas, bet labiausiai gal joje degantys atsidavimas
ir užuojauta pažemintoms moterims tuojau atkreipdavo dėmesį. Dar
iki oficialiųjų kalbų Eseno konferencijoje sesuo pasakojo, kaip
ji ir jos bendradarbės vaikšto gatvės prostitučių susibūrimo rajonuose,
aiškinasi moterų nuopuolio priežastis, siūlo joms kitokią gyvenimo
perspektyvą - ir realią pagalbą jai pasiekti. Kai paklausiau seserį
Eugeniją, ar gatvės moterų neatbaido jos abitas, tarsi pabrėžiantis
gyvenimo būdų kontrastą, ji atsakė, kad, priešingai, tai sukelia
moterims pasitikėjimo, saugumo jausmą: "Jos mane vadina mama".
Pristatydama katalikų organizuotą pagalbą prekybos moterimis ir
seksualinio išnaudojimo aukoms Italijoje, s. Bonetti teigė, kad
ribą tarp priverstinės ir laisvanoriškos prostitucijos sunku nubrėžti.
Bažnyčia šioje prevencijos ir pagalbos srityje dirba po "Caritas"
stogu. 1990 metais, ypač šiaurės Italijoje, prasidėjo naujas reiškinys
- plūstelėjo jaunos moterys, daugiausia iš Albanijos, buvusios
SSRS, Lotynų Amerikos, atviliotos lengvo uždarbio pažadais, be
dokumentų, visai nemokančios ar prastai mokančios itališkai, jos
užsiėmė prostitucija gatvėse, butuose, jų buvo pilna Milane, Turine,
provincijoje, o jų gauti pinigai - pelnas eidavo kriminalinėms
struktūroms. Manoma, kad Italijoje nuo 19 tūkst. iki 26 tūkst.
užsieniečių moterų (iki 50 proc. - iš Nigerijos) yra išnaudojamos
kaip prostitutės. Ir tie skaičiai nuolat auga. Nigerijos moterys
dažnai verbuojamos normalios darbo vietos pažadais, bet jos nežino,
kaip, kokiomis sąlygomis dirbs. Į "sutarčių" pasirašymą
įtraukiami šioje Vakarų Afrikos šalyje paplitę vudu magijos ritualai,
kurie garantuoja besąlygišką prietaringų moterų paklusnumą prekeiviams
ir "šeimininkams". Įbaugintos vudu burtininkų kerštu,
afrikietės dažnai atsisako teismuose liudyti prieš nusikaltėlius.
Dėl nežmoniškų transportavimo sąlygų daug jų miršta pakeliui į
Maroką, Italiją, Ispaniją. Iš Italijos jos gabenamos į Prancūziją,
Vokietiją, Olandiją, kartais - Rusiją, kur parduodamos vadinamosioms
"motušėms", dažnai buvusioms prostitutėms, kurios tarpininkauja
ir atiminėja pinigus.
Iš moterų paimami dokumentai, žadant atiduoti, kai jos grąžins
skolas, susimokės už butą, "savo" gatvės kampą ir t.t.
Praktiškai jos galėtų grąžinti "šeimininkų" savavališkai
nustatinėjamas skolas tik už pinigus, gautus po tūkstančių intymių
sueičių. Nigerietės "apsimoka" mažiau nei kitos, todėl
jos dar labiau diskriminuojamos.
Albanijos moterys, sakė sesuo Bonetti, dažniausiai išviliojamos
sužadėtinio ar greitų vestuvių pažadais, išvežamos ir prievarta.
Kartais parduodamos savo giminių. Jos mušamos, verčiamos pinigus
atiduoti suteneriams. Albanų "tinklas" itin smurtingas,
pabėgusios moterys ypač bijo liudyti policijai, kad nesukeltų
keršto grėsmės savo artimiesiems, kad nebūtų prievartaujamos jaunesnės
jų šeimų moterys. Pagal turimus duomenis, 40 proc. albanių Italijos
gatvėse - nepilnametės.
Kai šis fenomenas prasidėjo, katalikų bažnytinės organizacijos
ir vienuolijos pirmosios atvėrė pažemintoms moterims duris. Sesuo
Bonetti pasakojo: " Nežinojom kaip, bet supratom, kad kažką
reikia daryti. Tačiau greitai įgijom patirties, kad reikia dirbti
kompleksiškai daugeliu lygių: su Vidaus reikalų ir kitomis ministerijomis,
su Italijos "Caritas". Siekėme imigracijos įstatymo
pakeitimo. Įžvelgėme, kad čia reikia bendradarbiaujančio visų
socialinių įstaigų tinklo. Tad užmezgėme ryšius su tarptautinėmis,
religinėmis, valstybinėmis organizacijomis, dirbančiomis šioje
srityje. Reikėjo suvokti problemos daugiasluoksniškumą, taip pat
aukų poreikius, jų pačių ir jų šeimų gynimo svarbą ir globalinių
pastangų reikalą. Prekybos žmonėmis užkardymui palankus Italijos
imigracijos įstatymo 18 straipsnis dabar visur minimas".
Sesuo taip pat kalbėjo apie keitimosi patirtimi tarp migracijos
tarnybų ir nevyriausybinių organizacijų naudą, apmokymų kursus
joms bei dabartinę teisinę socialinę padėtį Italijoje. Skatinanti
blogąsias tendencijas yra ta aplinkybė, kad prostitucija Italijoje
įteisinta. Draudžiamas trečio asmens dalyvavimas - sąvadavimas.
Numatytos bausmės už amoralų elgesį ar viešosios tvarkos pažeidimą,
bet jos nėra didelės. Yra įstatymai, numatantys baudžiamąją atsakomybę
už žmonių prievartinį sulaikymą ar vertimą dirbti vergiškomis
sąlygomis. Dažnai reikia labai daug laiko, kol moterys sutinka
liudyti. Tiesa čia paaiškėja palaipsniui.
Sesuo Bonetti pasidžiaugė turimais gerais ryšiais su Nigerijos
ambasada. Kas trečiadienį visos nigerietes globojančios katalikų
įstaigos gali į ambasadą kreiptis ir gauti toms moterims pasus:
"Pakanka vien mūsų garantijos už tą moterį, kad ji dalyvauja
reintegracijos programoje". Taip šimtams moterų pagelbėta
susigrąžinti jų identitetą. Kito būdo tai padaryti moterims, iš
kurių nusikaltėliai atėmė asmens dokumentus, praktiškai nėra.
Pagalbos projektas turi nemokamą "karštąją" telefono
liniją. Iš viso Italijoje veikia 58 paramą nuo prekeivių nukentėjusioms
moterims teikiantys projektai - globos įstaigos, kalbų ir kiti
kursai, darbo paieška, globa užmezgant ryšį su savo šalimi ir
sugrįžus. Finansavimą skiria Socialinių reikalų ministerija. Ypatinga
tarnyba - užmezganti pirmą draugišką ryšį su šiomis moterimis
gatvėje. Dažnai joms tai būna pirmasis sąlytis su pagalbą siūlančia
organizacija, proga, skatinanti jas pagalvoti apie gyvenimo permainą.
Italų seserys vienuolės išlaiko 80 įstaigų, kur prekybos moterimis
aukos slapta globojamos. Čia joms teikiama psichologinė, socialinė,
medicininė pagalba. Kartais nukentėjusios moterys globojamos šeimose,
nes joms reikia ne viešumo, o saugumo. (Sesers Eugenijos mintys
čia priminė man analogiško "Lietuvos Caritas" projekto
liūdną patirtį su tam tikra žiniasklaidos dalimi. Kai tik pradėjome
teikti pagalbą prostitucijos aukoms, ėmė atakuoti kai kurių didžiatiražių
dienraščių atstovai. Atrodė, kad socialinis ir dvasinis paramos
nelaimingoms moterims aspektas juos nelabai domino: "Tik
veidus, veidus duokit mūsų fotografams!" Žinoma, "veidų"
mes nedavėme. Kaip lengvai žaidžiama svetimais likimais...)
Italė sesuo, be kita ko, pažymėjo gerus ryšius su religinėmis
organizacijomis ir vienuolijomis Nigerijoje. Jos priima ir globoja
sugrąžinamas į tėvynę savo kraštietes. Sesuo Bonetti katalikų
bendradarbiavimo privalumus kovoje su blogiu pailiustravo įtikinančiu
pavyzdžiu: "-Nigerijos moterų vienuolijos mažai žinojo apie
šią problemą. Tada mes jas pasikvietėm, parodėm, jos suprato,
kokiai nedaliai pasmerkiamos jų šalies moterys, ėmėsi darbo ir
įtikino problemos svarbumu Nigerijos vyskupus. Šių metų balandžio
29 dieną Nigerijos katalikų vyskupų konferencija paskelbė pastoracinį
laišką "Nigerijos moterų orumo atstatymas", kuriame
skaudi prekybos žmonėmis problema buvo itin išviešinta ir akcentuota".
(NKVK ganytojiškame laiške, greta aiškaus "nuodėmės struktūrų"
palaikytojų, taigi ir vyriškosios klientūros, atsakomybės įvardijimo,
abiejų kraštų, Nigerijos ir Italijos, vyriausybinės, bažnytinės
ir nevyriausybinės įstaigos kviečiamos koordinuotomis pastangomis
suardyti prekeivių žmonėmis tinklus.)
NIGERIJA. Konferencijoje dalyvavęs šios šalies
atstovas Vivianas Vivoloku, bendradarbiaujantis su nigerietėms
padedančiomis italų NVO, atkreipė konferencijos dalyvių dėmesį
į deportacijos problemiškumą. Nigerijoje deportuotos moterys sodinamos
į kalėjimą, taigi tampa aukomis du kartus (paleidžiamos, jei šeima
sumoka išpirką). Nemažoje Nigerijos teritorijos dalyje, nepaisant
krikščionių protestų, įvesta islamo religinė teisinė sistema (šariatas),
ten tokios moterys užmušamos akmenimis, išvaromos iš savo kaimo,
nes laikomos gėda visai apylinkei.
Todėl svarbu bendradarbiauti nevyriausybinėms organizacijoms,
kad jau oro uoste grąžinamas moteris sutiktų, sumokėtų baudą,
kitaip išsiuntimas joms tolygus mirties nuosprendžiui.
V.Vivoloku ypač akcentavo, kad afrikiečiams padedančioms organizacijoms
svarbu turėti Juodojo žemyno kultūras išmanančių talkininkų, nes
kitaip, pvz., Europos policija gali visiškai nesuprasti, tarkime,
vudu prietarų bauginančio poveikio aukoms.
(Bus daugiau)
Kun. Robertas GRIGAS
"Lietuvos Caritas" generalinis direktorius
© 2002"XXI amžius"