Kunigas - tikinčiųjų bendruomenės
sakramentinis lyderis
Kunigo ganytojiškas vaidmuo
nepakeičiamas
Vatikane paskelbtas naujas dokumentas,
skirtas išryškinti kunigu, kaip tikinčiųjų bendruomenių sakramentinių
lyderių tapatumą ir padėti jiems vykdyti šią svarbią jų misiją
Bažnyčioje. Kad kunigo tarnystė yra reikšmingiausia, pabrėžia
ir dokumentų gausa, kuriuos Šventojo Sosto dikasterijos paskelbė
pastaraisiais metais dvasininkų reikalų tema. 1994 metais buvo
išleistos "Direktyvos kunigų sielovadinei veiklai ir gyvenimui",
1997-aisiais paskelbta tarpdikasterinė instrukcija "Ecclesiae
de mysterio", pagaliau 2000 metais cirkuliarinis laiškas
"Kunigas ir trečiasis krikščionybės tūkstantmetis",
kuris Vatikane išleistas Didžiojo Jubiliejaus proga. Kiekvienais
metais popiežius Jonas Paulius II paskelbia savo Laišką kunigams
Didžiojo ketvirtadienio proga.
Spalio 18 dieną spaudos konferencijoje pristatydamas naują dokumentą
- instrukciją "Kunigas, parapijos bendruomenės ganytojas
ir vadovas" - Kunigų kongregacijos prefektas kardinolas Darijus
Kastriljonas Ojosas sakė, kad jo pagrindinis tikslas - dar kartą
pateikti dvasininkijai ir visai tikinčiųjų bendruomenei išvystytą
Bažnyčios mokymą apie kunigo tarnystę, pabrėžiant jo, kaip ganytojo,
sakramentinio lyderio, vaidmenį, kuris "veda parapijos bendruomenę
prie Kristaus, Kelio pas Tėvą". Dėl ypatingo kunigo vaidmens
tiek dalinės Bažnyčios, tiek Visuotinės Bažnyčios mastu, "jis
turi būti pavyzdžiu Bažnyčios magisteriumo nuostatų laikymesi,
turi jaustis tikruoju parapijinės bendruomenės ir kiekvieno jos
nario dvasiniu tėvu. Jis yra autentiškas sielų vadovas",
sakė kardinolas D.Kastriljonas.
Šią kunigo tapatybę lemia "per Šventimų sakramentą gauta
pastoracinės veiklos malonė". Tai reiškia, kad kunigu ne
paprastai "dirbama", bet kunigu "būnama",
ir ši antologinė konsekracija, apimdama neribotą laiką, yra paliudijama
visame dvasininko gyvenimo būde, jo saviraiškoje, bendravime su
aplinkiniais žmonėmis, visuose darbuose. Šiuolaikinės kultūros
įtakoje neretai bandoma kunigo vaidmenį suprasti, kaip sociologo,
terapeuto, politiko ar vadybininko. Savo sielovadinėje tarnystėje
kunigui gal ir tenka užsiimti visais tais darbais, tačiau jis
vis tiek pirmiausia išlieka kunigas. Kardinolas D.Kastriljonas
priminė šv. Jono Bosko pasakymą, jog kunigas lieka kunigu tiek
prie altoriaus, tiek klausykloje, tiek mokykloje ar gatvėje. Taip
pat ir parapijinėje bendruomenėje, kad ir kokios būtų įkurtos
reikalingos ir gerbtinos struktūros, jos negali pakeisti kunigo,
kaip ganytojo, vaidmens.
Naujasis dokumentas parengtas kaip 2001 metų lapkričio mėnesį
vykusios Kunigų kongregacijos plenarinės asamblėjos išdava, kurioje
kaip tik ir buvo nagrinėta tema "Kunigas, parapijos bendruomenės
ganytojas ir vadovas". Tame susitikime įsimintiną kalbą pasakė
popiežius Jonas Paulius II, kuri kaip tik ir pateikiama naujosios
instrukcijos įžangoje. Joje Šventasis Tėvas, pasiremdamas II Vatikano
Susirinkimo ir savo pirmtakų mokymu, primena, kad kunigas, veikdamas
"in persona Christi", aukoja šv. Mišias, teikia sakramentus,
ir būtent tai sąlygoja, jog tik "kunigui specifiškai yra
rezervuotas ganytojo titulas". Kiti tikintieji gali aktyviai
bendradarbiauti ir netgi dirbti parapijoje visu etatu, tačiau
jie neturi kunigystės šventimų, "negali pakeisti kunigo,
kaip ganytojo".
Kunigo centrinę vietą tikinčiųjų bendruomenėje apibrėžia jo "turimas
fundamentalus ryšys su Kristumi, Bažnyčios galva ir Ganytoju,
kaip Jo sakramentinis atstovavimas". Popiežius pabrėžia,
kad, be tokio Kristaus atstovavimo, "be kunigo, kaip sakramentinio
bendruomenės vadovo", tikinčiųjų sambūris "negali būti
bažnytine bendruomene visoje jos pilnatvėje". Būtent parapijos
kunigai užtikrina, kad Eucharistinės aukos šventimas yra viso
krikščionių bendruomenės gyvenimo centras ir viršūnė. Parapijoje
gali būti vykdoma įvairiopa - socialinė, kultūrinė, katechetinė
- veikla, tačiau jos gyvybingumą pirmiausia palaiko "Eucharistijos
ir sekmadienio, kaip Viešpaties dienos, šventimas", aiškino
Šventasis Tėvas.
Atsiliepdamas į kai kuriuos pesimistinius svarstymus, jog, neva
mažėjant dvasinių pašaukimų skaičiui, ateityje gali būti taip,
kad Bažnyčioje neliks kunigų, Popiežius pabrėžia, kad "būtų
fatališka klaida nustoti vilties dėl dabartinių sunkumų ir veikti
taip, tarsi mes turėtume rengtis tokiai ateities Bažnyčiai, kuris,
kai kurių įsivaizdavimu, liktų beveik visai be kunigų". Jei
būtų vadovaujamasi šia nuostata, priimant kokias nors priemones,
kad išlygintų esamą kunigų nepriteklių, tada tos priemonės, "nepaisant
parodytos geros valios, atneštų rimtą žalą bažnytinei bendruomenei".
Atvirkščiai, dvasinių pašaukimų stoka turi skatinti atitinkamą
pastoracinę veiklą, kuri, papildyta "visos bendruomenės maldomis
ir asmenine atgaila", gausintų šių pašaukimų skaičių.
Šio laikotarpio pastoraciniai
iššūkiai
Be parapijos kunigo gyvenimo
ir veiklos doktrininių bei kanoninių problemų aptarimo, naujajame
dokumente primenami ir šių laikų iššūkiai, iškilę bendruomenės
pastoracijai. "Svarbiausias ir pagrindinis iššūkis parapijos
kunigui yra siekti, kad tikinčiųjų dvasinis gyvenimas atitiktų
tuos krikščioniškojo mokymo pagrindinius principus, kuriais gyveno
ir skelbė šventieji", - rašoma dokumente. Jame iškeliamas
vadinamasis "pastoracinis atsinaujinimas", apie kurį
išsamiai kalbama popiežiaus Jono Pauliaus II apaštaliniame laiške
"Novo millennio ineunte".
Einant šiuo pastoracinės veiklos atnaujinimo keliu, vienas svarbiausių
uždavinių parapijoje yra bendruomeniško dvasingumo skatinimas.
"Padaryti Bažnyčią bendruomeniškumo namais ir mokykla - tai
yra didysis iššūkis, kuris mums iškilęs dabar prasidedančiame
naujajame tūkstantmetyje, jeigu mes norime likti ištikimi Dievo
planui ir atsiliepti į pasaulio giliausius lūkesčius", -
rašė Popiežius. Kitas svarbus uždavinys, kuris turėtų būti "raudona
gija" visuose pastoraciniuose planuose, yra "atskleidimas
iš naujo mūsų bendruomenėse visuotinio pašaukimo į šventumą".
Tam, kad kiekvienas krikščionis geriau suvoktų pašaukimo į šventumą
visuotinį pobūdį, kad jo gyvenimas taptų "Kristaus sekimu",
reikalinga Bažnyčios parama, Bažnyčios, kuri yra tikroji mater
et magistra. Tokia "šventumo pedagogika" duos geresnius
vaisius, jeigu bus paremta kunigų šventumo pavyzdžiais, nes tikintiesiems
didžiausia paskata yra paties jų dvasinio vadovo asmeninis liudijimas.
"Geri pasauliečiai beveik neįmanomi be tikrai šventų kunigų,
- pabrėžiama naujajame dokumente. - Be jų viskas yra žlugę - kaip
negalima pasiekti pašaukimų išsiskleidimo be krikščioniškų šeimų,
kurios yra namų Bažnyčios".
Nors Bažnyčios gyvenimui visuomet prioritetu buvo ir lieka misijinis
nusistatymas evangelizacijai, tai šis uždavinys turi būti svarbus
kiekvienos parapijos pastoracinei programai. Netgi tose šalyse,
kurios buvo evangelizuotos prieš daugelį amžių, realią "krikščionišką
visuomenę", gyvenančią pagal evangelines vertybes, keičia
nauja "krikščioniškumo" forma, kurioje nebelieka aiškios
nuorodos nei į Kristų, nei į Bažnyčią. Esant tokioms kultūrinio,
religinio ir etninio pliuralizmo, reliatyvizmo, indiferentizmo
bei sinkretizmo aplinkybėms, iškyla pavojus, kad pastoracinė misija
būtų sumenkinta tik iki sprendimo socialinių problemų, kurios
būtų nusakytos išimtinai antropologinėmis sąvokomis.
Tuo tarpu "šiuolaikinio pasaulio evangelizacija gali vykti
tik iš naujo atradus personalinį, socialinį ir kultūrinį krikščionių
tapatumą", rašoma naujojoje instrukcijoje. Tokia misijinė
nuostata turi "charakterizuoti kiekvieną kunigą, o per jį
ir kiekvieną jo ganytojiškai globai patikėtą parapiją arba bendruomenę".
Pastoraciniai metodai gali būti įvairūs ir adaptuoti konkrečioms
parapijos sąlygoms. Dokumente rekomenduojama, kad kunigas visada
turi stengtis užtikrinti, jog prie misijinio uždavinio vykdymo
prisidėtų visos parapijoje veikiančios tikinčiųjų organizacijos
ir judėjimai. Čia reikia pasitelkti tiek tradicines struktūras,
tiek "naujuosius bažnytinius sąjūdžius, kurie suteikia Bažnyčiai
gyvybingumo ir yra Dievo dovana, tikras "Dvasios pavasaris".
Visi tikinčiųjų judėjimai ir organizacijos - tiek tarptautinio
pripažinimo, tiek vietinės reikšmės - "turi visuomet veikti
visiškoje bažnytinėje darnoje ir paklusti savo teisėtų ganytojų
nurodymams", - pažymima instrukcijoje.
Dokumento "Kunigas, parapijos bendruomenės ganytojas ir vadovas"
pabaigoje aptariami tie pastoraciniai sunkumai, kurie fiziškai
ir dvasiškai išsekina kunigus ir reikalauja poilsio bei atgaivos.
Dėl šio išsekimo ir jį lydinčio nepasitenkinimo iš dalies atsakinga
"labai sekuliarizuota kultūra, kuri stengiasi izoliuoti kunigą
jos pačios konceptualinėmis kategorijomis ir atplėšti nuo jo pagrindinį
mistinį bei sakramentinį dėmesį". Dėl tokio šiuolaikinei
kultūrai būdingo vidinio dvasinio gyvenimo nesuvokimo kai kurie
jauni kunigai, entuziastingai ir kupini idealų pradėję savąją
tarnystę, tačiau sutikę nesupratimo ir atgrasumo aplinką, gali
patirti įvairių formų depresyvinį fatalizmą ir izoliaciją. "Tačiau
didžioji dauguma kunigų, gavę tvirtą savo vyskupo paramą, pozityviai
priima susidariusią istorinę konjunktūrą, džiugiai ir dosniai
vykdydami pastoracines pareigas ir pilnai įprasmindami savo kunigišką
tapatumą".
Kaip preventyvinės priemonės kartais galimam nusivylimui ar netgi
žlugimo pavojui, naujasis dokumentas rekomenduoja kunigams intensyvesnį
maldos gyvenimą, sakramentų praktikavimą ir Eucharistijos adoravimą.
"Šimtmečių eigoje gausybė kunigų rado Eucharistijoje nusiraminimą
ir paguodą, Jėzaus pažadėtą Paskutinės Vakarienės metu, paslaptį
savajam vienišumui įveikti, jėgas kentėjimams ištverti, pastiprinimą
vėl viską pradėti iš pradžių po kiekvieno nepasisekimo ir vidinės
energijos sprendimui palaikyti, kad liktų ištikimi šventimų įžadams",
teigiama dokumente.
Įvairiems sunkumams ir išbandymams, patiriamiems vykdant kunigišką
tarnystę, įveikti, Kunigų kongregacijos parengtas dokumentas taip
pat nurodo "broliškumą tarp kunigų, kurie turi pasireikšti
ne vien tik gyvenimu po vienu stogu, bet taip pat bendryste maldoje,
tarpusavio parama, pastoraciniu bendradarbiavimu
Kiekvienam kunigui
yra reikalingas savo brolių artumas ne vien dėl sielovadinės paramos,
bet taip pat dėl to, kad jie yra jo broliai". Taip pat vyskupas
turi jausti pareigą rūpintis ir pagelbėti savo kunigams susidariusiose
pavojingose situacijose "pirmiausia dėl to, kad jis yra savo
artimiausių ir brangiausių bendradarbių tėvas".
Tarp kitų priemonių, vyskupijose rekomenduojama turėti namus,
kuriuose retkarčiais visi kunigai galėtų pailsėti, susitelkti
rekolekcijose ir maldose, kurios yra reikalingos jų asmeniniam
šventimui siekti.
Mindaugas BUIKA
© 2002"XXI amžius"