Uždaras ratas
Šiomis dienomis vienoje turgavietėje
teko išgirsti audringą daugiausia turkiškais drabužiais prekiaujančių
moteriškių diskusiją, kuri vos neperaugo į muštynes. Mat viena
prekeivė drįso garsiai išsakyti savo nuomonę, kad nė viename savo
kandidatūrą į Prezidentus iškėlusiame kandidate nemato verto tokio
aukšto posto. Moteris buvo apšaukta landsbergiste, o tai, kaip
žinoma, tapo mėgstamiausiu komunistinio elektorato keiksmažodžiu.
Draugę iškeikusios moteriškės ėmė garsiai agituoti už J.Veselką,
nes esą tik jis vienas išgelbės Lietuvą, duos visiems darbo ir
duonos, artimai draugaus su Maskva ir gaus iš ten naftos bei dujų,
išvys visus Briuselio biurokratus ir amerikonus. Aišku, kad tokios
nuotaikos vyrauja gana didelėje Lietuvos visuomenės dalyje. Ir
tuo nereikia stebėtis. Juk ištisus sovietinio marazmo dešimtmečius
okupantai ir jiems uoliai tarnavę kompartijos šulai pavertė daugelį
žmonių pilvažmogiais, visiškai abejingais savo tėvynės ir tautos
likimui. Ir per atsikūrusios nepriklausomybės laikotarpį tas darbas
buvo tęsiamas. Tik gal dar rafinuočiau ir klastingiau. Nuolat
diegiama mintis apie lietuvių tautos mažumą (ką čia Lietuva gali),
nepilnavertiškumo kompleksas, pradėta atvirai falsifikuoti istoriją.
Tikslas aiškus - palaužti tikėjimą nepriklausomos Lietuvos valstybės
egzistavimo galimybe. Patikliems piliečiams jie pasistengė netgi
įrodyti, kad būtent jie, o ne tas muzikantas Landsbergis atvedė
Lietuvą į nepriklausomybę, tuo pat metu įrodinėdami, jog nepriklausomybė
atvedė prie įvairių negerų reiškinių: sugriauti kolūkiai, įmonės,
atsirado nedarbas, padaugėjo nusikaltimų, žmonės žudosi, išvažiuoja
į užsienį.