XXI amžius

Uždaras ratas

Šiomis dienomis vienoje turgavietėje teko išgirsti audringą daugiausia turkiškais drabužiais prekiaujančių moteriškių diskusiją, kuri vos neperaugo į muštynes. Mat viena prekeivė drįso garsiai išsakyti savo nuomonę, kad nė viename savo kandidatūrą į Prezidentus iškėlusiame kandidate nemato verto tokio aukšto posto. Moteris buvo apšaukta landsbergiste, o tai, kaip žinoma, tapo mėgstamiausiu komunistinio elektorato keiksmažodžiu. Draugę iškeikusios moteriškės ėmė garsiai agituoti už J.Veselką, nes esą tik jis vienas išgelbės Lietuvą, duos visiems darbo ir duonos, artimai draugaus su Maskva ir gaus iš ten naftos bei dujų, išvys visus Briuselio biurokratus ir amerikonus. Aišku, kad tokios nuotaikos vyrauja gana didelėje Lietuvos visuomenės dalyje. Ir tuo nereikia stebėtis. Juk ištisus sovietinio marazmo dešimtmečius okupantai ir jiems uoliai tarnavę kompartijos šulai pavertė daugelį žmonių pilvažmogiais, visiškai abejingais savo tėvynės ir tautos likimui. Ir per atsikūrusios nepriklausomybės laikotarpį tas darbas buvo tęsiamas. Tik gal dar rafinuočiau ir klastingiau. Nuolat diegiama mintis apie lietuvių tautos mažumą (ką čia Lietuva gali), nepilnavertiškumo kompleksas, pradėta atvirai falsifikuoti istoriją. Tikslas aiškus - palaužti tikėjimą nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistavimo galimybe. Patikliems piliečiams jie pasistengė netgi įrodyti, kad būtent jie, o ne “tas muzikantas“ Landsbergis atvedė Lietuvą į nepriklausomybę, tuo pat metu įrodinėdami, jog nepriklausomybė atvedė prie įvairių negerų reiškinių: sugriauti kolūkiai, įmonės, atsirado nedarbas, padaugėjo nusikaltimų, žmonės žudosi, išvažiuoja į užsienį.
Atrodytų, jog šiandien, kai Lietuva per didžiausią stebuklą vėl atgavo valstybingumą, kai, rodos, visi jau seniai turėjome susėsti prie bendro stalo ir imtis darbo tėvynei, labai galingos jėgos stato tarp žmonių įvairius barjerus, rezga intrigas. Jų kontūrai ypač išryškėjo po praėjusių Seimo rinkimų, kai į valdžią atėjo buvusios komunistų partijos įpėdinė ir gobšūs savanaudžiai. Todėl nenuostabu, kad net patriotiškai nusiteikusios visuomenės dalyje atsirado nusivylimo ir skepticizmo nuotaikos. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir tarp mūsų išeivių. Teko ilgokai diskutuoti su vienu vadinamuoju naujuoju išeiviu, prieš dešimt metų išvykusiu į Jungtines Amerikos Valstijas. Jo žodžiais tariant, lietuvių tauta, išsirinkdama tokį Seimą, pasirodė nevisaverte žmonių bendruomene, praradusia tikėjimą bei moralę. Galima nesutikti su tokiais kategoriškais vertinimais, bet šio žmogaus suminėtų visuomenės, švelniai sakant, negalavimų, deja, yra gana daug, ir tos "ligos" neginčytinos. Aišku, ne visa Lietuva tokia. Tos Lietuvos, kokia buvo anos Nepriklausomybės laikais, jau niekada nebus. Pirmiausia ne todėl, kad laikai kardinaliai pasikeitė. Ilgametės okupacijos ir genocido pėdsakai šiurpūs. Geriausius tautos žmones žudė ir kankino, visokiais būdais laužė tautos nugarkaulį, ištikimiausius patriotus trėmė, išguldė miestelių aikštėse, sugrūdo į Vorkutos ir Igarkos šachtas, užklojo jų kūnus amžinojo įšalo sluoksniu. Tūkstančiai geriausių Lietuvos vaikų paženklino dvidešimtą amžių kankinių kryžiais svetimose žemėse. Netekome kas trečio ketvirto žmogaus. Štai kodėl rinkimuose laimi ne tik buvę partiniai funkcionieriai, bet ir visokie veselkos, šustauskai bei panašūs. Ar ne žeidžiančiai atrodo Seimo nariai, neatėję į Seimą - savo darbo vietą - paminėti Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimtmečio: salėje jų tebuvo gal tik trečdalis, kiti, matyt, užsiiminėja komercine ar "ūkine" veikla - "įtempto" darbo metu statosi sau būstus, augina veršelius (kaip J.Veselka), už valstybės pinigus važinėja į užsienius ir pan.
Negali žmogus atsistebėti, kai tie išrinktieji, užuot tylėję, veržiasi į tribūną, teikia fantastinius projektus. Antai Seimo nariai E.Skarbalius ir G.Jakavonis sugalvojo padalyti Lietuvą į keturis regionus: Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją. Aišku, abu šie Seimo nariai, įgavę tam tikrą valdžią, turbūt jau mato save tų regionų generalgubernatoriais. A.Skarbalius valdys Žemaitiją, G.Jakavonis - Dzūkiją. Kol vieni kelia tokius absurdiškus projektus, Vyriausybė daro savo - vykdo generalinę liniją. Seimo nariams pateiktas 2003 metų valstybės biudžeto projektas. Aišku, jau pradėta tampyti to biudžeto antklodę į visas puses. Tačiau daugelis atkreipė dėmesį, kad ateinančiais metais biudžeto projekte žemės ūkiui, tai yra kaimo rėmimo programai, siūloma skirti 268 mln. litų. Tai 23 proc. mažiau negu šiemet. Kaipgi čia išeina? Juk ir Ministras Pirmininkas, ir jo partijos aktyvas visais balsais šaukė, kad dešinieji sužlugdė kaimą, jį nualino, visus kaimiečius ubagais pavertė. Tačiau ne kas kitas, o nuolat koneveikiami dešinieji 1996-1999 metais Kaimo rėmimo fondui kasmet skyrė po 380 mln. litų. Aišku, tai gali būti Ministro Pirmininko ir finansų ministrės savotiškas manevras. Jausdamas, kad dėl tokio mažo žemės ūkio biudžeto kils triukšmas, premjeras, norėdamas pasirodyti labai geras ir tėviškai besirūpinantis žemdirbiais, gali pridėti kokius 40-50 milijonų. Tada bus galima eilinį kartą pasigėrėti, kaip rūpinasi žmonėmis. Gana juokingai skamba finansų ministrės D.Grybauskaitės aiškinimas, kad žemės ūkis gaus kitąmet kur kas daugiau lėšų nei bet kada anksčiau. Esą užpils pinigais pagal SAPARD programą. Tačiau kai kurie smalsūs politikai jau spėjo apskaičiuoti, jog SAPARD pinigais pasinaudojo vos 33 ūkininkai iš 36 tūkstančių!
Antra vertus, kaip pažymėjo Seimo narys A.Vazbys, susidaro įspūdis, kad valdančioji dauguma tyčia sabotuoja žemės reformą, tai yra žemės grąžinimą. Todėl, anot A.Vazbio, ar tik valdančioji kompetentingoji, pragmatiškoji dauguma nepuoselėja toli siekiančių planų - nebegrąžinti žemės, nes reformai vykdyti numatyta skirti lėšų du kartus mažiau negu šiemet. O gal valdančioji partija nori nacionalizuoti tą žemę? Juk taip jau padarė su grąžintinais namais.
Apskritai šis Vyriausybės pateiktas biudžeto projektas tikriausiai tėra tik priešrinkiminis žaidimas, dar vienas partijos triukas. Juk Ministras Pirmininkas puikiai žino, kad vadinamieji agrarininkai dėl tokio biudžeto sukels didžiulį triukšmą. Ir ne tik "agrarininkai". Todėl galima beveik garantuoti, kad biudžetas, ypač dėl žemės ūkio finansavimo, bus peržiūrėtas. Aišku, iš visų valdžios ambonų bus ištrimituota, kokia gera Vyriausybė. Tokiu būdu vienu šūviu bus nušauti ne du, o net keli zuikiai. Kaimo elektoratas balsuos už A.Paulauską ar V.Andriukaitį. Nors negalima atmesti ir kitų variantų. Negalima nurašyti ir J.Veselkos. Provincijoje, ypač Vilniaus krašte, tarp rusakalbių, šis veikėjas gana populiarus. Netgi vadinamieji Kauno ubagai jau agituoja ne už V.Šustauską, o už J.Veselką. Nesvarbu, kad V.Šustauskas ir jautį kepė, ir dešreles dalijo. Vienas aktyvus V.Šustausko gerbėjas per aną rinkimų kampaniją, nė per pusę žingsnio neatsilikęs nuo savo numylėtinio, dabar rinko parašus už J.Veselką. Paklaustas, kaip čia atsitiko, jis sakė, jog V.Šustauskas "negramatnas", o štai J.Veselka - profesorius! Be to, V.Šustauskas visiškai pamiršo savo elektoratą, galvojo senu jaučiu atsipirksiąs, o štai J.Veselka iš televizijos studijų neišlenda, vis vargšus užtaria.
Todėl nieko nuostabaus, kad tokie išrenkami į Seimą, savivaldybes. Ir nieko nepadarysi. Žmonėms jau iki gyvo kaulo įgriso neregėta valdininkų gausybė. Netgi sovietmečiu jų buvo mažiau. Dabar ministerijos išsipūtė iki begalybės, aplipo visokiais departamentais, vadinamomis viešosiomis įstaigomis bei kitokiomis prielipomis. O čia kandidatai žada mažinti valdininkų skaičių, aišku, negailestingai kovoti su korupcija. Dar vienas, jaunuoliško entuziazmo pagautas, reikalauja suteikti balsavimo teisę šešiolikmečiams.
Tokie "elito" ir į jį patekti besistengiančiųjų žaidimai primena prieškario piemenukų žaidimus, kai, pavasarį pamatę pirmąjį gandrą, vaikai versdavosi kūliavirsčia. Dabar Lietuvoje tokie kūlverstukai iškrečia ir ne tokių triukų. Štai vienas Liberalų sąjungos kūrėjų ir veikėjų A.Medalinskas tiesiog smogė į paširdžius partijos vadovui ir kandidatui į Prezidentus E.Gentvilui, pareikšdamas, kad rinkimuose rems… R.Paksą. Mat jam labai patinka pastarojo neigiamas požiūris į prezidento V.Adamkaus užsienio politiką.
Gal todėl visame būryje kandidatų faktiškai nėra nė vieno atviro, nebijančio pasakyti "nežinau", pagaliau intelektualaus. Tai visiškai suprantama. Juk neturinčiam savo arsenale nė kruopelės demagogijos, taip glostančios patiklių tautiečių ausį, kaipgi surinksi rinkėjų balsus. Juos surenka tie, kurie kartoja iš esmės komunistinį lozungą: "Viskas žmogaus vardan, žmogaus gerovei". Nesvarbu, kokiais variantais - svarbu kuo dažniau kartoti. Antai gelbėtojų gelbėtojas jau nuo seno mėgsta kartoti, jog žmonių valia yra šventas reikalas. Ir žmonėms smagu tai girdėti. Ir balsuos jie už tuos, kas įtaigiau ir dažniau tai kartos.
Šia proga galima prisiminti, ką rašė būdamas Grenoblyje 1943 metais mūsų lyrikas Jonas Aistis:

Ką staigi rytdiena - netikra pasalūnė -
Mums atneš? Ar paguos mus jinai, ar
apgaus?
Ar, iš giedro dangaus ir žaibais, ir
perkūnais
Pasipylus, sutraiškins svajones
žmogaus?
Gali ji kaip vagis apiplėšti, apnuoginti,
Nelauktai, netikėtai aplankiusi mus,
Ir klastas gali ji kaip lakštingala suokti
Pagal mūsų svajas, pagal mūs
troškimus.

Petras KATINAS