Uždaras ratas
Šiomis dienomis vienoje turgavietėje
teko išgirsti audringą daugiausia turkiškais drabužiais prekiaujančių
moteriškių diskusiją, kuri vos neperaugo į muštynes. Mat viena
prekeivė drįso garsiai išsakyti savo nuomonę, kad nė viename savo
kandidatūrą į Prezidentus iškėlusiame kandidate nemato verto tokio
aukšto posto. Moteris buvo apšaukta landsbergiste, o tai, kaip
žinoma, tapo mėgstamiausiu komunistinio elektorato keiksmažodžiu.
Draugę iškeikusios moteriškės ėmė garsiai agituoti už J.Veselką,
nes esą tik jis vienas išgelbės Lietuvą, duos visiems darbo ir
duonos, artimai draugaus su Maskva ir gaus iš ten naftos bei dujų,
išvys visus Briuselio biurokratus ir amerikonus. Aišku, kad tokios
nuotaikos vyrauja gana didelėje Lietuvos visuomenės dalyje. Ir
tuo nereikia stebėtis. Juk ištisus sovietinio marazmo dešimtmečius
okupantai ir jiems uoliai tarnavę kompartijos šulai pavertė daugelį
žmonių pilvažmogiais, visiškai abejingais savo tėvynės ir tautos
likimui. Ir per atsikūrusios nepriklausomybės laikotarpį tas darbas
buvo tęsiamas. Tik gal dar rafinuočiau ir klastingiau. Nuolat
diegiama mintis apie lietuvių tautos mažumą (ką čia Lietuva gali),
nepilnavertiškumo kompleksas, pradėta atvirai falsifikuoti istoriją.
Tikslas aiškus - palaužti tikėjimą nepriklausomos Lietuvos valstybės
egzistavimo galimybe. Patikliems piliečiams jie pasistengė netgi
įrodyti, kad būtent jie, o ne tas muzikantas Landsbergis atvedė
Lietuvą į nepriklausomybę, tuo pat metu įrodinėdami, jog nepriklausomybė
atvedė prie įvairių negerų reiškinių: sugriauti kolūkiai, įmonės,
atsirado nedarbas, padaugėjo nusikaltimų, žmonės žudosi, išvažiuoja
į užsienį.
Atrodytų, jog šiandien, kai Lietuva per didžiausią stebuklą vėl
atgavo valstybingumą, kai, rodos, visi jau seniai turėjome susėsti
prie bendro stalo ir imtis darbo tėvynei, labai galingos jėgos
stato tarp žmonių įvairius barjerus, rezga intrigas. Jų kontūrai
ypač išryškėjo po praėjusių Seimo rinkimų, kai į valdžią atėjo
buvusios komunistų partijos įpėdinė ir gobšūs savanaudžiai. Todėl
nenuostabu, kad net patriotiškai nusiteikusios visuomenės dalyje
atsirado nusivylimo ir skepticizmo nuotaikos. Ir ne tik Lietuvoje,
bet ir tarp mūsų išeivių. Teko ilgokai diskutuoti su vienu vadinamuoju
naujuoju išeiviu, prieš dešimt metų išvykusiu į Jungtines Amerikos
Valstijas. Jo žodžiais tariant, lietuvių tauta, išsirinkdama tokį
Seimą, pasirodė nevisaverte žmonių bendruomene, praradusia tikėjimą
bei moralę. Galima nesutikti su tokiais kategoriškais vertinimais,
bet šio žmogaus suminėtų visuomenės, švelniai sakant, negalavimų,
deja, yra gana daug, ir tos "ligos" neginčytinos. Aišku,
ne visa Lietuva tokia. Tos Lietuvos, kokia buvo anos Nepriklausomybės
laikais, jau niekada nebus. Pirmiausia ne todėl, kad laikai kardinaliai
pasikeitė. Ilgametės okupacijos ir genocido pėdsakai šiurpūs.
Geriausius tautos žmones žudė ir kankino, visokiais būdais laužė
tautos nugarkaulį, ištikimiausius patriotus trėmė, išguldė miestelių
aikštėse, sugrūdo į Vorkutos ir Igarkos šachtas, užklojo jų kūnus
amžinojo įšalo sluoksniu. Tūkstančiai geriausių Lietuvos vaikų
paženklino dvidešimtą amžių kankinių kryžiais svetimose žemėse.
Netekome kas trečio ketvirto žmogaus. Štai kodėl rinkimuose laimi
ne tik buvę partiniai funkcionieriai, bet ir visokie veselkos,
šustauskai bei panašūs. Ar ne žeidžiančiai atrodo Seimo nariai,
neatėję į Seimą - savo darbo vietą - paminėti Lietuvos Respublikos
Konstitucijos dešimtmečio: salėje jų tebuvo gal tik trečdalis,
kiti, matyt, užsiiminėja komercine ar "ūkine" veikla
- "įtempto" darbo metu statosi sau būstus, augina veršelius
(kaip J.Veselka), už valstybės pinigus važinėja į užsienius ir
pan.
Negali žmogus atsistebėti, kai tie išrinktieji, užuot tylėję,
veržiasi į tribūną, teikia fantastinius projektus. Antai Seimo
nariai E.Skarbalius ir G.Jakavonis sugalvojo padalyti Lietuvą
į keturis regionus: Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją.
Aišku, abu šie Seimo nariai, įgavę tam tikrą valdžią, turbūt jau
mato save tų regionų generalgubernatoriais. A.Skarbalius valdys
Žemaitiją, G.Jakavonis - Dzūkiją. Kol vieni kelia tokius absurdiškus
projektus, Vyriausybė daro savo - vykdo generalinę liniją. Seimo
nariams pateiktas 2003 metų valstybės biudžeto projektas. Aišku,
jau pradėta tampyti to biudžeto antklodę į visas puses. Tačiau
daugelis atkreipė dėmesį, kad ateinančiais metais biudžeto projekte
žemės ūkiui, tai yra kaimo rėmimo programai, siūloma skirti 268
mln. litų. Tai 23 proc. mažiau negu šiemet. Kaipgi čia išeina?
Juk ir Ministras Pirmininkas, ir jo partijos aktyvas visais balsais
šaukė, kad dešinieji sužlugdė kaimą, jį nualino, visus kaimiečius
ubagais pavertė. Tačiau ne kas kitas, o nuolat koneveikiami dešinieji
1996-1999 metais Kaimo rėmimo fondui kasmet skyrė po 380 mln.
litų. Aišku, tai gali būti Ministro Pirmininko ir finansų ministrės
savotiškas manevras. Jausdamas, kad dėl tokio mažo žemės ūkio
biudžeto kils triukšmas, premjeras, norėdamas pasirodyti labai
geras ir tėviškai besirūpinantis žemdirbiais, gali pridėti kokius
40-50 milijonų. Tada bus galima eilinį kartą pasigėrėti, kaip
rūpinasi žmonėmis. Gana juokingai skamba finansų ministrės D.Grybauskaitės
aiškinimas, kad žemės ūkis gaus kitąmet kur kas daugiau lėšų nei
bet kada anksčiau. Esą užpils pinigais pagal SAPARD programą.
Tačiau kai kurie smalsūs politikai jau spėjo apskaičiuoti, jog
SAPARD pinigais pasinaudojo vos 33 ūkininkai iš 36 tūkstančių!
Antra vertus, kaip pažymėjo Seimo narys A.Vazbys, susidaro įspūdis,
kad valdančioji dauguma tyčia sabotuoja žemės reformą, tai yra
žemės grąžinimą. Todėl, anot A.Vazbio, ar tik valdančioji kompetentingoji,
pragmatiškoji dauguma nepuoselėja toli siekiančių planų - nebegrąžinti
žemės, nes reformai vykdyti numatyta skirti lėšų du kartus mažiau
negu šiemet. O gal valdančioji partija nori nacionalizuoti tą
žemę? Juk taip jau padarė su grąžintinais namais.
Apskritai šis Vyriausybės pateiktas biudžeto projektas tikriausiai
tėra tik priešrinkiminis žaidimas, dar vienas partijos triukas.
Juk Ministras Pirmininkas puikiai žino, kad vadinamieji agrarininkai
dėl tokio biudžeto sukels didžiulį triukšmą. Ir ne tik "agrarininkai".
Todėl galima beveik garantuoti, kad biudžetas, ypač dėl žemės
ūkio finansavimo, bus peržiūrėtas. Aišku, iš visų valdžios ambonų
bus ištrimituota, kokia gera Vyriausybė. Tokiu būdu vienu šūviu
bus nušauti ne du, o net keli zuikiai. Kaimo elektoratas balsuos
už A.Paulauską ar V.Andriukaitį. Nors negalima atmesti ir kitų
variantų. Negalima nurašyti ir J.Veselkos. Provincijoje, ypač
Vilniaus krašte, tarp rusakalbių, šis veikėjas gana populiarus.
Netgi vadinamieji Kauno ubagai jau agituoja ne už V.Šustauską,
o už J.Veselką. Nesvarbu, kad V.Šustauskas ir jautį kepė, ir dešreles
dalijo. Vienas aktyvus V.Šustausko gerbėjas per aną rinkimų kampaniją,
nė per pusę žingsnio neatsilikęs nuo savo numylėtinio, dabar rinko
parašus už J.Veselką. Paklaustas, kaip čia atsitiko, jis sakė,
jog V.Šustauskas "negramatnas", o štai J.Veselka - profesorius!
Be to, V.Šustauskas visiškai pamiršo savo elektoratą, galvojo
senu jaučiu atsipirksiąs, o štai J.Veselka iš televizijos studijų
neišlenda, vis vargšus užtaria.
Todėl nieko nuostabaus, kad tokie išrenkami į Seimą, savivaldybes.
Ir nieko nepadarysi. Žmonėms jau iki gyvo kaulo įgriso neregėta
valdininkų gausybė. Netgi sovietmečiu jų buvo mažiau. Dabar ministerijos
išsipūtė iki begalybės, aplipo visokiais departamentais, vadinamomis
viešosiomis įstaigomis bei kitokiomis prielipomis. O čia kandidatai
žada mažinti valdininkų skaičių, aišku, negailestingai kovoti
su korupcija. Dar vienas, jaunuoliško entuziazmo pagautas, reikalauja
suteikti balsavimo teisę šešiolikmečiams.
Tokie "elito" ir į jį patekti besistengiančiųjų žaidimai
primena prieškario piemenukų žaidimus, kai, pavasarį pamatę pirmąjį
gandrą, vaikai versdavosi kūliavirsčia. Dabar Lietuvoje tokie
kūlverstukai iškrečia ir ne tokių triukų. Štai vienas Liberalų
sąjungos kūrėjų ir veikėjų A.Medalinskas tiesiog smogė į paširdžius
partijos vadovui ir kandidatui į Prezidentus E.Gentvilui, pareikšdamas,
kad rinkimuose rems
R.Paksą. Mat jam labai patinka pastarojo
neigiamas požiūris į prezidento V.Adamkaus užsienio politiką.
Gal todėl visame būryje kandidatų faktiškai nėra nė vieno atviro,
nebijančio pasakyti "nežinau", pagaliau intelektualaus.
Tai visiškai suprantama. Juk neturinčiam savo arsenale nė kruopelės
demagogijos, taip glostančios patiklių tautiečių ausį, kaipgi
surinksi rinkėjų balsus. Juos surenka tie, kurie kartoja iš esmės
komunistinį lozungą: "Viskas žmogaus vardan, žmogaus gerovei".
Nesvarbu, kokiais variantais - svarbu kuo dažniau kartoti. Antai
gelbėtojų gelbėtojas jau nuo seno mėgsta kartoti, jog žmonių valia
yra šventas reikalas. Ir žmonėms smagu tai girdėti. Ir balsuos
jie už tuos, kas įtaigiau ir dažniau tai kartos.
Šia proga galima prisiminti, ką rašė būdamas Grenoblyje 1943 metais
mūsų lyrikas Jonas Aistis:
Ką staigi rytdiena - netikra
pasalūnė -
Mums atneš? Ar paguos mus jinai, ar
apgaus?
Ar, iš giedro dangaus ir žaibais, ir
perkūnais
Pasipylus, sutraiškins svajones
žmogaus?
Gali ji kaip vagis apiplėšti, apnuoginti,
Nelauktai, netikėtai aplankiusi mus,
Ir klastas gali ji kaip lakštingala suokti
Pagal mūsų svajas, pagal mūs
troškimus.
Petras KATINAS
© 2002"XXI amžius"