Drama Maskvoje
Taip, įkaitų grobimas - nepateisinama
priemonė siekti net teisaus ir švento tikslo, bet... O tas "bet"
ir yra problemos raktas. Maskvos TVR diktoriai kitų epitetų nežino
- tik teroristai, nusikaltėliai, smogikai, rečiau - separatistai.
Iš principo tie patys žodžiai skambėjo laisvės kovų metais okupuotoje
Lietuvoje, ta pačia kalba, tokiu pačiu tikslu, tokiomis pačiomis
priemonėmis ir tokiais pačiais brutalaus smurto ir akiplėšiškos
demagogijos metodais. Ir Vakarų Ukrainoje tuomet tas pats dėjosi.
Diplomatų etika neleidžia aukštiems valstybės pareigūnams prabilti
apie valstybinį terorizmą. Kalbama, kad čečėnų jau išskersta per
pusantro šimto tūkstančių ir vis su ta pačia "vadavimo iš
ko nors" vėliava. Kita tiek ištremta iš gimtosios žemės.
Miestai paversti griuvėsių laukais. Kodėl čečėnams neleidžiama
tvarkytis savo žemėje patiems? Neapykanta negausiai išdidžiai
kalniečių tautai norom nenorom kelia asociacijų su nusikaltėliškų
komunizmo ir nacizmo ideologijomis. Nejau atgyja tai, kas dar
nespėjo sunykti? Prisiminkime Europos žydų likimą, Krymo totorių,
tų pačių čečėnų totalinę tremtį. O gal iš tiesų toji "vadavimo"
ideologija ir nebuvo sunykusi?
Kodėl III tūkstantmečio slenkstį peržengus, kai Vakarų politinėje
kultūroje iškeltas visai žmonijai esminės svarbos žmogaus teisių
klausimas, Rusijos prezidentas nesiryžta prie apvalaus stalo su
Ičkerijos prezidentu aptarti taikaus sambūvio sąlygas? Nejaugi
dar reikės įrodinėti, kad ir čečėnai - žmonės, turintys tokias
pačias prigimtines teises, kaip ir kiti?
Ir vėl iškyla Liuksemburgo efekto problema, kuri ir yra išsamus
atsakymas, ko reikėjo imtis, kad Maskvos drama baigtųsi ne tragedija,
kad dingtų dingstis tokiems išpuoliams apskritai. Europos ekonominė
ir karinė galybė - Vokietija nebombarduoja Liuksemburgo miestelių,
"nevaduoja" šalies gyventojų, neverčia jų trauktis iš
gimtinės į kaimynines šalis. Kodėl?
Modžahedų reikalavimas nutraukti karo veiksmus Ičkerijos teritorijoje
ir atitraukti svetimą kariuomenę yra visiškai teisėtas ir negali
kelti jokių abejonių. Rugsėjį Vilniuje viešėjęs buvęs Ičkerijos
parlamento pirmininkas A.Idigovas viename susitikime ištarė frazę:
"Mes atiduoti suėsti". Kas ir kodėl pasmerkė kalniečių
tautą sunaikinimui? Ar iš to nekyla logiška išvada, kad prie to
paties apvaliojo stalo turėtų rastis kėdė ir Amerikos prezidentui?
Juk Europos, neapsiriksime pasakę - ir viso pasaulio, saugumas
yra nedalomas. Ir jau kitaip nebus, nes ir būti negali. Teigiami
ir neigiami neišvengiamos globalizacijos procesai akivaizdžiai
rodo, kad Čėčėnijos problema - jau seniai ne vien tik Rusijos
vidaus reikalas.
Post scriptum
Spalio 26 dienos rytas siūbtelėjo ne laukiamą derybų pradžią dėl
svetimos kariuomenės atitraukimo iš Ičkerijos Respublikos, o jėgos
sprendimą. Tai senas, bet problemos anaiptol nesprendžiantis,
valstybinio terorizmo metodas. Susidaro vaizdas, kad iš cheminio
ginklo arsenalo buvo panaudotos momentinio veikimo paralyžiuojančios
dujos. Teatro salėje buvusieji įkaitai ir modžahedai buvo apsvaiginti
ir panaudoti ginklų nespėjo. "Specnazo" smogikams beliko
pusšimtį jau nejudančių čečėnų kovotojų pribaiginėti šūviais į
galvą. Tai buvo padaryta iš tiesų profesionaliai - kulkos nekliudė
nė vieno sprogmenų paketo, kuriais buvo apsijuosę čečėnai, nekliudė
ir daugelyje salės vietų padėtų užtaisų. Kiek įkaitų žuvo nuo
šūvių, kiek nuo dujų mirė, dar neaišku. Gal iki šimto, gal daugiau?
Žuvusiųjų įkaitų lavonai buvo skubiai pašalinti iš teatro salės,
o čėčėnų kovotojų palikti televizijos kameroms užfiksuoti... Gydytojams,
prašnekusiems apie masinį įkaitų apnuodijimą nervų sistemą stipriai
veikiančiomis dujomis, tuojau pat buvo užčiauptos burnos.
Gyventojų grobimas įkaitais negali būti pateisintas jokiais atvejais.
Tačiau šiuo atveju nedera pamiršti, kad didelės valstybės teroras
mažos, išdidžios, kovojančios su pavergėju ir siekiančios nepriklausomybės
tautos atžvilgiu, tarptautinės teisės įvardijamas kaip genocidas
- didžioji žmonijos nelaimė, visada provokuojanti atsakomuosius
veiksmus. Kelia nuostabą, kad demokratijos prieangyje mindžikuojančioje
Rusijoje neatsirado antrojo generolo V.Lebedžio. Pirmasis suprato,
kad Čečėnija nėra ir niekada negalės būti Rusijos priešas, kad
Ičkerijos geopolitinė padėtis lemia jai tapti taikia ir draugiška
Rusijos kaimyne. Tik nereikia šio tapsmo trukdyti.
Kai Alžyro karas beviltiškai užsitęsė, 1958 metais išrinktas prezidentas
generolas Šarlis de Golis pirmuoju savo uždaviniu paskelbė - nutraukti
karą, pradėti derybas su nepriklausomybės siekiančia kolonija.
Ir 1962 metais Alžyras tapo nepriklausomas. Didžiosios Prancūzijos
vadovas suvokė savo atsakomybę istorijai.
Čečėnai dar turės palaukti. Neilgai. Spartėjančios globalizacijos
amžiuje mažutės tautos karas su imperiniu gigantu yra apgailėtinas
akibrokštas tarptautinei teisei ir teisingumui.
Edmundas SIMANAITIS
Jonava
© 2002"XXI amžius"