XXI amžius

Prieš prekybą moterimis
Tarptautinė konferencija Esene, įvykusi birželio 26 - liepos 4 dienomis

Šioms afrikietėms imigrantėms pasisekė: jos, globojamos Eseno katalikų vienuolių , netaps "gyvosiomis prekėmis"

Autoriaus nuotraukos

Spaudos konferencija

Birželio 28 dieną Šelenbergo pilies salėje surengtoje spaudos konferencijoje europinio kovos prieš prekybą žmonėmis tinklo idėją žurnalistams pristatė dalyvaujančių šalių "Caritas", policijos ir nevyriausybinių organizacijų (NVO) atstovai. Taigi turėjome progą supažindinti Eseno konferencijos dalyvius ir su "Lietuvos Caritas" projektu, vykstančiu jau apie metus. Projekte, kuriam lėšas skyrė Vokietijos katalikų solidarumo akcija su Vidurio ir Rytų Europos žmonėmis "RENOVABIS", teikiama sielovadinė, psichologinė, socialinė ir būtiniausia materialinė pagalba moterims - prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms. Iš projekto lėšų mokamas atlyginimas kelioms socialinėms darbuotojoms, kurios neabejotinai yra pagrindinės šio sumanymo sėkmės garantės. Tikrai galima stebėtis jų krikščioniška motyvacija, motinišku atsidavimu, su kuriuo jos stengiasi padėti dažnai fiziškai ir dvasiškai palaužtoms moterims. Taip pat ir jų drąsa - juk objektyviai mūsų veikla stoja skersai kelio kriminalinėms struktūroms, kur sukasi dideli pinigai (žinovų nuomone, prekeivių žmonėmis pajamos lygiuojasi į pelningiausios - ginklų ir narkotikų - kontrabandos pelnus). Informacija apie galimą pagalbą skleidžiama per žiniasklaidą, per kolegiškas nevyriausybines organizacijas, per policiją.
"Lietuvos Caritas" pagalbos projekto lankstinuke aiškiai įvardytas adresatas ir pagalbos tikslas - mes kreipiamės į moteris, kurios, patyrusios prievartą ar pačios paslydusios, atsidūrė prostitucijos- seksualinio išnaudojimo gniaužtuose ir norėtų pakeisti savo gyvenimo būdą. Tokiais atvejais iš projekto lėšų joms gali būti laikinai apmokama buto nuoma (t.y. galimybė pakeisti gyvenamąją vietą, išsivaduoti iš žlugdančios aplinkos ar sutenerių priklausomybės), psichologo, medicininės paslaugos, socialinės darbuotojos tarpininkauja susirandant normalų darbą, siekiant mokslo ar įgyjant profesiją (ne tariamai "seniausią pasaulyje", kaip prostituciją ciniškai aukština bulvarinė žiniasklaida).
Į pagalbos teikimą savanoriais įtraukiami socialinio darbo studentai ir Dievą tikintys kilnių nuostatų žmonės, norintys talkinti moterų gyvenimiškosios reabilitacijos vyksmui (pvz., prižiūrėti kūdikį, kol jo motina lanko specialybės įsigijimo kursus). Projektas susilaukė nevienareikšmės reakcijos iš visuomenės, kuri, kaip ir Kristaus laikais, labai greita mušti akmenimis parpuolusius ir atstumtuosius, o lėta juos suprasti ir apginti. Matyt, gana paplitusį mąstymo stereotipą "Caritas" bendradarbiams kartą išsakė policininkas viename Lietuvos didmiestyje, leidęs suprasti, kad esame naivūs katalikai ir nepažįstame gyvenimo: "Tos moterys parsidavinėja savo noru ir su malonumu, niekas jų neverčia, ir nieko jūs čia nepakeisit". Nepaisant tokios savimi pasitikinčios bravūros, nešališki sociologiniai tyrimai paneigia laisvo prostitucijos pasirinkimo mitą. Dažniausiai šiuo liūdnu keliu nueina (ar būna pastumiamos) nedarnių šeimų, betėvystės sužeistos, labai dažnai - vaikystėje išprievartautos, menko išsilavinimo mergaitės. Tokiomis sąlygomis kalbėti apie kokį nors "laisvą apsisprendimą" ir jas smerkti, manau, niekas neturi teisės. Krikščionių misija - ne teisti, o padėti. Per projekto egzistavimo laiką į "Lietuvos Caritas" kreipėsi ir gavo įvairiopą paramą keliasdešimt moterų, tiek nukentėjusių Lietuvoje, tiek deportuotų iš užsienio. Atrodo, nedaug, bet esmė čia galbūt ne kiekybė. Svarbu, kad tos, kurios ateina į katalikišką organizaciją (taigi į krikščionių bendruomenę) su savo sužeistais gyvenimais, rastų mumyse bent dalelę Dievo širdies - Kristaus širdies. Ir kad jų žaizdos gytų.
Spaudos konferencijos dieną buvo paskelbtos ir teminių darbo grupių išvados, kurias, atitinkamai suformuluotas, numatoma siūlyti Europos Sąjungos teisines normas kuriančioms institucijoms. Vieningai pritarta labai suprantamam pasiūlymui, kad valstybių įstaigose, kur moterys apklausiamos prekybos žmonėmis bylose, dėl čia liečiamos intymios sferos pareigūnai turėtų būti moterys - vertėjos, policininkės, tardytojos. (Konferencijoje dalyvavusi Kelno sveikatos apsaugos skyriaus atstovė, iš Brazilijos kilusi Costa Souza, būdingai pietietiškai užsiplieskė: "Brazilijoje kiekvieno miesto policijoje yra specialus skyrius moterų problemoms - dėl seksualinės prievartos ir pan. - ir ten dirba vienos moterys: nuo eilinės policininkės iki vyr. komisarės! Stebiuosi, kad Vokietijoje to nėra!") "Ukrainos Caritas" delegatė Natalija Bandera papildė, kad svarbus nukentėjusiųjų pasitikėjimas minėtų įstaigų darbuotojais - t.y., jog jie žinotų moterų kilmės kraštų kultūrą, kalbą, būtų panašaus amžiaus - už jas nedaug jaunesni ir nedaug vyresni, nes kitais atvejais atsiranda barjeras.
Buvo pripažinta, kad neapgalvota praktika iš Vakarų šalių išsiunčiamoms moterims duoti į rankas grynus pinigus, nes prekeiviai juos atima arba moterys panaudoja juos bilietui atgal pirkti. (Esene, pvz., deportuojamos moterys gauna 90 eurų kaip socialinę paramą, jei išsiunčiamos į Rusiją ar Ukrainą - dar 230 eurų kaip pašalpą integruotis į visuomenę, sugrįžus namo. Socialiniai darbuotojai lydi į oro uostą ir laukia, kol jos įsės į lėktuvą. Skrydžius šiais atvejais apmoka IOM - Tarptautinė migracijos organizacija.) Taigi siūlyta, jei moterys sutiktų, tas lėšas verčiau pervesti nevyriausybinei organizacijai, kuri apsiimtų vykdyti nukentėjusiųjų reintegracijos programą. Pabrėžta, kad svarbu bendromis jėgomis išplėtoti lobistinę veiklą ES lygiu, kad būtų priimti visoje Europoje galiojantys prekybos žmonėmis persekiojimo ir aukų gynimo teisiniai aktai, kad nevyriausybinės organizacijos teismuose galėtų dalyvauti kaip nukentėjusių moterų advokatės, o prekybos žmonėmis aukoms už jų patirtą skriaudą būtų mokamos didesnės negu iki šiol kompensacijos.
Kilo diskusija dėl kolegų vokiečių ir kai kurių pietiečių radikalaus pasiūlymo reikalauti iš Europos vyriausybių, kad, kompensuojant moterims - prekybos žmonėmis aukoms padarytą žalą, būtų suteikiama teisė ir sąlygos gyventi tikslo šalyse (vok. "Bleiberecht" - "teisė pasilikti"). Pasakiau, kad tikresnė Vakarų talka mums būtų visokeriopa parama kuriant nukentėjusioms moterims padedančią infrastruktūrą Rytų Europos šalyse; tai pasitarnautų ir nevyriausybinio sektoriaus, ir demokratijos plėtotei pas mus. Tuo tarpu viliojanti "pasilikimo teisė" tiktai didintų trauką bet kokiomis priemonėmis veržtis į turtingąją Vakarų Europą ir nesirūpinti keisti į gera skurdaus savo rytinių tėvynių būvio. Jautėsi, kad Rytų Europos šalių atstovai mąsto panašiai - didelio susižavėjimo dėl svarstomosios "Bleiberecht" nebuvo. Pasiūlymą parėmė Afrikos atstovas V. Vivoloku, tvirtindamas, kad Nigerijos moterys, patenkančios į prekybos žmonėmis tinklą, dažniausiai būna iš neturtingų kaimo šeimų, nelankiusios mokyklos; prostitucijos jos nesupranta kaip savo orumo pažeminimo, dažnai tai - vienintelis "darbas", kurį jos yra dirbusios, mato tai kaip vienintelį šansą. Deportuojamųjų jau oro uoste laukia suteneriai ir grąžina atgal į Italijos gatves. Šiuo atveju tikra pagalba būtų galimybė likti tikslo šalyje, globojant NVO, mokytis, rasti paprastą darbą. "Arba pagalba sugrįžusiosioms tėvynėje, arba pagalba įsikurti tikslo šalyje!"- nukirto atkaklioji sesuo E. Bonetti.
Ispanijos "ACSUR" organizacijos atstovė Marcela Ulloa iš Kolumbijos kaip spręstinas problemas minėjo biurokratijos sukuriamas kliūtis, viešumo poreikį (taip pat ir policijos darbe). M. Ulloa sakė: "Policijai labiau rūpi, kaip surasti nusikaltėlius, sutenerius, "verslo" bosus, o aukos mažai terūpi... Jei galėčiau patarti Ispanijos policijai, sakyčiau - daugiau dėmesio aukoms, o ne tik nusikaltėliams..."
Ukrainos NVO, dirbančiai prekybos žmonėmis prevencijos darbą, atstovavusi Marina Pasiečnyk akcentavo, kad pirmiausia pačios nevyriausybinės organizacijos ir vyriausybinės organizacijos turi atsisakyti neigiamų apriorinių nuostatų aukų atžvilgiu ("pačios kaltos", "ko norėjo, tą ir gavo" ir pan.). Ji iškėlė sutartinio nevyriausybinių organizacijų ir Bažnyčios atstovų darbo vaidmenį: "Dabartinė statistika - apie 6000 ukrainiečių Italijoje. Ganytojai turėtų paaiškinti apie emigracijos pavojus, ieškant darbo užsienyje, - kartu galėtume žmones šviesti. Juk tie ekonominiai emigrantai (emigrantės) uždirba pinigus, bet praranda vaikus, išyra šeimos; vaikai, likę be motinų, tampa narkomanais, alkoholikais..." M. Pasiečnyk patvirtino bendrą taisyklę, kad aukos dažnai pirmiausia kreipiasi į nevyriausybines organizacijas, o ne į policiją, ir tik paskui, NVO tarpininkaujant, kartais ryžtasi liudyti teisingumo instancijose.
NVO ir valdžios įstaigų bendradarbiavimą svarsčiusios darbo grupės suformuluotas pagrindines tezes, išryškėjusias jau Vilniaus konferencijoje kovo mėnesį, pateikė Mionchengladbacho aukštosios mokyklos profesorė dr. Dorothee Frings: kad nukentėjusių moterų autonomija duoti policijai parodymus ar ne turi būti gerbiama; kad moteris turi būti ginama (liudytojų apsauga ir kt.); neturi būti verčiama sakyti nieko, kas moteriai pakenktų; didesniam tarpusavio supratimui šioje srityje reikalingi bendri NVO, socialinių ir policijos darbuotojų apmokymai.
Girdėjosi konferencijos delegatų iš policijos, taip pat ir mūsiškių, Rytų europiečių, replikos: "Jei nukentėjusiosios neliudys, kaip galėsime joms padėti?" Nepaneigsi, kad priekaištas pagrįstas. Tačiau ką daryti, kai potencialios liudytojos nėra įsitikinusios, kad valdžia pajėgi apsaugoti jas nuo susidorojimo?

(bus daugiau)

Kun. Robertas GRIGAS,
„Lietuvos Caritas“ generalinis direktorius