Butaforija ir realybė

Didžiajai žiniasklaidai atėjo tikras pjūties metas. Partijos, kandidatai į Prezidento postą be paliovos kemša į didžiųjų dienraščių puslapius pažadų šūsnis. Žinoma, už tai reikia mokėti. Aišku, redaktoriai puikiai supranta, kad spausdina, švelniai tariant, ir nesąmones, tačiau ką padarysi. Kas gi atsisakys pinigų? Todėl rašoma ne tik apie „pirmą kartą pasaulyje“ Panevėžio moterų kolonijoje vykusius „Mis nelaisvės“rinkimus, bet ir apie dar keistesnius dalykus. Pavyzdžiui, apie tai, kad centristų lyderis, kandidatas į Prezidento postą Seimo narys Kęstutis Glaveckas įrašytas savo partijos pirmuoju numeriu rinkimų sąraše į Kauno savivaldybės tarybą. Tokių dalykų tikrai visame pasaulyje iki šiol nėra buvę. Vienas K.Glaveckas trijuose asmenyse! O jeigu atsitiktų toks neįtikėtinas dalykas, kad išrinktų? Prezidentas turėtų važinėti į antrojo Lietuvos miesto savivaldybės tarybos posėdžius? Pasirodo, K.Glaveckas ryžosi aukotis tėvynės ir Kauno labui, nes negalįs žiūrėti, kaip nuolat besikeičiantys miesto merai, politikų perbėgimai iš vienos frakcijos į kitą pavertė miestą nevaldomą. Štai ateis centristai visiems laikams, ir padarys tvarką. O dėl perbėgėlių, tai pakanka tik pažvelgti į centristų sąrašą į Kauno savivaldybės tarybą. Joje taip pat tų perbėgėlių ne vienas. Priglaudžia visus. Netgi buvusius V.Šustausko vadovaujamos Laisvės sąjungos narius, pajutusius, kad jų vado akcijos sparčiai krinta, ir todėl ieškančius patikimesnės užuovėjos. Tiesa, į tokius dalykus gana ramiai žiūri valdančiosios, absoliučiai viską išmanančios partijos vadovai. Juk ne vienas jų atvirai yra pasakęs, kad Lietuvoje nėra jokios organizuotos jėgos, kuri priverstų juos pasitraukti. Antra vertus, jokio skirtumo ir tokiu atveju nebūtų. Vadinamosios „trečiosios jėgos“ tėra tik eilinis triukas. Nesvarbu, kad ta „trečioji jėga“ kritikuoja valdžią, netgi užima opozicijos bazę. Tik kas iš to. Buvo LKP (LDDP) ir tebėra. Ir visai nesvarbu, kad ją pakeis kita LKP (centristai), Naujoji sąjunga, K.Prunskienės ir R.Karbauskio junginys, pagaliau paskutinioji LKP atmaina – R.Pakso liberalai demokratai, dargi K.Bobelio krikščionys demokratai. Tos pačios mergelės, tik kitos suknelės. Kas turi galvą ant pečių – tegalvoja.
Na, o poveikio priemones, nuolat skleidžiamą dezinformaciją, dažniausiai „didžiosios kaimynės“ naudai ir jos užsakymu bei pinigais, galima suskirstyti į tris rūšis: ekonominis spaudimas, kariniai veiksmai, o svarbiausia – psichologinis karas. Pastaroji priemonė padaryta svarbiausia, nors ji derinama ir su kitomis. Esminis dalykas šiame psichologiniame kare buvo nuo pat nepriklausomybės atkūrimo laikų – prof. V.Landsbergio juodinimas. Vieni, kaip A.Juozaitis, K.Prunskienė, „liaudies rašytojas“ V.Petkevičius ir panašūs, tai darė atvirai, labai dažnai Rusijos spaudoje. Pavyzdžiui, 1993 metais net trijuose Rusijos žurnalo „Novoje vremia“ numeriuose buvo paskelbti autoriaus iš Lietuvos, filosofo A.Juozaičio rašinėliai apie V.Landsbergį, atkakliai lyginant jį su buvusiu Gruzijos prezidentu Zviadu Gamsachurdija. Buvo siekta aiškių tikslų: susidoroti su V.Landsbergiu, kaip ir su Z.Gamsachurdija, klasikiniu būdu: kulkų lietumi, propagandinėmis pasakomis ir aukštų pareigūnų išdavyste. Tai ne vien minėtų „autorių“ braižas. Prisiminkime patyrusios K.Prunskienės (ar jos šeimininkų) sugalvotą naujadarą – „landschurdija“.
Minėti asmenys tai darė ir daro atvirai iki šiol. Kiti gi, ypač patyrę „nepriklausomos“ žiniasklaidos asai, tai daro kur kas subtiliau. Pavyzdžiui, A.Brazausko nuotraukos spausdinamos šalia straipsnių apie teigiamus reiškinius Lietuvoje, o V.Landsbergio – prie aprašymų apie įvairiausius negatyvius dalykus. Potekstė aiški - V.Landsbergis – tai nelaimės. Didelė mažų gudrybių politika, kuria siekiama sukurti negatyvią skaitytojo emocinę būseną. Aišku, jokia demagogija niekam nepavyko ir nepavyks pakeisti vadinamųjų landsbergininkų nuostatų. Bet visos viltys dedamos netgi ne į sovietinės tvarkos besiilginčius, buvusius senus ir naujuosius komunistus ar kolchozinio kaimo „žemdirbius“, nors daugelis iš jų tos žemės ypač bijo. Dar yra tariamai neturintieji savo nuomonės, pilietiškai neišprusęs ir nuolat bukinamas ir tvirkinamas jaunimas arba tie, kurie teigia, jog politika nesidomi. Tačiau jų apsisprendimas viską ir nulemia bet kokiuose rinkimuose. Pastariesiems ir taikoma ta „mažųjų gudrybių politika“. Rinkimai parodė – sėkmingai. Nesvarbu, kad nė vienas rinkimų pažadas neįvykdytas, kai atvirai dangstomi susikompromitavę ministrai ar kiti aukšto rango valdininkai. Partiniai propagandininkai puikiai išmano savo darbą, sovietmečio suluošinto žmogaus mentalitetą. Todėl ir žada užkimšti alkanas burnas. Miniai naudinga auka, kalta dėl visų nelaimių. O ji visiems žinoma – V.Landsbergis ir nepriklausomybė.
Tiesa, teoriškai yra galimas dalykas, kad tos pačios jėgos, kurios jau kelintą kartą pastatė buvusį pirmąjį LKP sekretorių į valdžią, gali jį ir pašalinti. Tokių pavyzdžių jau yra buvę posovietinėje erdvėje. Bet artimiausiu metu Lietuvoje to tikrai neatsitiks. Paprasčiausiai valdančioji partija neturi jokio pakaitalo per ilgus metus nulipdytam stabui. Juk kas gali rimtai pagalvoti, kad V.Andriukaitis, J.Karosas, Č.Juršėnas ar koks nors A.Sakalas su K.Prunskiene gali pakeisti Gelbėtoją. Todėl ir numetė miniai dėl akių savo neklaidingumu įtikėjusį, lyg ir antisovietinį „disidentą“, bet nė žingsnio negalinčio padaryti be didžiojo Rytų „kaimyno“ interesų, ir niekaip tos minios nepriimamą kandidatą į Prezidentus: V.Andriukaitis klajoja reitingų lentelių pabaigoje – tarp V.Šustausko ir J.Veselkos. Partija tą puikiai supranta ir žino. Bet dėl viso pikto kurpia ir „trečią-ją jėgą“. Tai visų pirma K.Bobelis ir jo partija. Ir visai nesuprantama, kodėl Vyriausioji rinkimų komisija surengė vaidinimą, pavadindama K.Bobelį beveik nelegalu. Iš tiesų, jeigu VRK tokia jau principinga, tą reikėjo padaryti kur kas anksčiau. VRK apsijuokė faktiškai pripažindama, jog net tris kartus kandidatu į Seimą neteisėtai registravo K.Bobelį. VRK sugalvojo naują variantą: tegul kas nors Seime inicijuoja „nelegalo“ apkaltą. Tai eilinis priešrinkiminis triukas. Juk, kad ir ką kalbėtum, K.Bobelis – nepaprasta figūra dabar vykstančiame politiniame žaidime. Jis yra tas, kuris savo dalyvavimu prezidento rinkimuose gali sužlugdyti prezidento V.Adamkaus planus laimėti rinkimus jau pirmajame rinkimų rate. Juk yra nemažai ir dešiniųjų pažiūrų žmonių, kurie atiduos balsus už K.Bobelį. Tuo labiau kad Daktaras žada sumažinti milžiniškas atlyginimų skirtumų žirkles, padidinti pensijas, apginti žemdirbius. O atimti iš V.Adamkaus dalies dešiniojo elektorato balsus ir yra pagrindinis neokomunistų tikslas. Vyriausioji rinkimų komisija ir jos pirmininkas puikiai žino, kad niekas iš jo mandato neatims. Neokomunistams absoliučiai nenaudinga išstumti K.Bobelį iš politinės arenos, kuris ir yra bene pagrindinė kliūtis dešiniosioms jėgoms susivienyti. Tačiau, kaip pažymėjo politikos apžvalgininkė Rūta Grinevičiūtė, socialdemokratai ir toliau tęs šį žaidimą. Jiems labai tiktų A.Paulausko ar V.Andriukaičio bei R.Pakso išrinkimas. Valdančiajai partijai labai naudingas ir priimtinas silpnas Prezidentas.
O rinkimų komedija tęsiasi. Pasirodo, kad kol V.Šustauskas kausis dėl Prezidento kėdės, jo trečioji žmona Nijolė nusprendė kandidatuoti į sostinės savivaldybės tarybą. Tai davė pakankamai peno pasišaipyti visokiems humoro laidų kūrėjams. Tačiau nežinia, ko čia šaipytis. Juk yra iš ko imti pavyzdį. Pirmiausia iš Premjero naujosios žmonos, kuri irgi kelia savo kandidatūrą į Vilniaus savivaldybės tarybą ir net pretenduoja tapti sostinės mere. Pasirodo, kad į savivaldybių tarybas veržiasi dar įdomesni žmonės nei K.Brazauskienė ir N.Šustauskienė. Štai į V.Šustausko partijos sąrašą Kauno savivaldybės rinkimuose įrašytas nusikalstamo pasaulio autoritetu vadinamo garsiojo Henriko Daktaro sūnus Enrikas. Paklaustas, už kokius gi nuopelnus jaunėlis Daktaras buvo įtrauktas į partijos pateiktus sąrašus, V.Šustauskas atsakė, kad E.Daktaras jau nuo mažumės dalyvauja partijos veikloje.
Tad įdomūs bus ne tik Prezidento, bet ypač savivaldybių rinkimai, varžantis dėl dar likusio turtelio.

Petras KATINAS

© 2002"XXI amžius"