Veiklių žmonių dvasinis
centras
Paminėtas Lietuvių katalikų mokslo akademijos 80-metis
|
Vaizdai iš minėjimo (iš kairės): kun.
dr. Artūras Jagelavičius,
mons. prof. Vytautas Kazlauskas, Kauno kunigų seminarijos
rektorius
kun. Aurelijus Žukauskas
Ričardo Šaknio nuotraukos
|
1922 m. spalio 22 d. Kaune vyko
Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) steigiamasis susirinkimas.
Tad šį rudenį LKMA Vilniuje, Kaune bei kitose vietovėse paminėjo
80-ąsias veiklos metines. Spalio 25 dieną Vilniuje, Šv. Kazimiero
bažnyčioje, šv. Mišių koncelebracijai vadovavo vysk. J.Boruta,
SJ, pasakęs pamokslą bei taręs įžanginį žodį surengtoje konferencijoje.
Dr. A.Vasiliauskienė apžvelgė LKMA genezę, apie LKMA humanitarines
veiklos kryptis bei perspektyvas kalbėjo akademikas Antanas Tyla,
tiksliuosius mokslus pristatė akad. Sofija Kanopkaitė.
Kaune LKMA jubiliejus paminėtas spalio 26 dieną Katalikų teologijos
fakultete. Šv. Mišias fakulteto koplyčioje aukojo Kauno kunigų
seminarijos rektorius kun. Aurelijus Žukauskas, mons. prof. Vytautas
Kazlauskas ir kun. dr. Artūras Jagelavičius, pasakęs pamokslą,
kuriame taip perteikė daugelio žymių mokslininkų mintis apie tikėjimą,
mokslo ir tikėjimo santykį: "Rašytojas Maksimas Gorkis vaizduoja
vieną nakvynės namų gyvenimo sceną. Ankstyvą rytą vienas po kito
pabunda keliauninkai ir žiovaudami pradeda savo dieną. Tarp jų
- mahometonas. Jis atsiklaupęs pasineria į rytmetinę maldą - pokalbį
su Dievu, su Aukščiausiąja pasaulio Tiesa. Nakvynininkai, sustoję
už jo, smalsiai žiūri ir niekaip nesupranta, kaip galima tikėti
Dievą ir viešai Jam melstis. Bet jie sielos gelmėse junta paslaptingą
ilgesį bei norą tikėti šviesos pasaulį, esantį virš žemės tamsybių,
anapus materijos.
Kai mahometonas baigė maldą, vienas iš smalsuolių nedrąsiai paklausė:
,,Gerbiamasis, ar yra Dievas?" Ir visi mirtinoje tyloje laukė
atsakymo, - nes čia buvo iškeltas didysis žmonijos klausimas.
1937 metais mirė anglų fizikas Ernestas Rezerfordas, Kembridžo
universiteto profesorius. Tai vienas atominės fizikos pagrindėjų,
Nobelio premijos laureatas. Jam pirmajam pavyko suskaldyti atomo
branduolį. Tas mokslo milžinas taip kalbėjo apie tikėjimą: ,,Mokslo
žmogus, kuris atskleidžia būties paslaptis, negali netikėti Dievą.
Klaidinga žmonių nuomonė, kad mokslininkai, kurie įsigilinę į
daiktų esmę, dėl to turi tapti labiau netikintys už kitus. Priešingai,
mūsų darbas suartina su Dievu. Mokslas daro mus nuolankesnius
prieš tą milžinišką jėgą, kurios akivaizdoje žmogaus darbai tėra
niekas, nors žemėje jie būtų laikomi labai didelės apimties".
Kam teko mokytis fizikos, tas gerai žino vokiečių fiziko M. Planko
(1858-1947), Nobelio premijos laureato, vardą. Jis pagrindė kvantų
teoriją, be kurios nebūtų mokslo apie atominę energiją. Žlugus
Hitlerio valdžiai, tas mokslininkas važinėjo po Vokietijos universitetus,
skaitydamas paskaitas, kuriose pabrėždavo, kad Dievas viešpatauja
visose srityse. Savo paskaitoje ,,Religija ir gamtamokslis"
rašė: ,,Kur ir kiek mes tik galime įžvelgti, nėra prieštaravimo
tarp religijos ir gamtamokslio. Religija ir gamtamokslis vienas
kito neišstumia, kaip kai kurie mano, o vienas kitą papildo. Tiesioginis
įrodymas, kad religija sutinka su gamtamoksliu, tai faktas, jog
didieji visų laikų gamtininkai, kaip Kepleris, Niutonas, Leibnicas,
buvo persunkti gilaus tikėjimo".
Dabar susipažinkime su Verneriu Braunu (g. 1912), Hantsvilio tolimųjų
erdvių skraidymo centro vadovu. Kurti raketas jis ėmėsi dar Antrojo
pasaulinio karo metu, o vėliau sukūrė raketą milžiną, kuri padėjo
žmogui pasiekti mėnulį. Jo, kaip raketų išradėjo, vardas liks
įamžintas astronautikos istorijoje. 1936 m. vasario 10 d. dienraščio
,,Chicago American" priede V.Braunas išspausdino savo straipsnį
,,Mano tikėjimas". Šiame įdomiame pareiškime jis rašė: ,,Yra
dvi stiprios galybės, kurios dabar atstovauja mūsų civilizacijai,
- tai mokslas ir religija. Per mokslą žmogus veržiasi daugiau
pažinti kūrimo paslaptis, per religiją ieško pažinti Kūrėją. Nė
viena iš tų šakų neveikia nepriklausomai. Man būtų sunku suprasti
mokslininką, kuris nepripažintų šios visatos esme esant Aukščiausiąjį
protą, taip pat sunku būtų suprasti teologą, kuris paneigtų mokslo
pažangą. Mokslas ir religija nėra nepriklausomos ir priešingos
jėgos. Ne, jos yra seserys. Ir mokslas, ir religija siekia gražesnio
pasaulio. Mokslas siekia sukontroliuoti gamtos jėgas mumyse".
Filosofas F. Bekonas sakė: ,,Truputis mokslo tolina žmogų nuo
Dievo, bet gilesnis mokslas priartina prie tikėjimo".
Pradėdamas jubiliejinę konferenciją, arkivyskupas S.Tamkevičius,
SJ, džiaugėsi, kad šis renginys, kaip ir kiekvienas kitas, žmones
išjudins, privers pamąstyti, naujai įvertinti ir ieškoti naujų
kelių, kurie atneštų vaisių ateičiai. Arkivyskupas Katalikų akademiją
traktavo kaip tvirtą dvasinį centrą, vienijantį tikėjimo skelbėjus
ir mokslo žmones. Linkėjo Akademijai atsinaujinti amžiumi, kiekvienam
nariui tapti spyruokle, judinančia kitus, į savo gretas įtraukti
kuo daugiau veiklių žmonių. Katalikų akademija, turėdama garbingą
ir šviesią praeitį, ir šiandien turėtų būti matoma kaip veiklos
centras, daugeliu atvejų tampantis ir Bažnyčios balsu, kalbėjo
arkiv. S.Tamkevičius. LKMA istoriją apžvelgė dr. M.Bloznelis,
VDU Senato pirmininkas prof. E.Aleksandravičius žvelgė į Katalikų
akademiją, kaip pats prelegentas sakė, iš šalies, nagrinėjo LKMA
reikšmę ir ateities prognozes (,,LKMA vaidmuo vakar ir šiandien".)
Dr. A.Raškinio pasisakymas ,,Šiuolaikiniai LKMA uždaviniai"
buvo diskusijų tema. Pasisakė F.Palubinskas, V.Malinauskas, V.Valiušaitis,
A.Nistelienė ir kt. Koncertavo VDU merginų kamerinis choras (vadovas
Viktoras Masevičius).
Reikia tik pasidžiaugti, kad LKMA narys, Daugailių Šv. Antano
Paduviečio parapijos klebonas, garbės kanauninkas Petras Baltuška
Daugailių bažnyčioje, aptarnaujamoje koplyčioje Juknėnuose bei
Vajasiškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, spalio 27 dieną organizavo
LKMA 80-mečio paminėjimą, gražiai susiedamas Katalikų mokslo akademijos
veiklą su Misijų diena bei Evangelija apie pagrindinius Dievo
įsakymus - mylėti Dievą ir artimą. Pranešimą ,,Utenos krašto dvasininkų
veikla LKMA" skaitė dr. A.Vasiliauskienė.
LKMA 80 metų kelias (su pertrauka) buvo gana sudėtingas, jos veikloje
reikia išskirti tris laikotarpius: prieškario Lietuvos (1922-1940),
išeivijos (1956-1992) ir Akademijos sugrįžimą į Lietuvą (1990
metais ji buvo atkurta, o 1992 metais į Lietuvą iš Romos buvo
perkelta ir jos Centro valdyba). Akademijos atliktų darbų gausą
ir svarbą liudija skaičiai: organizuota 17 suvažiavimų, išleista
112 leidinių, išeivijoje įkurta 12 LKMA skyrių, Lietuvoje iš įkurtųjų
skyrių veikia šeši, 43 savo narius LKMA išrinko akademikais, septynis
- garbės nariais. Katalikų akademijos narių veikla įvertinta išrenkant
juos Lietuvos mokslų akademijos akademikais, suteikiant Lietuvos
bei užsienio aukštųjų mokyklų garbės daktaro vardus, miestų garbės
piliečių vardus, įteikiant valstybinius apdovanojimus (ordinus
ar medalius) bei kitaip pagerbiant.
LKMA, išugdžiusi tiek brandžių asmenybių, žengdama į devintąjį
savo istorijos dešimtmetį, turėtų tapti svariu jaunų mokslininkų
traukos centru.
Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ
© 2002"XXI amžius"