Ukrainietis kunigas po
dešimtmečio - vėl Anykščiuose
|
Kun.Petras Gubčiakevičius, OFM, (dešinėje),
kartu su Anykščių parapijos klebonu kun. Stanislovu Krumpliausku
prie klebonijos
Autoriaus nuotraukos
|
Spalio mėnesį per kunigų rekolekcijas
Panevėžyje Anykščių Šv.Mato parapijos klebonas kun. Stanislovas
Krumpliauskas sutiko atostogaujantį Lietuvoje vienuolį iš Ukrainos
- buvusį Anykščių bažnyčios vikarą kun.Petrą Gubčiakevičių ir
pasikvietė į svečius. Kvietimas buvo mielai priimtas ir štai po
dešimtmečio buvęs vikaras vėl apsilankė Anykščiuose. Jis dalyvavo
liturginėse apeigose, lankė ligonius, bendravo su tikinčiaisiais.
Kunigas netvėrė džiaugsmu, kad daugelis anykštėnų jį atpažino,
svetingai sutiko, gražiai pagerbė, nors per tą dešimtmetį smarkiai
pasikeitė ir Anykščiai, ir anykštėnai. Ir pats dvasininkas pasikeitė.
Parapijiečiai, įpratę matyti vikarą su kunigo sutana, dabar jį
išvydo su rudu vienuolio bernardino abitu.
Paskyrimas - į Anykščius
Vaikinas nuo jaunų dienų svajojo
būti katalikų kunigu. Tačiau sovietmečiu tokios kunigų seminarijos
SSRS veikė tik Kaune ir Rygoje - Ukrainoje seminarijos nebuvo.
Jis norėjo stoti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, tačiau
nemokėjo lietuviškai, ir tai buvo pirmoji kliūtis, trukdžiusi
išsipildyti jo svajonei.
Tada ukrainietis P.Gubčiakevičius pradėjo intensyviai mokytis
lietuvių kalbos. Net penkerius metus jis atvažiuodavo į Šeduvą
(Radviliškio r.), ten apsigyvendavo, atostogaudavo ir mokėsi skaityti,
rašyti lietuviškai. O pramokęs lietuvių kalbos, įstojo mokytis
į Kauno kunigų seminariją. Tiesa, kaip jis iki šiol prisimena,
nebuvo lengva. Daug padėjo bendrakursiai klierikai, dėstytojai.
Sunkokai sekėsi laikyti egzaminus, kai ką atsakinėjo ir rusiškai.
Pirmame kurse buvo reikalaujama lietuviškai idealiai mokėti tik
katekizmo tekstą. Kitus dalykus išmoko lietuvių kalba vėliau,
jau neskubėdamas.
Baigęs Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, jaunasis kunigas
Petras paskiriamas į Anykščių parapiją. Čia jis pateko monsinjoro
Alberto Talačkos globon. Buvo tuo metu parapijoje dar pora garbaus
amžiaus kunigų altaristų. Vikaras kun. P.Gubčiakevičius Anykščiuose
darbavosi 1988-1992 metais ir juos prisimena kuo puikiausiai.
Išvyko į gimtąją Ukrainą kupinas gražiausių įspūdžių, malonių
prisiminimų ir su liūdesiu širdyje
Su anykštėnais sutiko
Atgimimą, Laisvės rytą
Buvęs vikaras puikiai prisimena
viską, kas tuo metu vyko Lietuvoje, taip pat ir Anykščiuose. Tai
buvo metas, kai kilo trispalvės, vyko Sąjūdžio mitingai, Atgimimui
skirti renginiai, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, sulaukė
auštančio laisvės ryto.
Vikaras kartu su klebonu monsinjoru A.Talačka dalyvavo tame įsimintiname
mitinge Dainavos slėnyje 1988-ųjų rugsėjo 4-ąją, kai pirmą kartą
apie daug ką atvirai prabilta, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio
aktyvistai privertė rajkomų ir partkomų veikėjus raudonuoti, išklausyti
karčią tiesą. Tuomet, dalyvaujant tūkstančiams žmonių, Anykščių
šilelyje plaikstėsi trispalvės, skambėjo "Tautiška giesmė",
visi džiugiai kalbėjo apie artėjančią Laisvės dieną. 1988 m. lapkričio
6 d. virš Anykščių kultūros rūmų oficialiai buvo iškelta tautinė
vėliava - trispalvė, kurią pašventinti teko garbė vikarui kun.
P.Gubčiakevičiui.
Prasidėjus Atgimimui, žmonės sodybose statė kryžius, kuriuos šventino
taip pat monsinjoro A.Talačkos pagalbininkas vikaras. Anykštėnai
kvietėsi dvasininkus šventinti namų, noriai sutikdavo kunigus,
kai šie lankė šeimas. Daugėjo tikinčiųjų bažnyčioje, nes niekas
nebesekė jų žingsnių, nebestebėjo nuo šventoriaus, kas eina į
šventovę, nebepersekiojo ir kunigų.
Vietoje sutanos - vienuolio
abitas
Anykštėnai visuomet matydavo
kun. P.Gubčiakevičių su kunigo drabužiais. Niekam net ir į galvą
neateidavo mintis, kad jis yra ne tik kunigas, bet ir vienuolis.
Tačiau spalio 4-ąją - Šv.Pranciškaus dieną - jis apsivilkdavo
rudą vienuolio abitą, taip pagerbdamas pranciškonų globėją, primindamas
sau ir kitiems apie pasirinktą gyvenimo kelią.
Vienuoliu jis tapo dar gyvendamas Ukrainoje, tačiau buvo priėmęs
tik laikinuosius įžadus. O amžinuosius įžadus davė jau studijuodamas
Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Tačiau nedaug kas žinojo,
kad Petras yra vienuolis. Saugumiečiai labai nekęsdavo kunigų,
juos persekiodavo, neišleisdavo iš savo akiračio. Tačiau ypač
nemėgdavo vienuolių. Jeigu kas nors iš KGB būtų sužinoję, kad
Petras yra vienuolis, tuoj pat jį būtų išvarę iš seminarijos,
o gal net ir suradę būdų izoliuoti, uždaryti į psichiatrijos ligoninę
ar įkišti į kalėjimą (tokius būdus KGB naudojo). Sovietų Sąjungoje
vienuolynai netgi negalėjo legaliai veikti. Seminarijoje mokėsi
ir daugiau vienuolių, bet vieni apie kitus nieko nežinojo. Brolis
Astijus, kurį televizijos žiūrovai pažįsta iš televizijos laidos
"Atverk duris", taip pat yra vienuolis, jis studijavo
seminarijoje kartu su P.Gubčiakevičiumi. Tačiau nei Petras, nei
kiti tada apie tai nieko nežinojo.
Sugriuvus SSRS, pasikeitė politinė padėtis Ukrainoje, čia jau
legaliai galėjo veikti vienuolynai. Į gimtąjį kraštą buvo pakviestas
ir kun. P.Gubčiakevičius, kurio vienuoliškasis vardas yra tėvas
Domininkas. Jau nieko nebijodamas jis galėjo drąsiai dėvėti rudą
vienuolio abitą, perjuostą balta virve su trimis mazgais, simbolizuojančiais
tris pagrindinius vienuolio įžadus: paklusnumo, neturto ir skaistybės.
Katalikai Ukrainoje gerbiami
Jis galėjo likti ir Lietuvoje,
nes Kretingoje veikia brolių pranciškonų provincija. Tačiau kun.P.Gubčiakevičius
pasirinko Ukrainą, kur taip pat yra pranciškonų, kitaip dar vadinamų
bernardinais. Mūsų pašnekovas tėvas Domininkas gyvena Vinicos
srityje, o vienuolyno centras įsikūręs Žitomire. Bažnyčios, kurias
aptarnauja vienuoliai, įsikūrusios Gorodkivkoje, Šepetovkoje,
Čečelnike ir kituose miestuose bei miesteliuose. Parapijos nedidelės,
kai kur į pamaldas susirenka nedaug žmonių. Meldžiamasi ir koplyčiose,
netgi namuose kartais susirenka 15-20 žmonių ir aukojamos šv.
Mišios. Į kai kurias vietoves Petrui ir kitiems vienuoliams tenka
važiuoti net 20-40 kilometrų. Tačiau tokiose atokiose parapijose
pamaldos būna tik kartą per mėnesį.
Ukrainoje yra kelios tradicinės religinės bendruomenės: stačiatikių,
unitų ir Romos katalikų. Tarp stačiatikių dažnai kyla nesutarimų,
ginčų, nes tarpusavyje nesutaria Maskvos ir Kijevo patriarchatų
stačiatikiai. Tarp jų nėra ne tik vienybės, bet kyla ir nesantaika.
Maskvos patriarchatui priklausantys stačiatikiai labai priešinosi
popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui. Tačiau šią vasarą Ukrainoje
apsilankė Šventasis Tėvas, lankėsi Lvove ir Kijeve. Katalikai
nesileidžia į ginčus su kitų religinių bendruomenių tikinčiaisiais,
žiūri savo dvasinių reikalų, tad yra gerbiami. Nors juos kartais
puola, užgaulioja stačiatikiai.
Jų vienuolynas nuolat pasipildo jaunais žmonėmis. Tačiau ne visi,
davę laikinuosius įžadus, pasirenka vienuolio kelią visam gyvenimui.
Nuo laikinųjų iki amžinųjų įžadų turi praeiti ne mažiau kaip penkeri
metai. Ne visiems vienuoliams lemta tapti kunigais. Kai kurie
visą gyvenimą lieka vienuoliais broliukais - tarnauja zakristijonais,
vairuotojais, įvairių sričių vienuolyno darbuotojais. Tie vienuoliai,
kurie pereina atranką, studijuoja seminarijose Italijoje, Lenkijoje
ir kitur.
Kaip teigė pašnekovas, dabar tapti vienuoliu ar užbaigti kunigų
seminariją nėra sunku. Tereikia tik didelio atsidavimo, pašaukimo,
noro tarnauti Dievui ir žmonėms. Šių laikų nepalyginsi su sovietmečiu.
Viešnagė po dešimties
metų
Kun.P.Gubčiakevičius - tėvas
Domininkas sakė, kad dešimt metų neturėjo atostogų. Šiemet nutarė
pailsėti ir apsilankyti Lietuvoje. Labai patenkintas viešnage
Anykščiuose. Čia išvydo daugybę pasikeitimų. Tuomet, kai šičia
gyveno, dar nebuvo įspūdingo paminklo vyskupui ir poetui Antanui
Baranauskui. Pamatė jis ir naują paminklą "Laisvei".
Senojoje ligoninėje vikarui teko lankyti ligonius, o naujosios
ligoninės statyba buvo tik pradėta. Dabar jis kartu su anykštėnais
džiaugiasi, kad naujoji ligoninė, nors ir nebaigta statyti, jau
pradėjo veikti. Daug gražių pasikeitimų kunigas pamatė ir Anykščių
bažnyčioje - ji išpuoselėta, tvarkinga, remontuojamas bokštas.
Anykštėnai gali didžiuotis, kad turi nuostabius vargonus, apie
kokius galima tik pasvajoti. Ukrainoje vargonus turi tik Kijevo,
Polonės miestų katalikų bažnyčios, o kitur yra nešiojami elektriniai
vargonėliai.
Daug kuo žavėdamasis mūsų pašnekovas perdavė nuoširdžius sveikinimus
ir linkėjimus visiems anykštėnams, su kuriais jam teko susitikti,
bendrauti. Beje, kalbantis su tėvu Domininku, net nekilo jokių
minčių, kad jis yra ne lietuvis. Jis kalbėjo tiesiog puikiai -
aiškiai, taisyklingai, tik vieną kitą žodį tardamas su akcentu.
Ukrainoje jam netenka bendrauti su lietuviais, tad lietuviškai
jis ir nekalba. Nebent kai kada paskaito kokią knygą lietuvių
kalba. Tačiau lietuvių kalbos, kaip ir Anykščių krašto, jis nepamiršo.
Vytautas BAGDONAS
© 2002"XXI amžius"