Atnaujintas 2002 m. lapkričio 22 d.
Nr.88
(1095)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Valstybė ir bažnyčia
Ora et labora
Susitikimai
Mums rašo
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Istorinis Popiežiaus apsilankymas Italijos parlamente

Popiežius Jonas Paulius II sveikina Italijos parlamento narius

Sudėtinga Bažnyčios ir valstybės santykių istorija

Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas Italijos parlamente nebuvo pirmasis jo apsilankymas aukščiausioje įstatymdavystės institucijoje - jis jau yra buvęs ir pasakęs kalbas Australijos, San Marino ir Lenkijos parlamentuose, o taip pat Europos parlamente Strasbūre. Ir vis dėlto lapkričio 14 dieną Šventojo Tėvo iškilmingą priėmimą Italijos deputatų rūmų ir senato bendrame posėdyje jį plačiai nušvietusi tarptautinė žiniasklaida beveik vieningai pavadino istorinės reikšmės įvykiu.
Tai, kad iki šiol nė vienas Popiežius nebuvo pakviestas į vos pusantro kilometro nuo Vatikano, kitame Tiberio krante esančius Montečitorijo rūmus, pirmiausia yra susiję su sudėtinga Šventojo Sosto ir Italijos santykių istorija šios valstybės audringame vienijimosi procese XIX amžiuje. Tokia jau istorijos ironija,kad labiausiai katalikiškos italų tautos vienijimasis kartu reiškė Popiežiaus valdytos bažnytinės valstybės "Stato Pontificio" žlugimą. Nors Bažnyčia priešinosi sukilimų, kovų ir prievartos kupinai eigai, naujosios Italijos valstybės ir Vatikano santykiai, ypač popiežiaus Pijaus IX pontifikato laikotarpiu (1846-1887), buvo pasiekę žymiausią priešiškumo lygį, turėjusį įtakos vėlesnių dešimtmečių įvykiams.
Viktorui Emanueliui, pirmajam 1861 metais paskelbtam vieningos Italijos karaliui, Pijus IX rašė apie sunkią tuometinę Bažnyčios padėtį Apeninų pusiasalyje: iš 229 vyskupijų 108 neturėjo savo ordinaro, nes 80 vyskupų, tarp jų devyni kardinolai, buvo valdžios įkalinti arba išsiųsti iš šalies. 1866-1867 metais Italijoje buvo panaikinta beveik 25 tūkstančiai bažnytinių įvairaus lygio struktūrinių padalinių, iš vienuolynų ir kongregacijų atimta bei suvalstybinta žemė ir kitas turtas. Pagaliau 1870 m. rugsėjo 20 d. Džiuzepės Garibaldžio kariai įsiveržė į Romą, dėl to Popiežiaus valstybė buvo visiškai aneksuota, įjungta į Italijos karalystę, o Roma paskelbta šalies sostine.
Popiežius Pijus IX pasitraukė į Vatikaną ir, atsisakydamas išeiti iš jam likusios nedidelės teritorijos, pasiskelbė "belaisviu". Išgyvendamas patirtą istorinį neteisingumą, jis atsisakė derėtis su Italijos vyriausybe dėl santykių sureguliavimo ir siūlomų kompensacijų už prarastą valstybę. Pijus IX bijojo, kad jo prarastas žemiškosios valdžios suverenitetas gali atvesti į nepriklausomybės netekimą Visuotinės Bažnyčios ganytojiškame valdyme. 1871 metų pavasarį Popiežius paskelbė savo prieštaringą sprendimą "Non expedit" (lot. "neleidžiama"), kuriuo uždraudė katalikams dalyvauti Italijos politiniame gyvenime, taip pat ir rinkimuose. Šis nurodymas galutinai keliems dešimtmečiams sujaukė valstybės ir Bažnyčios santykius Italijoje ir sukėlė lūžį daugelio italų sielose, nes teko pasirinkti tarp meilės savo jaunai valstybei ir meilės Bažnyčiai bei Popiežiui.
XX a. pradžioje Vatikano ir Italijos santykiai buvo palaipsniui normalizuojami. 1905 metais popiežius šv.Pijus X faktiškai atšaukė "Non expedit", paragindamas naujai susikūrusias katalikų visuomenines organizacijas, ypač Katalikų akciją ir Krikščionių demokratų partiją aktyviai užsiimti politika, kartu neužmirštant bendradarbiavimo su Bažnyčia bei jos interesų gynimo. 1929 metais Benito Musolinio vyriausybė su Vatikanu pasirašė vadinamąsias Laterano sutartis, t.y. konkordatą, kuriuo įvyko galutinis Bažnyčios ir valstybės susitaikymas: buvo pripažinta Vatikano nepriklausomybė dabartinėse jo ribose, Šventajam Sostui išmokėtos dalinės kompensacijos už Romos praradimą, katalikybė paskelbta valstybine Italijos religija.
Po Antrojo pasaulinio karo kelis dešimtmečius Italiją valdė Bažnyčios remiami krikščionys demokratai, padėdami pagrindus šalies atsikūrimui ir suklestėjimui. 1970 metais, minint Italijos suvienijimo (o kartu Popiežiaus valstybės aneksavimo) 100-ąsias metines, popiežius Paulius VI pripažino, kad tuometinis Bažnyčios išlaisvinimas iš pasaulietinio valdymo naštos buvo pozityvus reiškinys. 1984 metais atnaujintas Šventojo Sosto ir Italijos konkordatas pagal II Vatikano Susirinkimo reformų dvasią: buvo atsisakyta valstybinės religijos statuso, tikybos mokymas tapo ne privalomas, o pasirinktinis, buvo įvesti bažnytiniai mokesčiai (0,8 proc. pajamų mokesčio).

Priminti demokratiškos valstybės vertybiniai pagrindai

Prieš mėnesį, pradedant popiežiui Jonui Pauliui II savojo pontifikato jubiliejinius 25-uosius metus, Romos merija Šventajam Tėvui iškilmingai suteikė miesto garbės piliečio vardą. Ir štai, aplankydamas Italijos parlamentą, Jonas Paulius II savotiškai vainikavo visą susitaikymo eigą. Tiesa, lapkričio 14 dienos susitikime iš Italijos 315 senatorių ir 630 deputatų rūmų narių kelios dešimtys kairiųjų partijų parlamentarų viešai atsisakė dalyvauti protestuodami prieš neva Popiežiaus atnaujintas pastangas kištis į sekuliarios valstybės reikalus, tačiau tai bendros šventiškos atmosferos nesudrumstė. Beje, Šventasis Tėvas parlamente pasakytoje kalboje beveik ir nepalietė konkrečių Italijos politinio gyvenimo problemų, savo dėmesį sutelkdamas į tas pagrindines vertybes, kuriomis turėtų remtis kiekviena Europos demokratiška ir teisinga valstybė, rūpindamasi savo žmonių gerove.
Pradėjęs savo kalbą parlamentarams padėka už "nuostabų priėmimą" ir pažymėjęs italų tautos katalikiškumą, kurios daugybė šventųjų "savo charizmomis darė nepaprastą poveikį Europos ir pasaulio žmonėms", Šventasis Tėvas pažymėjo stiprų ryšį tarp Italijos ir Šventojo Sosto. Šis bendrumas buvo išbandomas "istorijos permainų ir priešiškumų" bei "kartais turėjo audringų pasekmių", tačiau galutinis rezultatas buvo teigiamas tiek Katalikų Bažnyčiai, tiek "mylimai italų tautai". Popiežius kvietė Italijos politikus, šalies, kurios "socialinė ir kultūrinė tapatybė bei civilizacinė misija" būtų sunkiai suprantama be nuorodos į krikščionybę, likti ištikimiems "protėvių perduotam dorybių ir vertybių paveldui". Tik pasiremiant šiuo paveldu "bus įmanoma duoti aiškius atsakymus į dabartines problemas, kad ir kokios sudėtingos bei sunkios jos būtų", o taip pat drąsiai žvelgti į ateitį.
Jonas Paulius II priminė savo žodžius, pasakytus Niujorke 1995 metais, švenčiant Jungtinių Tautų Organizacijos įkūrimo 50-ąsias metines, kad visuotinės žmogaus teisės glūdi pačioje žmogaus prigimtyje, ir tai kelia atitinkamus reikalavimus valstybės gyvenimui, kuris turi remtis moralės principais.
"Mes negyvename iracionaliame arba beprasmiškame pasaulyje, - kalbėjo Popiežius. - Priešingai, būtent moralės logika yra persmelkusi žmogiškąjį gyvenimą, kas daro įmanomą dialogą tarp individų ir tautų". Nors egzistuoja "tiesa apie žmogų", kiekviena teisinga pilietinė santvarka turi rodyti pagarbą žmogaus orumui ir jo neatskiriamoms teisėms.
Tautos gyvenimo dinamiką lemia jos istorija bei socialinė ir kultūrinė įvairovė, todėl bandymas siekti visų lygybės per "prievartinį vienodumą" jį nuskurdintų ir atneštų žalą. Vienintelis kelias tam išvengti, kad žmonių ir atskirų visuomenės sluoksnių skirtinga ekonominė padėtis netaptų nuolatinės "konfrontacijos šaltiniu" ir nebūtų kliūtis bendrajai pažangai, "yra nuoširdaus ir tvirto solidarumo kelias". Šis solidarumas yra būtinas tiek santykiuose tarp skirtingų visuomenės sektorių, tiek ir tarp įvairių geografinių regionų, pabrėžė Popiežius. Kaip žinoma, Italijoje įvairūs regionai pasiekę labai nevienodą išsivystymo lygį ir šiuo metu netgi žymi priešingą XIX a. viduriui tendenciją - klestinčių šiaurės Italijos sričių norą atsiskirti nuo vargingų pietų, kad pastarųjų nereikėtų "išlaikyti". Bažnyčia priešinasi šiems egoistiniams Šiaurės lygos siekiams kurti "nepriklausomą Padaniją", teigdama, kad italų tauta turi likti vieninga ir remtis tarpusavio solidaria pagalba.
"Kaip politiniai lyderiai ir instituciniai atstovai jūs patys galite duoti ypač svarbų ir efektyvų pavyzdį šioje srityje, - kalbėjo Šventasis Tėvas. - Jūsų pavyzdys bus tuo labiau prasmingesnis, nes politikos dialektika dabar labiau pabrėžia skirtingumus". Šiuo atžvilgiu ypatingą reikšmę įgauna "bendrojo gėrio" vertybės suvokimas ir įgyvendinimas politiniame gyvenime, nes, kaip moko II Vatikano Susirinkimas, pati "politinė bendruomenė… egzistuoja bendrajam gėriui". Todėl iššūkiai, kurie iškyla demokratinei valstybei, reikalauja, kad visi geros valios žmonės, "nepriklausomai nuo jų specifinių politinių nuostatų, turi remti ir kilniai bendradarbiauti kurdami tautos bendrąjį gėrį".
Jonas Paulius II priminė savo paskelbtuose dokumentuose pateiktus perspėjimus politikams dėl pagrindinių etinių vertybių nesilaikymo pasekmių. Enciklikoje "Veritatis Splendor" jis rašė apie iškylančią "riziką aljanse tarp demokratijos ir etinio reliatyvizmo", kas sunaikina moralinį pagrindą socialiniame ir politiniame gyvenime, dėl to tampa nebeįmanomas tiesos pripažinimas. Kitoje enciklikoje "Centesimus Annus" buvo pažymėta, kad jeigu neegzistuoja galutinės tiesos, kuriomis būtų vadovaujamasi politiniame gyvenime, tada "idėjomis ir įsitikinimais galima lengvai manipuliuoti valdžios siekimo ir išlaikymo tikslui. Kaip rodo istorija, demokratija be vertybių lengvai virsta atviru arba kiek pagražintu totalitarizmu".

Socialines problemas spręsti bendromis pastangomis

Toliau savo kalboje Šventasis Tėvas palietė keletą konkrečių iššūkių, kurių akivaizdoje yra atsidūrusi šiuolaikinė Italija, o galbūt ir kiekviena Europos valstybė. Pirmiausia tai demografinė krizė - labai žemas gimstamumas, ir dėl to spartėja visuomenės senėjimas. Jeigu ne taip seniai tradicinės katalikiškos Pietų Europos šalys - Ispanija ir Italija - išsiskyrė savo gausiomis ir tvirtomis šeimomis, tai dabar jose gimstamumas yra žemiausias Europoje. (Italijoje vidutiniškai viena moteris pagimdo 1,23 vaiko, o Ispanijoje - 1,18 vaiko. Europos Sąjungos vidurkis - 1,5 vaiko, o tėvų kartos visiškam atnaujinimui reikia, kad moteris pagimdytų vidutiniškai 2,1 vaiko.) popiežius, kaip ir daugelis ekspertų, perspėjo, kad ši demografinė krizė (bendras žmonių mažėjimas ir pensinio amžiaus gyventojų įsivyravimas) ateinančiais dešimtmečiais sukels daugybę socialinių ir ekonominių problemų.
Jis priminė Bažnyčios pastangas, kad būtų atšaukta ši tendencija per pastoracinę veiklą, kurios tikslas - stiprinti šeimą ir atvirumą gyvybei, skatinti pasiaukojimu paženklintą gyvenimo būdą. Tačiau "čia taip pat yra plati erdvė politinėms iniciatyvoms, pripažįstant santuoka grindžiamos šeimos teises, kaip pagrindines visuomenėje", taip pat vykdant esminį valstybės uždavinį, kad "vaikų turėjimas ir auginimas taptų šeimai ekonomiškai ir socialiai ne tokia sunkia našta", kaip yra dabar.
Priminęs Bažnyčiai ypač rūpimą švietimo klausimą, Popiežius sakė, kad "jaunų žmonių intelektualinis lavinimas ir moralinis ugdymas" yra pagrindinis uždavinys ne tik šeimoms, bet ir visai visuomenei. "Tauta, kuri rūpinasi savo ateitimi, stengiasi sudaryti švietimo įstaigose sveiką laisvės klimatą ir deda visas pastangas jų kokybei pagerinti, artimai bendradarbiaudama su šeimomis ir visais visuomenės sektoriais", - kalbėjo Jonas Paulius II. Asmens formacijai labai svarbi bendra moralinė socialinių santykių aplinka, kurią šiuo metu didele dalimi sąlygoja žiniasklaida. Padėtis žiniasklaidoje yra didelis rūpestis Bažnyčiai, taip pat "kiekvienam individui ir kiekvienai šeimai, bet ypač tiems, kurie prisiėmę didžiąsias politines ir institucines atsakomybes", - tvirtino Šventasis Tėvas.
Tarp kitų šiuolaikinės valstybės socialinių problemų - beteisių imigrantų gausėjimas, nedarbas, ypač tarp jaunimo, vadinamųjų "naujųjų vargšų" marginalizacija. Popiežius Jonas Paulius II atkreipė dėmesį į "padėtį kalėjimuose, kur kaliniai dažnai gyvena labai sunkiomis (perpildymo) sąlygomis". Toks susitelkimas į kalinių reikalus Šventojo Tėvo kalboje Italijos parlamente kai kam galėjo pasirodyti kiek netikėtas, tačiau atidesnis šio pontifikato darbų stebėtojas žino, kad kalėjimų sielovada yra nuolatinis jo rūpestis. Neretai netgi Popiežiaus vizitų į užsienio šalis programas yra įtraukiamas apsilankymas vietos kalinimo įstaigose, dvasiniai pokalbiai su kaliniais. 2000 šventųjų metų liturgijoje viena diena buvo skirta Kalinių jubiliejui, kurio metu Jonas Paulius II vizitavo Romos "Regina Coeli" kalėjimą. Jo raginimas Didžiojo jubiliejaus proga paskelbti amnestiją kaliniams, tiesa, nebuvo palankiai išgirstas, nors jo pasikėsintojas Ali Agdža, taip pat Šventojo Tėvo prašymu ir jam atleidus, buvo sugrąžintas į tėvynę Turkiją. "Gailestingumo gestas kalinių atžvilgiu per jų bausmės laiko sutrumpinimą būtų aiškaus jautrumo parodymas, kuris juos paskatintų asmeninei reabilitacijai ir konstruktyviam įsitraukimui į visuomenę", - kalbėjo Popiežius italų parlamentarams. Šis paraginimas tuo labiau reikšmingas, nes, pačios Italijos vyriausybės nuomone, dėl nuolatinio kalėjimų perpildymo iškilęs pavojus visai šalies kalinimo sistemai.
Kalbos pabaigoje, trumpai užsimindamas užsienio politikos aktualijas, Šventasis Tėvas pirmiausia nurodė į Europos Sąjungos institucinės plėtros procesą. Pokomunistinių Vidurio ir Rytų Europos šalių būsimas priėmimas į ES iš tikrųjų reiškia žemyno "nenatūralaus padalijimo užbaigimą". Tačiau besivienijanti Europa neturi rūpintis vien tik ekonomikos ir politikos aspektais, likti abejinga dvasinėms vertybėms ir persiimti konsiumeristiniu (vartotojišku) gyvenimo būdu. "Europos "bendrieji namai" neturi pristigti to neprasto "cemento", kuris yra religinis, kultūrinis ir pilietinis paveldas, per amžius suformavęs Europos didybę", - kalbėjo Jonas Paulius II. Pabrėždamas, jog žemyno ilgalaikiam stabilumui palaikyti reikia remtis bendrais, krikščioniškais etiniais pagrindais, tačiau kartu priimti "atskirų tautų kultūrų ir tradicijų turtingą įvairovę", Popiežius taip pat patvirtino Bažnyčios nuostatą, kad Europos integracija neturi kelti grėsmės tautiniam savitumui.
Naujasis šimtmetis ir tūkstantmetis, prasidėję prieštaringais globalizacijos procesais, stiprinančiais pasaulio tarpusavio priklausomybę, bet nemažinančiais socialinių kontrastų ir nelygybės, taip pat tarptautiniu terorizmu, pasiekusiu "naują ir gąsdinantį mastą", neleistinai išnaudojančiu didžiąsias religijas, kaip niekad iškėlė tautų santarvės ir solidarumo poreikį. Šių iššūkių akivaizdoje pasaulio religijos turi atskleisti savąjį "taikos potencialą", didėjantį tautų ir civilizacijų abipusį supratimą, sakė Popiežius. "Krikščionybė čia turi savo ypatingą gebėjimą ir atsakomybę: skelbdama meilės Dievą, ji pateikia save kaip tarpusavio pagarbos, atleidimo ir susitaikinimo religiją", - patvirtino jis.

Susitikimo istorinės reikšmės ženklai

Atskirose patalpose didžiuliuose monitorių ekranuose Šventojo Tėvo kalbą stebėję beveik 1000 žurnalistų apskaičiavo, kad ji tęsėsi 46 minutes ir net 21 kartą buvo pertraukta plojimų. Tiesa, kaip pastebėjo "The Washington Post", kartais plojimai nuskambėdavo pagal "partinę liniją": opozicinės kairiųjų frakcijos entuziastingai sutiko tą kalbos dalį, kur buvo aptariamos socialinės problemos, o valdančioji dešiniųjų dauguma ypač sveikino raginimus saugoti krikščioniškąjį paveldą. Tačiau Popiežiui baigiant kalbą žodžiais "Tegul Dievas laimina Italiją", jam parlamentarai surengė vieningas ovacijas, užtrukusias kelias minutes.
Į susitikimą XVII amžiuje statytuose Montečinorio rūmuose, kurie iki 1870 metų buvo Popiežiaus valdžios administracinis pastatas, taip pat buvo atvykęs Italijos prezidentas Karlas Andzelijas Čiampis ir premjeras Silvijus Berluskonis su beveik visais vyriausybės ministrais. Popiežių Joną Paulių II į parlamentą taip pat atlydėjo Vatikano "vyriausybės" nariai: valstybės sekretorius (premjeras) kardinolas Andželas Sodanas, santykių su užsienio valstybėmis sekretorius arkivyskupas Žanas Lui Toranas, bendrųjų (vidaus) reikalų "ministras" arkivyskupas Leonardas Sandris, taip pat Popiežiaus namų prefektas vyskupas Džeimsas Harvis ir jo pavaduotojas vyskupas Stanislavas Dzivišas.
Sutikdamas atvykusį Šventąjį Tėvą, deputatų rūmų pirmininkas Pieras Ferdinandas Kazinis pažymėjo, kad pirmasis Popiežiaus vizitas į Italijos parlamentą tapo įmanomas, nes "galutinai į praeitį nuėjo Italijos valstybės ir Katalikų Bažnyčios nesutarimai". Prie to daug prisidėjo ir iš Lenkijos kilęs popiežius Jonas Paulius II, kuris "užkariavo italų širdis nuo pirmųjų pontifikato dienų savo žmogiškumu ir visada rodyta meile mūsų šaliai", sakė P.Kazinis.
Italijos žiniasklaida įvykį nušvietė nepaprastai išsamiai, pagrindiniai televizijos kanalai tiesiogiai transliavo kiekvieną Popiežiaus žingsnį parlamente. Istoriniam susitikimui atminti Italijos vyriausybė pažadėjo išleisti pašto ženklą, o Vatikanas - atitinkamą sidabrinį medalį. Italijos parlamentas ta proga įsteigė dvi valstybines stipendijas šalyje besimokantiems Trečiojo pasaulio šalių studentams. Šventajam Tėvui šį vizitą primins ir jam įteiktas parlamento posėdžio pradžią paskelbęs varpelis - nuliedinta Krokuvos katedros varpo kopija.

Mindaugas BUIKA

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija