Atnaujintas 2002 m. gruodžio 6 d.
Nr.92
(1099)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė šiandien
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Visuomenė
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Tradicijos išlaikymas

Banalu dabar būtų sakyti, kad išsirenkame valdžią tokią, kokios esame verti. Tikriausiai taip ir yra. Tačiau jeigu pažvelgsime į praėjusius Seimo rinkimus, jau nekalbant apie savivaldybių, pamatysime, jog esame, švelniai tariant, nedaug ko verti „joneliai kvaileliai“. Jeigu pasakose Jonelis visada pasirodo gudresnis už kitus brolius ir veda kokią nors karalaitę bei laimingai gyvena, tai tikrovėje, bent jau Lietuvoje, kol kas taip nėra. Ir nieko nuostabaus. Mat atsirado daugybė įvairiausių gudragalvių, arba paprasčiausių šarlatanų, kurie, padedami dešimčių „popsininkų“, tuos jonelius taip apmulkina, kad jiems nebėra kur dėtis. Kai kas paaimanuoja, jog vėl išsirinkome ne tuos, kokius reikia. Tuos, gerbiamieji, tuos - pačius geriausius, pragmatiškiausius, išmintingiausius. O čia dar visi, kas netingi, šneka apie protų nutekėjimą į užsienį. Netiesa! Juk patys geriausieji ir protingiausieji nuteka ne į užsienį, o į Seimą, Vyriausybę, savivaldybes. Pakanka tik pažvelgti į televizorių ekranus. Profesoriai, socialinių mokslų (marksizmo-leninizmo) habilituoti daktarai, sovietinį niekalą gaminusių gamyklų direktoriai, kolūkinio kaimo „specialistai“, komjaunimo aktyvas, komunizmo mokyklos - vadinamųjų profsąjungų - aktyvistai ir panaši publika. O ką jau kalbėti apie neregėtai praturtėjusius verslininkus ar besidedančius tokiais. Jie jau įsitvirtino Seime ir dabar rengiasi perimti savivaldybių kontrolę. Ypač didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Pats Premjeras ėmė važinėti po Lietuvą, aiškindamas „partiniam ūkiniam aktyvui“ vadinamųjų socialdemokratų stulbinančius laimėjimus. Pasirodo, jam pačiam ir partijai išmintingai vadovaujant, Lietuva ekonomikos augimo tempais jau aplenkė didžiąsias Europos Sąjungos valstybes, kuriose ekonomikos augimo tempai kur kas mažesni. Lankydamasis Kaune praeitą savaitgalį, Premjeras pareiškė, kad, jo asmenine nuomone, Lietuvos bendrojo vidaus produkto augimas šių metų ketvirtajame ketvirtyje turėtų pasiekti net 7 proc. Ekonominis stebuklas, daugiau nieko! Ar ne saliamonų lopšys ta mūsų Vyriausybė ir Seimas?
Kartą vienas iš partinių išminčių sakė, kad partija atėjo valdžion, siekdama išgelbėti Lietuvą nuo diletantizmo (paprastai tariant - kvailumo). Reikia pasakyti, kad valdančioji partija, žadėdama fantastišką BVP augimą, visgi netauškia tokių nesąmonių, kaip tai daro paksininkai ir glaveckininkai. Apie A.Paulausko partiečius net nėra ko kalbėti. Šie žada viską, be išimties, ne tik šiame, bet netgi aname pasaulyje. Netgi rinkimų šūkis koks pasirinktas: „Drąsiai žvelkime į ateitį!“ Regint tokias asmenybes, nebereikia ir klausytis jų oracijų per radiją ar televiziją. Žinai, kad viskas teisinga, išmintinga ir šiuo metu mums labiausiai reikalinga. O kai pradeda skaičiuoti savo nuopelnus žmonėms ir tėvynei, ką ten tėvynei, vos ne viso pasaulio labui, suvoki, kad tie proto galiūnai pralenkė savo epochą… Štai tada, kai kurių galvose dar tebeskambant visokių samdytų dainininkų melodijoms, rinkimų mitinguose bei susirinkimuose (ko tik nepadarysi už pinigus) nurimsta politinės aistros bei abejonės, kad išsirinkome ne tuos. Tiesą sakant, vargu ar galėjo būti kitaip, ypač žinant didelės mūsų visuomenės dalies mentalitetą, masinį užsikrėtimą „homo sovieticus“ bacilomis. Juk valdančiojoje komunistų partijoje po nepriklausomybės atkūrimo liko ne kokie nors atsitiktiniai pakeleiviai, kurie dėl karjeros, mokslinio darbo, meninės kūrybos buvo kompartijos nariais. Tokie išsilakstė dar Sąjūdžio laikais. Liko tik tie patys tikrieji, susieti arba kompartijos turtu, arba grįžimo į valdžią troškimu. Liko dalis ir tų - „neatsižadėjusių principų“. Tad kodėl gi jos, tos partijos, taip gražiai kelis kartus keitusios savo iškabą, reikia bijoti? Juk ir joje, ypač palyginti su tuščiakalbiais ir cinikais, kokių apstu A.Paulausko, R.Pakso, K.Glavecko, K.Bobelio partijose, yra ir gana neblogų žmonių, lyg ir kalbančių visai neblogai. Tačiau bijoti reikia. Pirmiausia todėl, kad, gimusi kaip Rusijos, vėliau kaip Sovietų Sąjungos gyvenimo dalis, ji liko ir liks Rusijos, o ne Lietuvos politinio gyvenimo reiškėja. Ir interesų taip pat. Šitą ypač matome svarstant Kaliningrado bevizio tranzito klausimus. Joks D.Rogozinas ar kitas Kremliaus emisaras negali prilygti Socialdemokratų partijos vado ir Premjero uolumui, kuriuo jis gina Maskvos interesus.
Antra vertus, partija išlaikė visas pasaulio kompartijų tradicines struktūras: drausmę, paklusnumą, o svarbiausia - hierarchiją. Vado balsas - lemiamas. Tiesa, dabar vienas kitas, nepaklusęs jo nurodymams, nekeliauja į Sibirą ar Černiachovskio psichiatrijos ligoninę, o tik išverčiamas iš pelningos kėdės. Rinkimuose ją remia ne tik apmulkinti rinkėjai, bet ir turtus susikrovę KGB veikėjai, jedinstveninkai, beveik visi, be išimties, rusakalbiai, liūdnosios Pietryčių Lietuvos „tuteišiai“. Tačiau, svarbiausia, vadinamuosius socialdemokratus remia Rusijos ekonominės struktūros, tvarkančios ir Lietuvos ūkį. Net premjeras A.Brazauskas praeitą savaitgalį pareiškė, kad svarbiausia Lietuvos užsienio politikos kryptis turi būti geri santykiai su Maskva. Tiesa, tos pačios Rusijos ekonominės struktūros ( ir ne tik jos) negaili pinigų ne tik motininei partijai, bet ir jos atšakoms. Juk iš kurgi beveik ant kiekvieno stulpo puikuojasi A.Paulausko partijos plakatai, „dokumentiniai“ filmai apie R.Paksą ir K.Prunskienę? Iš ten pat, broleliai ir seselės, iš ten pat.
Kitas reikalas, kodėl valdančioji partija taip trokšta įsitvirtinti visose, be išimties, savivaldybėse? Atsakymas labai paprastas: susodinti į visus svarbiausius postus žmones, į šalį nustumiant netgi koalicijos partnerius socialliberalus, kurių gobšumas jau tapo pernelyg akiplėšiškas. Valdančioji partija ne mažiau gobši, tačiau, nuo seno gerai įsisavinusi konspiraciją, elgiasi subtiliau. Be to, savivaldybių valdžia ne tokia jau dekoratyvinė, kaip kas bando teigti. Juk savai firmai gali atiduoti visus miesto ar rajono tvarkymo darbus, netgi masinių švenčių organizavimą. O tai kvepia dideliais pinigais. Todėl Seimo nariai visokiais būdais veržiasi į savivaldybes. Atrodo, sėdi Seime, ko daugiau reikia. Tačiau godulys nugali viską. Pasitvirtina sena amerikiečių patarlė: „Tik duok laisvę politikų rankoms, jos bemat atsidurs tavo kišenėje“. Atrodo, Premjeras nelabai patenkintas dabartiniu užsienio reikalų ministru A.Valioniu, esą pernelyg reiškiančiu savo provakarietiškas nuostatas. Kalbama, kad po Prezidento rinkimų (Premjeras savo šalininkų pergale, ypač savivaldybių rinkimuose, nė kiek neabejoja) A.Valionis bus pakeistas kur kas patikimesniu, gerai išbandytu, o svarbiausia, labai priimtinu Maskvai J.V. Paleckiu. Jeigu iš tiesų taip atsitiktų, tai būtų labai negerai, artėjant pakvietimui į ES ir prasidedant ratifikavimo procesams NATO šalyse. Nereikia manyti, kad Vašingtone ir kitose NATO valstybių sostinėse nežinoma, jog dabartinis Lietuvos URM viceministras sėmėsi „diplomatinės“ patirties SSRS ambasadose.
Iš senosios, o ypač naujosios pasaulio ir Europos istorijos puikiai žinoma, kad visų laikų svetimų interesų gynėjai turėjo ir tebeturi bendrą „filosofiją“ - būkime realistai. Ką tas realizmas reiškia praktikoje, pirmą kartą įsitikinome dar 1940 metų vasarą.
Taigi pragmatikais bei realistais save vadinantys dešimt tūkstančių gražiai kalbančiųjų, pasirengusių „aukotis“ miestų ir rajonų labui, o iš tiesų tik Mamonai, vėl varo į savo tinklus patiklius Lietuvos rinkėjus. Duok Dieve, kad nepavyktų.

Petras KATINAS

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija