Atnaujintas 2002 m. gruodžio 6 d.
Nr.92
(1099)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė šiandien
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Visuomenė
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Padeda tikėjimas ir malda

Dažnai imu į rankas laikraštį „XXI amžius“. Iš jo sužinau, kas vyksta pasaulio, Lietuvos padangėje, kokie džiaugs-mai, sunkumai, rūpesčiai ne-ramina bažnyčių, kaip gyvena katalikai, visi žmonės.
Taip pat dažnai lankausi ne vien savo parapijos Kauno Šv.Antano bažnyčioje, bet ir kitose. Kur tik tenka būti, nors ir tolimame Lietuvos kampelyje, visuomet stengiuosi aplankyti to krašto bažnyčią, nepaisydamas, ar ji puošni, didinga, ar kukli bažnytėlė. Visose randu laiko susikaupti, padėkoti Viešpačiui už pragyventą laiką ir už tas dienas, kurios man dar skirtos gyventi. Tuo aš tarsi vykdau savo močiutės Onos priesakus. Gal 1946 metais ir anksčiau, kai dar buvau vaikas, močiutė man sakydavo: „Vaikeli, jei nori būti laimingas, kuo dažniau lankykis bažnyčioje, sukalbėk nors vieną poterėlį, ir tave Dievas laimins“. Taip visą gyvenimą ir darau. Taip pat pasimeldžiu prie močiutės kapo, padėkoju jai už meilės Dievui ir žmonėms skiepijimą, kitus gražius patarimus. Mano maldas Aukščiausiasis išklauso, aš Jo duotu gyvenimu esu patenkintas ir savo maldose už tai dėkoju.

Liūdni praeities prisiminimai

Prabėgo jau daugiau kaip 50 metų, kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Viską prisiminus, kūną šiurpas nukrečia.
1944 metų vasara. Vokiečiai mūsų šeimą ir visą kaimą iš namų evakavo toliau, į Vakarus. Kiek tilpo daiktų į vežimą, susikrovėme ir išvažiavome. Vokiečiai vis šaukė, ragino greičiau rengtis. Praūžus frontui, sugrįžome rudenį į namus, bet jau neradome nieko, ką palikome. Tik namą be langų ir be durų. Viskas sunaikinta, sutrypta. Bitės išmirusios, aviliai išvartyti. Man tada ėjo dvylikti metai, mano mažajai sesytei – šeši mėnesiai. Palikdavo mus su mažąja vienas, o tėvelis su mama eidavo į vokiečių paliktus bunkerius ieškoti, gal suras kokį gabalėlį stiklo langams sulopyti, nes pūtė žvarbūs lapkričio vėjai.
Jau po truputį susitvarkėme. Atėjo 1944-ųjų gruodis. Mano brolis Jonas gavo šaukimą į kariuomenę (karas dar buvo nesibaigęs). Brolis sako mamai: „Nenoriu eiti į armiją, jaučiu, kad negrįšiu…“
Ir pradėjo slapstytis su kaimynų vaikinu Juozu. Bet neilgai tai truko, tuoj sučiupo. Kaimynų Juozo buvo bloga sveikata, tad jį paleido, o mano brolį išvežė į Polocką. Po dviejų mėnesių gavom žinią (atsiuntė dokumentus), kad 1945 metais vasario mėnesį miręs.

Lietuvių „nusikaltimas“ Sibire

Dažnai galvoju, kokie mes, lietuviai, esame. Istorija liudija, kad lietuviams laisvė buvo brangesnė už viską. To pavyzdys - Pilėnai. Mylėjo lietuviai savo tėvynę ir už jos laisvę buvo pasiryžę žūti. Pokariu partizanai, gindami Lietuvos laisvę, neišsigando milžiniškos sovietinės armijos. Toji armija nutarė lietuvius perauklėti, kad suprastų, ką „naudingo“ jiems teikia sovietizmas, tad juos gyvuliniais vagonais „iškomandiravo“ į tą „nuostabų ir išgarsintą“ kraštą - Sibirą.

Ar MGB agentas „Petras“, gestapo agentas „Anton“, partizanų provokatorius „Genutis“ buvo ir žudynių „Lietūkio“ garaže dalyvis?

A.Pavalkis 1951 metais

Birutės Adomėnienės knygoje „Likviduoti Skirmantą“ (leidykla „Atmintis“, Kaunas, 2002) yra aprašytas labai spalvingas personažas – gydytojas chirurgas Algirdas Antanas Pavalkis. Autorės teigimu, iš Suvalkijos į Kauną atvykęs A.Pavalkis 1940 metais užverbuojamas NKVD. Įdomu, kad Kaune jis apsigyveno K.Petrausko g. 30 (dabar Tulpių g. 3), kur buvo internuoti lenkų pabėgėliai ir tarp jų veikė Lenkijos, Prancūzijos bei Anglijos žvalgybininkų grupė (namo šeimininkas T.G. buvo šios grupės vadovas). Prasidėjus karui, A.Pavalkis dirbo darbo biržoje „arbeitsamt“. Vėliau jį užverbuoja gestapas, ir jis tampa agentu „Anton“. 1944 metais paskirtas apygardos komendanto žinion, turėjo ginklą, vilkėjo vokiečių kariuomenės uniformą. Po karo atsiduria Vakarų Vokietijoje, amerikiečių zonoje. Matyt, pabūgęs būti demaskuotas, grįžta į Lietuvą ir atsiranda pas „Tauro“ apygardos partizanus. Netrukus pseudopartizanas „Genutis“ išduoda bendražygius ir už pinigus, pavogtus iš partizanų, nusipirkęs sovietinį pasą, pabėga į Leningradą, kur studijuoja Pavlovo medicinos institute. Netrukus demaskuotas ir sugautas sutinka vėl bendradarbiauti su MGB:
(Ištrauka iš 1950 metų lapkričio 7 d. A.Pavalkio tardymo protokolo /apklausė LSSR MGB valdybos 2-N skyriaus I poskyrio viršininkas ka-pitonas Dušanskij/: „Dar pridursiu, kad noriu išpirkti savo kaltę prieš sovietų valdžią, galiu net išeiti į veikiančią gaują ir ten savo rankomis naikinti banditus“. /LYA, f. K-1, ap. 45, b. 314, l. 213. (išversta iš rusų k.)/
Jis grąžinamas į Lietuvą ir nusiunčiamas pas partizanus kaip MGB agentas „Petras“. A.Pavalkis prisidėjo sunaikinant žymųjį Lietuvos partizanų vadą Juozą Lukšą-Skirmantą.