Atnaujintas 2002 m. gruodžio 6 d.
Nr.92
(1099)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė šiandien
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Visuomenė
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Kandidatų į Prezidento postą karštligė

Atrodo, kad Lietuva turėtų didžiuotis savo politiniu prinokimu: regi kelių dešimčių „puikiausiai“ pasirengusių stoti prie valstybės vairo vyrų ir moterų būrį… Čia ir abejotino išsilavinimo, ir kalėjimo duonelės ragavęs, ir ne vieną penkmetį pensininkavęs, ir šeimos židinį suardęs, ir politikos dirvoje jokio tautai naudingo derliaus neauginęs, ir negarbingos ideologijos partijos aktyvistu buvęs, ir nesvetimas represinei struktūrai buvęs, ir klounas, ir pilietybės statuse susipainiojęs – visi pakėlė sparnus skrydžiui į Prezidento baltą rūmą, minkštą kėdę. Taigi šitiek aukščiausios kondicijos asmenybių suspėta išsiugdyti… Žinoma, tik ta į kandidatų į Prezidento postą karštligė žmonių rimtai nedžiugina – juk norėti, nereiškia sugebėti. Bet karštligės apimtieji sau tokio klausimo, matyt, nekelia. Pamiršta, kad net automobilio vairą sukinėti reikia mokslo, o ką jau kalbėti apie valstybės vairą. Sakoma, kad garbės troškulys ir protą aptemdo. Ką gi – pagal Jurgį ir kepurė… Gal prezidentauti visai nesudėtinga, ypač jei jam skirtos ribotos galios, vadinasi, ribota ir atsakomybė. Kokios gi mūsų valstybės Prezidento galios, kurias nustatė 1992 m. spalio 25 d. priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija?
1991-1992 metais ilgai spręstas esminis klausimas, nuostata: prezidentinė ar parlamentinė respublika turi būti Lietuva? Grupė, kuriai vadovavo V.Landsbergis, buvo už veiksmingą prezidentą ir manė jam suteikti pakankamai žymių galių (panašiai kaip JAV bei kitose Vakarų valstybėse). Bet tik ką komunistai, persikrikštiję į LDDP, ir, kaip komunizmo likutis, bijodami būti nustumti nuo valdžios, būtinai siekė Konstitucijoje įtvirtinti partinį pliuralizmą, suteikiant dideles galias Seimui, kur tikėjosi ilgai išsilaikyti, o Prezidento galias sumažinti iki minimumo. Vadinasi, tegu Prezidentas prezidentauja, bet nevaldo. Esant tokiai situacijai, V.Landsbergis iš Konstitucijos rengimo grupės atsistatydino. Dauguma liko LDDP ir jiems prijaučiantieji kairieji. 1992 m. gegužės 23 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė referendumą – ar reikalinga Lietuvai prezidento institucija? Žinoma, Prezidento galios nebuvo nurodomos. Kadangi 1991 m. sausio 5 d. Konstitucijos rengimas galutinai pateko į LDDP rankas, o vadovavo J.Bulovas. Buvo siekiama, kad valdžios galia atitektų Respublikos Seimui, kaip aukščiausiam valstybės valdžios organui. O 1991 m. vasario 9 d. buvo suformuluota nuostata – „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika“. (Tokia formuluotė buvo ir 1922 metų Lietuvos Konstitucijoje.) Bet žodžių, ar valstybė yra prezidentinio, ar parlamentinio valdymo šalis, neįdėjo. Vadinasi, Lietuva prezidentinio-parlamentinio valdymo Respublika. Deja, taip nėra. Pagal minėtą suteiktą Seimui galią, suprantama, kad daugumą Seime sudaranti partija diktuoja savo valią, o balsavimo rezultatai vis bus jos naudai, ir tos partijos siekiai bus patvirtinti. Pavyzdžiui, ekskomunistų dauguma Seime atkūrė vadinamąsias Moters dienos, Gegužės 1-osios šventes, nuvertino valstybinę vėliavą, himną; Laisvės kovų dalyvius lygino vos ne stribų ir komunistų aktyvistų lygiu; partizanams ir rezistentams memorialo Vilniuje nėra; Seime viešai partizanus banditais Seimo narys pavadino; okupantų nusavintus namus savininkams negrąžina; apie lietuvių katorgininkų darbo Sibire atlyginimą Rusijai – nė žodžio netaria… Ne, ne tautos valia ir siekiai sprendžiami partiniame Seime!
Kokios gi Prezidento teisės ir galios? LR Konstitucijos VI skirsnis nurodo Respublikos Prezidento statusą. Nurodoma: „Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir rodo viską, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų“ (77 str.). Tai kas jam pavedama? Skaitome: „Prezidentas sprendžia užsienio politikos klausimus, pasirašo tarptautines sutartis (bet jas tvirtina tik Seimas – J.P.), skiria Ministrą Pirmininką (bet tik Seimo pritarimu), Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus, teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjus, AT pirmininką, o tik žemesnių instancijų teisėtvarkininkus skiria pats Prezidentas, irgi tik Seimui pritarus, teikia Seimui valstybės kontrolieriaus, banko valdytojo, kariuomenės vado, saugumo tarnybos vadovo kandidatūras (bet Seimo valia jas tvirtinti arba atmesti). Vadinasi, minėtų valstybinės reikšmės vadovų skyrime Prezidentas turi tik siūlytojo galią, o sprendžiamoji galia – Seime turinčios daugumą partijos rankose. Net ministrų skyrimas ir atleidimas – Ministro Pirmininko rankose, nes Prezidentas tik pritaria arba nepritaria, bet neturi teisės siūlyti, parinkti. Net ginkluoto užpuolimo atveju Prezidentas sprendimus dėl gynybos, karo padėties įvedimo, mobilizacijos priima, tik Seimui tvirtinant. Be to, Prezidentas Seime privalo daryti metinius pranešimus apie krašto vidaus ir užsienio padėtį ir politiką, nors ir šiose srityse jo įtaka labai nedidelė. Ką gi Prezidentas gali (irgi beveik!) savarankiškai padaryti? Tai nurodo Lietuvos Konstitucijos 85 straipsnis. Būtent: skelbia eilinius Seimo rinkimus, teikia Lietuvos Respublikos pilietybę, teikia malonę nuteistiesiems, pasirašo ir skelbia Seimo priimtus įstatymus arba grąžina Seimui pakartotinai svarstyti, leidžia aktus – dekretus, bet tik apie diplomatų, karininkų laipsnių, pilietybės suteikimą ir kt., bet ir tie dekretai įsigalioja tik tada, jei Ministras Pirmininkas arba atitinkamas ministras pasirašo.
Respublikos Prezidento asmuo neliečiamas, kol eina pareigas (negali būti suimtas, baudžiamas) skelbia Konstitucijos 86 straipsnis. Tačiau 87 straipsnis nurodo, kad trims penktadaliams Seimo narių balsavus už apkaltą Prezidentui, jis gali būti prieš laiką pašalintas, jei šiurkščiai pažeidžia Konstituciją, sulaužo priesaiką, padaro nusikaltimą. (Šioje vietoje tinka pastebėti, kad Seimas savo nariams dar nė vienam mandato neatėmė, nors buvo ir per avariją suvažinėta žmonių, pelno mokesčių nesumokėjimo, girtavimo, sukčiavimo ir kitokių atvejų.)
Mūsų valstybės Prezidento galios labai ribotos. O tuo tarpu kelių šimtų Prezidentūros patarėjų, padėjėjų, kanceliarininkų, tarnų, sargybinių ir kt. išlaikymas mokesčių mokėtojams kainuoja kelias dešimtis milijonų litų. Sakytume, mūsų Prezidento galios panašios į Anglijos karalienės galias – ji karaliauja, bet nevaldo. Vadinasi, anglų pavyzdžiu ir mes galėtume kritikams išdidžiai pasakyti: mes nesame tokie neturtingi, kad negalėtume išlaikyti Prezidentūros! Dėl to turbūt, kad Prezidentas ne valdo, o prezidentauja, ir plūsta dešimtys kandidatų į Prezidento kėdę, siekdami garbės savo asmeniui. Suprantama, jei asmuo savo veikla tautos labui nesugeba eilutę istorijoje įsirašyti, mėgina savo biografijoje, kurią galbūt skaitys vaikai ir vaikaičiai, įrašyti: „Buvo kandidatas į Lietuvos Prezidento postą“, nors galbūt šitas kandidatas ir procento rinkėjų balsų nebus surinkęs… Dėl šito sakinuko ir serga prezidentine karštlige beveik dvi dešimtys kandidatų į baltus Prezidentūros rūmus, aukodami energiją ir laiką iliuziniams ir demagoginiams pažadams, rinkėjų apgavystėms.
Ar nereikėtų pagaliau atsisakyti milijonus kainuojančios Prezidento rinkimo kampanijos ir rinkti Prezidentą Seime, kaip daro latviai ir estai, - kainuotų daug pigiau, paprasčiau, ir būtų išrenkamos tautai labiau nusipelniusios asmenybės, nereikėtų ir rinkimų epidemijos, kuri atitraukia daug žmonių nuo naudingo darbo. O keturių dešimčių partijų ir partijėlių Lietuvoje varlynas nėra nei tikrosios demokratijos garantas, nei tautos dvasinių vertybių bei dorovinės degradacijos stabilizavimo pamatas.

Dr. Juozas PARNARAUSKAS
Laisvės kovų dalyvis
Vilnius

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija