XXI amžius

Tikroji šviesa

"Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų,
ir ji atėjo į šį pasaulį" (Jn 1,9)

Tūlas krikščionis, paklaustas, kas yra Adventas, nedvejodamas atsakytų, kad tai yra rimties ir susikaupimo metas, - keturių savaičių prieš Kalėdas laikotarpis, kuris bažnytinių metų kalendoriuje pradeda naujus liturginius metus. Esminis šio laikotarpio ženklas yra Kristaus - Pasaulio Šviesos laukimas ir pasirengimas Apreiškimo stebuklui. Žodis "adventus", išvertus iš lotynų kalbos, reiškia "atėjimas". Advento metu bažnyčiose kiekvienos savaitės sekmadienį yra uždegama po vieną žvakę, simbolizuojančią Kristaus - Šviesos - atėjimo į šį pasaulį artėjimą. Pirmąjį sekmadienį yra uždegama pranašų žvakė, antrąjį - Betliejaus, trečiąjį - piemenų, o ketvirtąjį sekmadienį - angelų žvakė. Kiekvieną sekmadienį šviesos vis gausėja, kol pagaliau altorius sužimba keturių žvakių liepsna. Įsiliedama į visų mūsų gyvenimus, ši liepsna nuplauna mus nuo visokio blogio ir uždega mūsų širdis naujam gyvenimui, gyvenimui Kristuje. Prasidėjus Adventui yra švenčiamos ankstyvosios Rarotos, šv. Mišios, kuriose šaukiamasi Kristaus, o Advento pabaigoje bažnyčiose yra kreipiamasi į Kristų vadinamosiomis O-antifonomis (prasidedančiomis jaustuku "O"), kuriose yra prašoma, kad Kristus - tautų Karalius kuo greičiau ateitų ir išgelbėtų žmogų. Ką šiandien mums, XXI amžiaus žmonėms, paskendusiems naujose technologijose ir utilitaristinėje pasaulėžiūroje, reiškia Kristaus atėjimas? Advento laikotarpis yra puiki proga stabtelėti ir apie tai pamąstyti.
Krikščionių teologijoje Kristaus atėjimas reiškia Dievo autokomunikaciją, tai yra Dievo apsireiškimą ir savęs dovanojimą žmogui. Dievas taip pamilo žmogų, kad prisiėmė jo žemišką prigimtį ir paaukojo save tam, kad atpirktų visų mūsų nuodėmes. Atpirkimas nėra paprastas nuodėmės ar bausmės dėl netikusio buvimo panaikinimas, bet puolusio žmogaus sutaikymas su savo Kūrėju, žmogaus būties ir prigimties atstatymas. Po nuopuolio žmogus, atitrūkęs nuo Kūrėjo, nuo savo pavyzdžio, pagal kurį buvo sukurtas, atitrūko ir nuo savęs paties, nuo savo dieviškos prigimties. Nusigręžęs nuo Dievo, kaip visos būties pagrindo, žmogus atsigręžė į save, kaip į kūrinį, ir tokiu būdu tapo mažiau žmogumi, žmogumi, praradusiu savo dieviškumą. Kristus pergalėjo neteisingą santykį su Dievu ir savo pavyzdžiu atstatė žmogaus prigimtį. Todėl krikščionių religijoje visa Jėzaus egzistencija, jo mokymas, jo darbai, jo Aš yra nuolatinis buvimas žmogaus pavyzdžio, kuriame sutampa dieviškoji ir žmogiškoji prigimtis. Šis sutapimas yra tas pagrindas, kuris įgalino Kristų apreikšti ne tik Dievą žmonėms, bet ir žmogų pačiam žmogui. Kristus į šią žemę atėjo kaip mūsų pirmavaizdis, kaip Dievas ir žmogus, kuris savo asmeniu tobulai išpildė žodžio, veiksmo bei visos egzistencijos vienovę ir tokiu būdu tapo Absoliutiniu Žmogumi ir bet kokio žmogiškumo norma. Tad mūsų uždavinys ir yra laisvu apsisprendimu įgyvendinti šį žmogiškumą, nes žmogus yra tiek žmogiškas, kiek atitinka savyje dieviškąją prigimtį ir jos reikalavimus. Štai kodėl krikščionys seka Kristaus mokymu, į kurį suėjo visa žmogaus esmė, visi žmogiškumo idealai, siekiai ir reikalavimai, kuriuos jis tobulai įgyvendino pačiu savimi tam, kad taptų Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Kristaus reikalavimuose žmogus atpažino save kaip vertybę, galinčią įgyvendinti savo žmogiškumo pilnatvę, jame jis atrado savąjį Aš, bei tikrąsias vertybes, pagal kurias galėtų įgyvendinti visuotinės taikos, teisybės ir gerovės karalystę žemėje.
Tačiau pagrindinis Kristaus nuopelnas žmonijai yra tas, kad jis, paaukojęs save už mūsų visų nuodėmes, sutaikė mus su Tėvu ir paliko mums naujo gyvenimo galimybę, kuri yra pasiekiama tikėjimu pergalint nuodėmės suardytąjį pradą. Štai kodėl krikščionys tiesia rankas į Kristų, jo šaukiasi ir laukia jo atėjimo kaip Išganymo. Kristus juk ir atėjo tam, kad, atverdamas vartus į Amžinybę, išgelbėtų bei atstatytų nupuolusį mūsų žmogiškumą. To sąlygą, kaip užstatą, jis paliko tikėjimą, kurio dėka krikščionys yra pasiryžę "vykdyti" Kristų. Vykdyti Kristų, su juo sutapti ir juo "apsivilkti" reiškia pakeisti savo gyvenimus pagal Dievo reikalavimus, kuriuos lemia atsakomybė ne prieš laikinas žmogiškas institucijas, bet prieš patį Dievą. Visa tai yra įgyvendinama, kai žmogus atsiveria Šventajai Dvasiai, kurios dėka jo gyvenimas įgyja naują pagreitį bei jėgą to, kuris ne tik yra jo gyvenimo vedlys, bet kuris yra pats Gyvenimas, pati Tikrovė, jos Pradžia ir Pabaiga, kuris yra Pasaulio Šviesa. Ši Šviesa apšviečia mūsų kasdienį buvimą Dievo meilės liepsna ir sugrąžina mums regėjimą to pirminio žmogiškumo, kuris buvo skirtas mums nuo sukūrimo pradžios.
Kristaus atėjimo dėka, akla ir nuodėmės tamsybėse gyvenanti žmonija įgavo galimybę praregėti ir išvysti dienos šviesą. Tačiau šiuolaikinis žmogus vis dar bijo plačiai atmerkti akis, bijo to šviesos gūsio, kuris jį atitrauks nuo savo paties išdidumo ir privers nusilenkti ne sau pačiam, o savo Viešpačiui. Todėl nebijokime! Nebijokime žemai nusilenkti tam, kuris taip mus prie savęs priartino, nebijokime save atiduoti, jam dėkoti ir jį garbinti. Savęs atidavimas ar nusilenkimas Aukščiausiajam, kaip daugelis mano, nereiškia savęs praradimo, savo vertės ar kilnumo sumenkinimo. Krikščionių religijoje žmogus yra pati galingiausia ir pati vertingiausia iš visų būtybių, nes jis yra asmuo, Dievo akivaizdoje iškylantis visos kūrinijos priekyje, kaip šios saugotojas ir palaikytojas. Suvokti šią vertę yra pirmas žingsnis kelyje į Dievą, nes, tik suvokęs savo vertę, žmogus yra pajėgus švęsti savęs buvimo šventę ir dėkoti Dievui už jam suteiktą gyvenimo dovaną, nes tik toks žmogus yra pajėgus džiaugtis, mylėti ir garbinti Viešpatį. Todėl, suvokę savo vertingumą ir kilnumą, kurį mums dovanojo pats Dievas, nusilenkime tam ateinančiam Jėzui Kristui - Dievui ir žmogui, kuris paaukojo save už mūsų neišmanymą tam, kad jo akivaizdoje vėl taptume svarbūs, kuris savo pavyzdžiu išsprendė žmogaus būties mįslę ir tapo Gerąja Naujiena viso pasaulio žmonėms, trokštantiems gyventi Tiesos šviesoje.

Lina KLUSAITĖ