Prieš prekybą moterimis
Tarptautinė konferencija Esene, vykusi birželio 26 - liepos 4 dienomis

„Kūdikių langas“ Eseno „Bažnyčių mylioje“ Autoriaus nuotrauka

“Nerimą keliantis prekybos žmonėmis suintensyvėjimas yra viena aktualiausių politinių, socialinių ir ekonominių problemų, susijusių su globalizacijos procesu; ji kelia rimtą grėsmę atskirų tautų saugumui ir yra tarptautinio teisingumo klausimas, kurio negalima atidėlioti. (...) Kas gali paneigti, kad šio nusikaltimo aukos visuomet yra skurdžiausi ir labiausiai apgynimo reikalingi žmonių giminės atstovai, „mažiausi“ mūsų broliai ir seserys? Moterų ir vaikų seksualinis išnaudojimas yra ypač bjaurus tokios prekybos aspektas ir privalo būti pripažintas kaip esminis žmogiškojo orumo ir teisių pažeidimas“.

Popiežius Jonas Paulius II

Laiškas arkivyskupui Žanui Lui Toranui konferencijos
„Dvidešimt pirmojo amžiaus vergovė“ proga 2002 m. gegužės 15 d.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 77, 81, 82)

„Bažnyčių mylia“ Esene

Eseno konferencijos metu centrine miesto gatve nusidriekė „Bažnyčių mylia“ – abiejų konfesijų, katalikų ir evangelikų, sielovadinės bei socialinės pagalbos organizacijų stendai, suvenyrų ir leidinių kioskai. Savųjų bendrijų veiklą praeiviams išradingai pristatinėjo, aiškino ir demonstravo vienuolijos, jaunimo savanorių grupės, „Caritas“ ir diakonijos (katalikiškajam „Caritas“ analogiška evangelikų organizacija) atstovai. Vyko jaunimo atliekamos krikščioniškos muzikos koncertai, loterijos, kurių pajamos skiriamos konkretiems socialiniams projektams paremti, apskritai tvyrojo „religinio turgaus“ pakilus šurmulys pačia geriausia prasme; kitaip nei įprastiniame, komerciniame turguje, kur siekiama gauti pelno sau, čia buvo bandoma labai kūrybiškai atkreipti dėmesį į kitų, apleistų ir bejėgių, poreikius, sukaupti jiems lėšų. Buvo jaučiama itin geranoriška tarpusavio pasitikėjimo ir palankumo, bendraminčių susitikimo atmosfera. Kristų tikinčiųjų bendruomenių dogminiai skirtumai nepakyla iki pagalbos vargšams sferos – čia pasaulio krikščionija yra visiškai vieninga suvokdama, kad jei „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4,8), „tai ir mes turime mylėti vieni kitus“ (1 Jn 4,11). Tikėjimo vienybę šiuo klausimu dar labiau stiprina praktinės veiklos vienybė, kai vienų ir kitų sukaupta patirtis, įgūdžiai ir struktūros yra gyvenimo realybės tiesiog verčiamos bendradarbiauti, kad geriau galėtų pasitarnauti vargstantiesiems. (Šis vienybės artimo meilės tarnystėje reiškinys, neabejotinai einąs iš Dievo Dvasios, atrodo, jau pastebimas ir Lietuvoje: pagarbaus bendradarbiavimo ir abipusio supratimo pradai tarp katalikų ir protestantų bendrijų mezgasi ten, kur stengiamasi teikti pagalbą labiausiai atstumtiesiems – narkomanams, kaliniams, į prostituciją įtrauktoms moterims.)
Eseno „Bažnyčių mylioje“ įsimintini buvo keletas projektų. Vienas – dėl savo paprastumo: per visą centrinės gatvės ilgį, tai kairėje, tai dešinėje stovėjo pilkos fanerinės žmogaus formos figūros, ant jų – lakoniški užrašai, pvz., „Achmedas, 22 metų, pabėgėlis“; „Elkė,19 metų, neįgali“; „Sanja, 30 metų, bedarbė“ ir t.t. Tokiu nepaprastu būdu organizatoriai norėjo atkreipti praeivių dėmesį ir, be abejo, širdis į daugybę žmogaus vargo ir skausmo veidų. Parinkti vokiški, slaviški, arabiški vardai, matyt, turėjo byloti, kad nuo išbandymų niekas neapdraustas. Nesavanaudiškos, solidarios kitų žmonių pagalbos gali prireikti kiekvienam.
Kitas skaudžią visuomenės opą liudijantis projektas drauge reiškė ir gelbėjimo pastangą. Medinėje sienoje – į vidų atsiveriantis langelis, kur ant lentynos paguldyta natūralaus dydžio kūdikį imituojanti lėlė. Šalia maketo stovėjusios katalikės vienuolės pasakojo apie savo kongregacijos užmojį - gelbėti motinų išmetamų kūdikių gyvybę. Projektas taip ir pavadintas – „Babyfenster“ („Kūdikių langas“). Vokietijoje kasmet dėl įvairių priežasčių šimtus ką tik gimusių kūdikių gimdyvės tiesiog išmeta į šiukšlių konteinerius ar pan. Jeigu kūdikiai ir būna palikti gyvi, jie dažnai miršta nuo alkio ir šalčio, kol kas nors juos aptinka.
Seserys vienuolės, visais prieinamais būdais platindamos informaciją apie savo projektą, kviečia nusprendusias atsikratyti naujagimiais moteris nepalikti jų likimo valiai, o atnešti ir padėti į „kūdikių langą“. Kitoje lango pusėje budima kiaurą parą. Vienuolija rūpinasi paliktų kūdikių išlaikymu, gydymu, ieško jiems globėjų. Iš naujagimius paliekančių motinų prašoma įdėti į vystyklus bent raštelį su vardu ir gimimo data – tam atvejui, jei po daugelio metų panorėtų susirasti savo vaiką... Žiaurokai atrodė tasai „kūdikių langas“ – kaip akivaizdi meilės ir nemeilės jėgų sankirta visuomenėje, žmoguje.

Vokiečių NVO: liberalios demokratijos prieštaros

Kaip ir buvo numatyta, konferenciją sudarė dvi dalys: pirmoji – labiau teorinė, su darbo grupėmis, paskaitomis, skirtingų organizacijų patirties išsakymu ir antroji, kurios metu svečiams pasiūlyta aplankyti keliolika Vokietijos įstaigų, vienaip ar kitaip sprendžiančių aptariamas problemas. Taigi turėjome progą išvysti, kaip praktiškai dirba vokiečių teisėsaugos, prevencijos ir pagalbos aukoms sistema. Buvome supažindinti ne vien su katalikų ir evangelikų socialinių įstaigų darbu Esene, bet aplankėme ir miesto teismą, policijos centrą, municipalinę sveikatos tarnybą, moterų deportacijos kalėjimą Neuso mieste, bendrai vokiečių ir olandų tarnybų tvarkomą pasienio punktą ties Eltenu (Kleve). Kaip galite pastebėti, sąrašas apima visas grandis, kurias pereina prekybos žmonėmis ar prostitucijos aukos.
Mūsų kolegė iš Eseno vyskupijos „Caritas“ Christine Becker aprodė savo darbovietę – socialinės pagalbos projektą, pavadintą „Cafe Nachtfalter“ (Kavinė „Naktinė plaštakė“). Įstaiga įkurta apie 1989 metus, kai Vakarų visuomenę buvo apėmusi panika dėl AIDS epidemijos (o dabar išgąstis lyg ir praėjęs; taip ir prisimeni Apreiškimo Jonui žodžius: „Jie piktžodžiavo dangaus Dievui dėl savo sopulių ir vočių, bet nenusigręžė nuo savo darbų“ – Apr 16, 11). 1994 metais čia pateko pirmoji prekybos žmonėmis auka iš užsienio – šešiolikmetė iš Lenkijos. Vokietijos biurokratijai, sakė Ch.Becker, būtina derinti pagalbą teikiančių struktūrų veiksmus. Todėl Jaunimo, Socialinė ir Sveikatos tarnybos surengė „apvalųjį stalą“ ir sutarė, kad aukai užtenka paskambinti į kurią nors vieną tarnybą, kad į pagalbos teikimą įsitrauktų visos kitos pagal savo pobūdį. „Caritas“ pradėjo nuo minėtos kavinės – kad būtų saugi erdvė užmegzti kontaktui su parduodamomis ar į prostituciją įtrauktoms moterims. Patalpa – jaukus fojė ir vokiškai tvarkingas biuras su keturių darbuotojų kabinetais antrame aukšte. Atėjusios moterys čia gali pernakvoti, pavalgyti, gauti medicininę, psichologinę, socialinę, teisinę pagalbą. Taip susipažinus, įgijus jų pasitikėjimą, jau galima padėti išsilaisvinti iš prostitucijos tinklo. Projektą išlaiko du steigėjai – Eseno municipalinis sveikatos skyrius ir Eseno „Caritas“.
Gana sunku rasti globojamoms moterims darbą, o neturint iš ko gyventi, joms nuolat gresia pavojus, kad sutiks sutenerius ir vėl taps prostitute. Jei moteriai dėl jos patirtų traumų reikia specialios terapijos, psichologų pagalbos, labai svarbu, kad gydytojas kalbėtų jos gimtąja kalba – o tokių nelengva surasti. Ch.Becker paminėjo, kad jauniausia nukentėjusioji Eseno mieste buvo vienuolikos metų, vyriausia – 60 metų. Vienas iš būdų, kaip siekiama padėti į gatvės prostitucijos tinklą patekusioms moterims, – be kavinės-konsultacijos punkto „Nachtfalter“, dar vykdoma autobusiuko akcija. „Caritas“ bendradarbiai atvažiuoja savo autobusiuku į žinomos prastos reputacijos gatvių ruožus ar kvartalus, pasiūlo užėjusioms moterims karšto maisto, arbatos, platina informacinius lankstukus apie esamas pagalbos galimybes. Panašiai veikia darbuotojai, mėginantys padėti narkomanams (gatvėse prostitucija užsiimančios moterys dažniausiai priklauso nuo narkotikų). Kolegė iš Eseno „Caritas“ pabrėžė, kad jauno amžiaus aukoms geriausiai gali padėti taip pat jauni žmonės, dirbantys pagalbos įstaigose: jie vilki jaunimui įprastą aprangą, ieško savo bendraamžių gatvėse, sugeba juos prakalbinti. „Manau, kad prie jaunimo galima prieiti tik per tiesioginius kontaktus“, – teigė Ch. Becker.
Eseno evangelikai konferencijos dalyvius iš Rytų ir Pietų Europos priėmė savo labdaros organizacijos „Diakonijos“ įkurtuose vaikų ir moterų globos namuose (šelteryje). Įstaigon patenkama per policiją, jaunimo tarnybą, pasienio apsaugos policiją. Namuose yra dešimt vietų moterims ir penkiolika vietų vaikams nuo 12 iki 18 metų. Vaikai čia priglaudžiami, kai jiems nesaugu likti savo šeimoje, jie pabėgę iš namų ir pan. Mergaitės ir berniukai gyvena skirtinguose aukštuose. Mergaitėms leidžiama lankyti berniukus, bet ne atvirkščiai, nes čia patenkančios mergaitės dažnai būna patyrusios prievartą. Įstaiga skirta Esenui, bet turi teisę, jei yra galimybė, priimti nukentėjusiuosius ir iš kitur. (Lietuvoje valstybinės socialinės institucijos, saistomos biurokratinių apribojimų, neretai priima tik „savo“ vietovės klientus, ir tai yra rimtas kliuvinys efektyviai padėti į bėdą papuolusiems žmonėms.)
Kai kurie šelterio globotiniai lanko mokyklą, nelankantieji irgi mokomi tvarkytis, sudaryti savo dienotvarkę. Po pietų – išvykos į miestą, sporto salė, pamokų ruoša (su personalo pagalba). 21 val. globotiniai turi būti namuose, nuo 22.30 val.- tyla, miegas, visi būna savo kambariuose (nors ne visada taip būna, pripažino įstaigos darbuotoja). Jei vaikas laiku negrįžta, įstaiga įpareigota pranešti policijai apie jo dingimą. Bėglius policija kartais grąžina atgal į šelterį, kartais – ne. Vaikai šiuose globos namuose vidutiniškai praleidžia iki šešių savaičių. Globos tikslas – parengti vaikus grįžimui pas tėvus, į vaikų namus arba parengti savarankiškesniam gyvenimui. To siekti padeda „išorinė grupė“, į kurią patenkama už gerą elgesį. Tada jaunuoliai apgyvendinami mieste, jau už šelterio sienų, o namų darbuotojų kontrolė tampa minimali. Susiduriama su narkomanijos problema, dažnai vaikai būna vartoję visus narkotikus. Jei jie yra priklausomi nuo heroino, juos sunku išlaikyti namuose, nes įstaiga nėra visai uždara, nors ir taikomi įvairūs apribojimai. Jei priklausomybė nuo narkotikų labai stipri, vaikas perduodamas municipalinei Jaunimo tarnybai. 20 proc. globojamų vaikų – užsieniečiai (turkai, libaniečiai). Įstaigoje dirba dvylika pedagogų, nors ne visi turi visą etatą.

Kun. Robertas GRIGAS,
„Lietuvos Caritas“ generalinis direktorius

© 2002"XXI amžius"