Gyvybės auka vykdant mokslinę misiją dėl žmonijos gerovės

Erdvėlaivio “Columbia” skrydžio STS-107 astronautas pilotas Viljamas Makulas EPA-ELTA nuotrauka

Vasario pradžioje katastrofą patyrus Jungtinių Amerikos Valstijų daugkartinio naudojimo erdvėlaiviui „Columbia“, žuvusių septynių astronautų atminimą pagerbė popiežius Jonas Paulius II ir amerikiečių katalikų bendruomenė. Popiežius apie tragediją buvo informuotas netrukus po to, kai vasario 1 dieną naujienų agentūros pranešė, kad erdvėlaivis lūžo ir užsiliepsnojo 16-os dienų numatyto skrydžio pabaigoje, grįždamas į žemės atmosferą, virš Teksaso valstijos, kur turėjo nusileisti. Šventojo Tėvo padėjėjai sakė, kad šią žinią jis sutiko su dideliu liūdesiu ir meldėsi už visus, kurie buvo nelaimės paliesti.
Kitą dieną, susitikęs su tūkstančiais tikinčiųjų Šv. Petro aikštėje, Popiežius išreiškė savo dvasinį artumą žuvusiųjų šeimoms ir draugams. „Liūdnos naujienos apie tragišką Jungtinių Valstijų erdvėlaivio „Columbia“ sprogimą kiekvienam sukėlė stiprias emocijas, - sakė Šventasis Tėvas. – Aš kviečiu visus pasimelsti už aukas, kurios žuvo vykdydamos tarptautinę mokslinę misiją. Šiuo sunkaus išbandymo momentu aš sieloje esu su jų šeimų nariais ir galiu užtikrinti, kad prisimenu juos savo maldose“.

Kosminių kelionių rizika tebėra didelė

Septynių astronautų įgulos žūtis - jau antroji amerikiečių daugkartinio naudojimo erdvėlaivio katastrofa per pastaruosius septyniolika metų – priminė tautai ir visam pasauliui, kad kosminiai skrydžiai gali būti kasdienio gyvenimo dalis, bet jie dėl savo didžiulės rizikos niekada netaps rutina ar „turistine iškyla“. Iš tikrųjų NASA (JAV valstybinė kosmoso tyrimo agentūra) ekspertai buvo apskaičiavę, kad erdvėlaivio nelaimės tikimybė viena iš 265 skrydžių. Tuo tarpu skrendant komerciniais lėktuvais avarija tikėtina tik viena iš dviejų milijonų skrydžių, o modernaus karinio naikintuvo F-22 nelaimės rizika – viena iš dešimt tūkstančių.
Tačiau dabar pasirodė, kad kosminių nelaimių galimybių vertinimai buvo pernelyg optimistiški. Per pastaruosius du dešimtmečius JAV daugkartinio naudojimo erdvėlaiviais su žmonių įgulomis buvo įvykdyta 113 skrydžių. Du iš šių skrydžių baigėsi katastrofomis: be pastarosios „Columbia“ nelaimės, 1986 metų sausį, taip pat su septynių astronautų įgula, leidžiantis susprogo „Challenger“. Taigi nelaimės rizikos laipsnis padidėjo iki vieno iš 57 skrydžių.
Seniausio iš trijų erdvėlaivių, pagamintų 1982 metais, 28-asis „Columbia“ skrydis tapo fatališkas. Šie daugkartinio naudojimo „šatlai“ buvo apskaičiuoti atlikti iki šimto kosminių misijų.
Taigi astronauto profesija yra viena pavojingiausių, ir katastrofos rizika labai didelė. Tačiau paklaustas, ar ši rizika pateisina kosmosui įsisavinti skiriamas lėšas, JAV senato narys demokratas Bilas Nelsonas atsakė absoliučiai teigiamai. Šis senatorius, buvęs astronautas ir skridęs daugkartinio naudojimo erdvėlaiviu prieš pat fatališką 1986 metų „Challenger“ nelaimę, pažymėjo, kad kosminiai tyrimai turi būti tęsiami, taip pat didinamos pastangos skrydžių saugumui užtikrinti. Panašiai mano ir Senato kosmoso tyrimų, mokslo ir technologijos pakomitečio pirmininkas respublikonas senatorius Semas Braunbekas. „Kol NASA aiškinasi visas nelaimių priežastis, mes Kongrese pasirengę daryti viską, kad mokslinė pažanga būtų užtikrinta“, - sakė šis žinomas katalikų politikas.
Jungtinių Valstijų parlamento ryžtą toliau remti kosminių tyrimų programas rodo ir jo dosnumas. Nors prezidentas Džordžas Bušas prašė Kongresą bent 100 milijonų dolerių padidinti penkiolikos milijardų dolerių NASA biudžetą, po įvykusios „Columbia“ nelaimės Atstovų rūmai ir Senatas vieningai nutarė šį biudžetą padidinti daugiau kaip 500 milijonų dolerių, o 50 milijonų skirti erdvėlaivio katastrofos priežastims tirti. Taigi kosminiai tyrimai bus tęsiami, o tai ypač svarbu dėl tarptautinės kosminės stoties montavimo užtikrinimo. Rusų vienkartinio naudojimo „Progress“ klasės moduliai negali atstoti „šatlų“ keliamosios galios (30 tonų krovinys, tuo tarpu rusų modulių – tik 3 t), be to, ir jų programoms Rusija aiškiai stokoja lėšų.
Beje, ligšiolinis NASA biudžeto „karpymas“ turbūt iš dalies lėmė ir „Columbia“ nelaimę, kuri, kaip manoma, įvyko dėl erdvėlaivyje atsiradusio pleišto, pro kurį prasiskverbė karštoji plazma. Kad ir kokia būtų to pleišto priežastis – atitrūkusios degalų rezervuaro izoliacijos gabalo smūgis „Columbia“ pakilimo momentu ar neaiškios kilmės nuolaužos atsitrenkimas į erdvėlaivį kosminėje erdvėje, vis dėlto tenka pripažinti, kad šis erdvėlaivis (pagamintas 1982-aisiais!) buvo gerokai susidėvėjęs. Įsivaizduokime prieš du dešimtmečius pagamintą autobusą, kuris, nors ir gerai prižiūrimas, tačiau nuolat naudojamas tolimuose reisuose, vargu ar nekeltų rūpesčių dėl jo saugumo. Tą patį galima pasakyti ir apie specialiomis „čerpėmis“ perdengtą aliumininį „Columbia“ karkasą, kuris per kiekvieną kelionę du kartus turėdavo praskristi pro nepaprasto karščio plazminius aukštosios atmosferos sluoksnius, skrisdamas 18 tūkst. km per val. greičiu!
Kaip sakė senatorius S.Braunbekas, esant tokiai kritiškai JAV kosminių tyrimų padėčiai, tauta ir jos atstovai Kongrese turi apsispręsti, ar toliau bus vykdoma „taupymo“ politika su atitinkamomis pasekmėmis, ar patvirtinti naujas, nors finansiškai ir brangias iniciatyvas „vėl skrendant į Mėnulį ir dar toliau“. Kosminių programų rėmėjas senatorius respublikonas Kajus Beilis Hatčisonas, nusiskundęs, kad ankstesnės šalies vyriausybės NASA biudžetą buvo „suploninusios iki kaulų“, sakė, kad pats laikas iš naujo apsispręsti dėl tolesnių kosminės erdvės tyrimų ir reikiamo jų finansavimo.

Atsivertęs astronautas vertino savo katalikiškąjį tikėjimą

Politikams svarstant tolesnių NASA programų likimą, o ekspertų komisijai tiriant „Columbia“ katastrofos priežastis, Jungtinių Valstijų spaudoje pasirodė daug straipsnių apie žuvusių astronautų Riko Hasbendo (45 metų), Lorelės Bleir Solton Klark (41), Maiklo Andersono (43), Viljamo Makulo (41), Deivido Brauno (46), Indijoje gimusios Kalpanos Čavlos (41) ir pirmojo Izraelio astronauto Ilano Ramono (48) gyvenimą ir darbus. Katalikiškoje spaudoje ypač buvo prisimintas „Columbia“ pilotas katalikas V.Makulas ir jo šeima – žmona ir trys vaikai.
V.Makulą krikštijęs ir prieš skrydį į kosmosą (tai buvo pirmoji jo tokia misija) absoliuciją (nuodėmių atleidimą) ir Susitaikinimo sakramentą suteikęs kunigas interviu Vašingtono arkivyskupijos laikraštyje „The Catholie Standard“ sakė, kad šis astronautas gyveno ir žuvo kaip didvyris. Dievo Motinos parapijos Leonardtaune (Merilendo valstija) klebonas kunigas Džonas Baris pažymėjo, kad astronautai yra „drąsuoliai gyvenime“. O kosmoso tyrimų darbuose, kurie praplečia galimybių ribas, žūtis visada yra galima.
Kunigas Dž.Baris prisiminė, kaip praėjusio dešimtmečio pradžioje su būsimuoju astronautu susipažino vieną rytą bėgiodamas ristele savo parapijos apylinkėse. Tuomet jis buvo jaunas kaimiškos šv. Aloyzo parapijos vikaras, o būsimasis astronautas V.Makulas buvo bebaigiąs karinės aviacijos mokslus ir atliko praktiką gretimoje Petuksent River oro laivyno bazėje. Bešnekėdamas su dvasininku, lakūnas prisipažino norįs tapti kataliku. Jis sakė, kad jo šeima – katalikiška: žmona katalikė, jų visi trys vaikai pakrikštyti ir auklėjami katalikais, todėl ir jis norėtų tapti kataliku.
Taip kunigas Dž.Baris pradėjo katechizuoti lakūną, susidraugavo, lankydavosi jo šeimoje karinėje bazėje, kur angaruose, kitoje gatvės pusėje, stovėdavo F-18 naikintuvai. V.Makulas, kuris JAV Anapolio karo akademiją baigė pagal pažangumą antruoju savo grupėje, gana entuziastingai griebėsi ir religijos mokslų. „Jam viskas sekėsi gana lengvai ir greitai“, - prisiminė kunigas, pažymėdamas lakūno vyrišką charakterį, disciplinuotumą, išugdytą tarnybos.
Jis pripažino, kad žmogui gyvenime reikia ne tik materialinių dalykų, kad jis bus geresnis šeimos vyras ir tėvas, „jeigu savo gyvenimą su pasitikėjimu atiduos į Dievo rankas“. Įgijęs pakankamą dvasinį išsilavinimą, 1993 metais jis buvo pakrikštytas, priėmė Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą.
Kunigas Dž.Baris sakė, kad V.Makulo žmona Leni yra pamaldi moteris. „Ji groja arfa ir tai jai yra tarsi dar vienas maldos būdas; mėgsta su savo trimis sūnumis (Seinu, Kristoferiu ir Kameronu) kalbėti apie Dievą… ji jautė, kad Vilis, tapdamas kataliku, dar labiau suburs draugėn visą šeimą“, - pasakojo dvasininkas. Ir po V.Makulo katechizacijos, jis liko artimas šiai draugiškai šeimai, buvo kviečiamas pietų, kartu stebėdavo beisbolo varžybas, kuriose dalyvaudavo sūnūs. 1996 metais jis apsilankė šeimoje, tuo metu gyvenusioje Vašingtono valstijoje. V.Makulas jau buvo priimtas į astronautų rengimo grupę. „Sužinojęs apie šį paskyrimą, jis su visa šeima pasimeldė, nuolankiai priimdami tokią Dievo valią“, - prisiminė kunigas Dž.Baris.
Praėjusį sausį, likus savaitei iki „Columbia“ skrydžio, kunigas, kaip erdvėlaivio įgulos svečias, buvo pakviestas į kosmodromą Floridoje. Tą antradienio vakarą visi susirinko pajūrio namuose, netoli Keip Kanaveralo kosminio centro, tradicinių atsisveikinimo pietų, kuriuose, kaip įprasta, dalyvauja astronautai, jų šeimos ir artimi draugai. Kunigas sakė, kad jis buvo sujaudintas to nuoširdumo ir kuklumo, su kuriuo, kaip atrodė, astronautai priėmė garbę būti parinkti skrydžiui į kosmosą. „Visa NASA bendruomenė yra panaši, jie tarsi viena šeima“, - aiškino kunigas Dž.Baris, pastebėdamas, kad tą atsisveikinimo vakarą astronautų artimieji suvažiavo ne tik iš Jungtinių Valstijų, bet ir iš Indijos bei Izraelio. (Kaip minėta, tarp įgulos narių buvo Izraelio astronautas I.Ramonas ir Indijoje gimusi amerikietė astronautė K.Čavla.) Vėliau tą vakarą kunigas atskirai pasimeldė su V.Makulu, išklausė jo išpažinties ir suteikė Sutaikinimo sakramentą. Tai buvo paskutinis kartas, kai jie matėsi. Kitą dieną astronautų šeimos ir draugai apžiūrėjo Kosminį centrą, o dar kitą – stebėjo „Columbia“ pakilimą į erdves. Kaip prisiminė kunigas Dž.Baris, kuris pakilimo momentu buvo šalia V.Makulo tėvų, jų akyse tuo metu pasirodė džiaugsmo ir pasididžiavimo sūnumi ašaros. Kosminio skrydžio metu laiške, perduotame elektroniniu paštu kunigui Dž.Bariui, V.Makulas rašė, kad jis džiaugiasi esąs katalikas ir dabar galįs liudyti Dievo didybę, iš kosmoso stebėdamas Žemę ir nuostabias aušras bei saulėlydžius. (Apie šią ypatingą V.Makulo dvasinę būseną vėliau rašė ir JAV pagrindinis dienraštis „The Washington Post“.)

„Columbia“ įgulos žūties paminėjimas katalikų bendruomenėse

Šeštadienį, vasario 1 dieną, kunigas Dž.Baris atsitiktinai žiūrėjo televizorių, likus maždaug pusei valandos iki numatyto „Columbia“ nusileidimo. Atrodė, jog viskas buvo normalu, ir jis išjungė televizorių, nes turėjo eiti į savo parapijos bažnyčią aukoti šv. Mišių. Praėjus 25 minutėms, jis išgirdo skambutį zakristijoje, ir vienas parapijietis pranešė apie erdvėlaivio nelaimę. Kunigas tuoj pat kreipėsi į bažnyčioje buvusius tikinčiuosius ir prašė jų pasimelsti už katastrofą patyrusios „Columbia“ įgulą. Vėliau jis telefonu paskambino V.Makulo šeimai, kalbėjo su jo sūnumis.
Kunigas Dž.Baris pažymėjo, kad jo draugas astronautas V.Makulas buvo tikras didvyris. Dž.Baris taip pat prisipažino, kad jo paties tikėjimas tapo tvirtesnis, pažinus tą žmogų, kuris patyrė Dievo meilę ir begalinę didybę kosminėje erdvėje.
Panašius šiltus prisiminimus apie V.Makulą išsakė ir „Columbia“ skrydžio operacijų vadovas Džonsono kosminių tyrimų centre (Teksaso valstija) Robertas Kabana. „Vilis buvo vienas puikiausių vaikinų, kuriuos aš kada nors pažinojau“, - kalbėjo jis per žuvusių astronautų minėjimą vasario 3 dieną Šv. Bernadetos parapijoje, vienoje iš trijų katalikų parapijų, esančių Džonsono kosminių tyrimo centro apylinkėse. Kaip tik šios parapijos nariai, kaip R.Kabana, buvo ir Makulų šeima, gyvenusi čia rengimosi kosminiam skrydžiui laikotarpiu.
„V.Makulas buvo santūrių manierų, pasitikintis savimi, - sakė R.Kabana. – Aš galėčiau pasakyti daug gera apie Vilį ir jo gebėjimą iki galo atlikti visus pavedimus. Jis buvo toks laimingas, galėdamas skristi su šia įgula“. Skrydžio operacijų vadovas pagyrė ir kitus šešis astronautus, pažymėdamas, kad nors „Columbia“ ekipažas buvo tarptautinis, tačiau „jų sutarimas buvo tiesiog neįtikėtinas“. R.Kabana, kuriam teko daug kalbėtis su astronautais, kai jie buvo orbitoje, Šv.Bernadetos bažnyčioje vykusių pamaldų dalyviams sakė, kad „jų veidai spinduliavo džiaugsmu dėl atliktų darbų… tai buvo tiesiog fenomenalu“. Parapijos klebonas kunigas Džonas Makartis pastebėjo, kad toks liūdnas žuvusių astronautų minėjimas šioje bendruomenėje vyksta jau antrą kartą (pirmasis vyko po „Challenger“ nelaimės 1986-aisiais) ir visada prisimenamas astronautų įnašas žmonijos gerovei.
Patys to nenorėdami, Teksaso valstijos rytinės dalies gyventojai taip pat tapo kosminės programos dalimi. Būtent ši teritorija, kuri priklauso Tailerio katalikų vyskupijai, buvo nubarstyta prieš 15 min. iki planuoto nusileidimo Kenedžio kosmodrome Floridoje sprogusio „Columbia“ nuolaužomis. Vietos tikintieji, stebėdami iš dangaus krintančias liepsnojančias „Columbia“ liekanas, buvo labai šokiruoti įvykusios tragedijos ir rinkosi į bažnyčias maldai už žuvusius astronautus.
„Mes kalbėjome rožinį už jų sielas, - pasakojo vienos šio regiono Šv. Augustino parapijos klebonas kunigas Robertas Sotas. – Prisiminėme juos gedulingomis pamaldomis. Tai, kas atsitiko, buvo taip tragiška ir veikė taip sukrečiančiai, kad viskas, ką galėjome daryti, tai kreiptis į Dievą“. Jis taip pat pažymėjo astronautų žygdarbių pamokas visiems. „Šie vyrai ir moterys, kurie žuvo, parodė mums, kas yra tikroji tarnystė, - sakė kunigas R.Sofas. – Mūsų gyvenimas turi būti kažkam skirtas. Šie vyrai ir moterys, kurie buvo įkvėpti daryti gera, kurie tikėjo tuo, ką darė taip stipriai, kad nebijojo pavojų, iškilusių gyvybėms. Ir jie užmokėjo aukščiausia kaina. Jie mums yra didvyriai ir pavyzdys“.
Žuvusių astronautų atminimas pamaldomis buvo paminėtas daugelio JAV diecezijų katedrų. Gedulingos šv. Mišios naujojoje Los Andželo Dievo Motinos katedroje vasario 2 dieną prasidėjo 70 sekundžių tyla, kol šventovės varpai septynis kartus sugaudė už kiekvieną prarastų „Columbia“ astronautų. „Aš meldžiuosi, kad šie astronautai ilsėtųsi ramybėje ir kad mes rastume paguodą, žinodami, jog mylintis Dievas priėmė juos į savo glėbį – pažymėjo Filadelfijos katedroje vasario 3 dieną vykusiose pamaldose vietos arkivyskupas kardinolas Antonis Bevilakva. – Astronautai sudėjo didžiausią auką, savo gyvybes, misijai, kuria siekta didesnio gėrio. Mes visi turime būti dėkingi už jų tarnystę žmonijai“.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"