XXI amžius

Verčiau skrieti į laimę Amžinybėje, negu laimingai nusileisti žemėje

Daugeliui mūsų yra tekę grožėtis vasaros saulėlydžiu, o žiemą – iš dangaus krintančių snaigių grakštumu. Išties viskas, ką Viešpats sukūrė, gražu ir tvarkinga.
Tačiau visiškai į Jo harmonijos sritį neįeina krintančios iš dangaus subyrėjusio kosminio laivo atplaišos ir netgi sudarkytų kūnų dalys. Toks sukrečiantis vaizdas, iš pirmo žvilgsnio, rodos, prieštarauja Dievo gerumui. Gali kilti klausimas: kodėl gi Dievas septyniems erdvėlaivio ,,Columbia” astronautams, suteikęs didelę dovaną - iš kosmoso aukštybių gėrėtis įvairiaspalvės Žemės reginiais, paskui toje pačioje erdvėje leido, kad tie drąsuoliai staiga žūtų.
Neskubėdami net ir truputį priekaištauti Kūrėjui, pirmiausia prisimename Šventojo Rašto tiesą, jog Viešpats mirties nesukūrė (plg. Išm 1, 13) ir blogis pasaulyje kerojasi nuo neatmenamų laikų dėl to, nes “kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, ir taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo” (Rom 5, 12). Nors pirmapradė kaltė visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, tačiau Nukryžiuotojo meilės auka visiems žmonėms laimėjo nuteisinimą (plg. Rom 5, 18), “įvykdė amžinąjį atpirkimą” (Žyd 9, 12) ir tuo būdu nutiesė išganymo tiltą į Amžinybę, kuris jungia ne tik žemę su dangumi, bet taip pat kiekvieną žmogų ypač su šalia esančiaisiais.
Tai galima pritaikyti ir sudužusio erdvėlaivio “Columbia” astronautų įgulai. Juk jie visi septyni buvo ne tik šio skridimo į kosmosą bendrininkai, tačiau ir skrydžio į amžinybę dalyviai. Vadinasi, kosminio laivo “Columbia” sudužimas - tai ne tik tragedija, bet ir proga krikščionišku žvilgsniu pažvelgti į septynis astronautus, taip netikėtai iškeliavusius į neaprėpiamą Amžinybę.
Dar neseniai džiaugsmu trykštantys jų veidai bylojo, kad ši kosminė kelionė puikiai pavyks. O kai liko visiškai nedaug laiko iki erdvėlaivio nusileidimo, atrodė, kad netrukus įvyksiantis astronautų susitikimas su artimaisiais ir gerbėjais bus kupinas ovacijų ir džiaugsmo ašarų. Deja, viskas apvirto aukštyn kojomis, nes po šio kosminio laivo katastrofos artėjanti sutiktuvių šventė ypač žuvusiųjų namiškiams virto gedulu.
Vertinant šių oreivių žūtį, galima teigti, kad tai didžiulė nelaimė: žmonija staiga neteko septynių iškilių astronautų, baisus šokas ištiko jų šeimas, JAV kosmonautika patyrė tam tikrą fiasko, keliasdešimt žmonių pateko į ligonines, nes lietė žmogaus sveikatai pavojingas sudužusios “Columbia” nuolaužas…
Nors “Columbia”, virtusi šipuliais, išsibarstė po JAV pietinį regioną ir ta pati lemtis ištiko astronautų palaikus, tačiau, kai išsamiau pamąstome apie žuvusiųjų pomirtinę būklę, aiškėja, kad dvasinių dalykų neįmanoma įsprausti į gamtos dėsnių rėmus. Čia verta priminti, kad antgamtinius dalykus, pvz., žmogaus sielos išėjimą iš mirusio kūno ir tolesnę jos egzistenciją, galima su didele dvasine nauda tyrinėti tik Šventojo Rašto ir Bažnyčios mokymo šviesoje.
O Dievo žodis byloja, kad Viešpats taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad žmonės būtų išgelbėti ir turėtų amžinąjį gyvenimą (plg. Jn 3, 16). Biblija ir Bažnyčia moko, jog Dievo Sūnaus merdėjimas ant kryžiaus ir pasaulyje precedento neturintis Jo prisikėlimas iš numirusiųjų yra Jėzaus Kristaus begalinės meilės dovana visiems žmonėms, vadinasi, ir “Columbia” astronautams.
Todėl, tęsiant svarstymą tikėjimo požiūriu, tuoj po erdvėlaivio avarijos, kai oreiviai gal dar galėjo suvokti, jog jie žūsta, galbūt kaip tik tuo lemtingu momentu jie ne tik mintyse pajėgė šauktis Aukščiausiojo pagalbos, bet tuoj po mirties, jų sieloms atsiskiriant nuo kūnų, jiems galėjo būti dovanotas Viešpaties supratimas, jog verta palikti sėkmingus kosminių aparatų nusileidimus kitiems astronautams, o jiems patiems, visko netekus, skrieti į dangaus Jeruzalę ir joje viską naujai atrasti, tai yra akis į akį regėti Tą, kuris ne tik mirtį ir liūdesį sunaikina (plg. Apr 21, 4), bet amžinoje savo meilės ir džiaugsmo jūroje laiminguosius panardina. Taigi galime sakyti, kad drąsūs astronautai, nors nebeišgirdo žemėje pagyrimų ir negavo pelnytų apdovanojimų, bet užtat tikėtina, kad amžinoje Tėvynėje jau dabar susilaukia nevystančio garbės vainiko ir patiria tokią palaimą, kurios “akis neregėjo, ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli” (1 Kor 2, 9).
Taip teigti daugiau argumentų suteikia žinojimas, jog du (Rikas Hasbendas ir Maiklas Andersonas) iš septynių įgulos kosmonautų priklausė tarpkonfesinei charizminei Hiustono priemiesčio bendruomenei. Internete apie juos teko skaityti straipsnį, kuriame buvo rašoma, jog jie turėjo gyvą tikėjimą Dievu ir buvo aktyvūs minėtos krikščioniškos bendruomenės nariai. Dienraštis “New Yorke Times” netgi buvo išspausdinęs šiuos M.Andersono žodžius: “Jei tas daiktas negalės pakilti taip, kaip reikia, dėl manęs neišgyvenkite. Aš tiesiog pratęsiu skrydį dar aukščiau”.
Manau, kad erdvėlaivio “Columbia” astronautų gyvenimo atomazga visiems mums primena, koks laikinas ir trapus žmogaus gyvenimas pasaulyje. Tada pagalvoji, jei kiltų karai, pvz., su Iraku ar Šiaurės Korėja, jų padariniai būtų nenusakomai pragaištingi pirmiausia tūkstančiams taikių ir labiausiai pažeidžiamų, skurstančių tų šalių gyventojų.
Todėl itin svarbu įsiklausyti į žmonijos Gelbėtojo paprastus, bet padrąsinančius veikti žodžius, kurie labai aktualūs ir XXI amžiaus geros valios žmonėms:“Visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių… Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!” (Lk 21, 36 ir Jn 16, 33).

Kun. Vytenis VAŠKELIS