XXI amžius

Rimtas rūpestis

Prasidėjus diskusijai dėl „XXI amžiaus“ ateities, norėtume įkišti ir savo trigrašį. Juolab kad šių dienų žiniasklaidos būklė kelia vis didesnį nerimą. Pakalbėkime apie spaudą.
Lietuvai įsijungiant į civilizuotą Europos tautų šeimą, stebina hipertrofuotas mūsų spaudos vienašališkumas. Būtų visai natūralu, kad Lietuvoje, kaip demokratinėje valstybėje, spaudos spektras atitiktų įvairių politinių ir visuomeninių grupių poreikius, vienaip ar kitaip atspindėtų visos šalies gyventojų nuomonę. Tačiau pastarąjį dešimtmetį, mums įžengus į laukinio kapitalizmo brūzgynus, Sąjūdžio laikų spaudos įvairovė pamažėle nyksta. Įsigalint vadinamajai „rinkos“ ekonomikai, svarbiausiu spaudos vertingumo požymiu tapo ne jos informatyvumas ar analitiškumas, o pelningumas. Praėjus patriotinei euforijai ir užgriuvus ekonominiams pereinamojo laikotarpio sunkumams, pablogėjo daugelio žmonių gyvenimas. Dabar paprastas pilietis jau ne į mitingus vaikščioja, o stengiasi rasti būdų užsidirbti porą papildomų litų. Sumažėjus žmonių perkamajai galiai, sumažėjo ir spaudos leidinių tiražai bei skaičius. Kai kurie laikraščiai ir žurnalai užsidarė, kiti egzistuoja, leidžiami kelis ar keliolika kartų mažesniais tiražais. Daugelis neturtingesnių šeimų iš viso atsisakė spaudos, tikėdamosi, kad informacijos alkį bus galima patenkinti TV ar radijo kanalų pagalba. Prie šių modernių žiniasklaidos priemonių prisijungė ir internetas.
Ekonominius ir politinius kataklizmus išgyvenusi spauda pasidalijo į dvi nelygias dalis. Didžioji spaudos dalis nuėjo lengvesniu, tarnavimo publikai keliu. Pasirinkta paviršutinė, paprasčiausia ir primityviausia informavimo forma, pagardinta būtų ir nebūtų skandalų ar pikantiškų siužetų paieška. Dar daugiau, žiniasklaida, išdidžiai besivadinanti ketvirtąja šalies valdžia, pati ėmėsi kurti savo skaitytoją pagal savo skonį. Tuo pačiu principu kuriami ir skandalai. Suprantama, kad korupcija persmelktoje Lietuvoje atidi žurnalistų akis yra tas minimalus pasaitėlis, gelbstintis mus (deja, ne visada) nuo nežabotos valdininkų savivalės ar politikų arogancijos. Bet, užmiršus tai, kad pagrindinis žiniasklaidos tikslas – ne tik informuoti žmogų, o ir išmokyti jį galvoti, sulaukėme tiriamosios žurnalistikos mirties.
Ką turime šiandien? Smarkiai demoralizuotą visuomenę, formuojamą pagal principus: „viską valdo pinigai“ ir „kas čia nutiko blogesnio?“ Negausūs spaudos leidiniai, kurie bando oponuoti nežabotam vartotojiškumo siautuliui, vegetuoja begalinio savo leidėjų idealizmo ar valstybės paramos dėka. Beje, tokia parama dažnai būna tik simboliška. Šįkart nekalbėsime apie politines lietuviškos spaudos simpatijas ar antipatijas. Jos seniai žinomos, o kalba apie tai užimtų pernelyg daug vietos. Paklauskime savęs ko kitko – ar reikia Lietuvai katalikiškos spaudos? Ar reikalingas „XXI amžius“?
Normalioje visuomenėje net toks klausimas nekiltų. Bet ką daryti pas mus, kur vien žemiau skurdo ribos gyvena pusė milijono žmonių? Kur 50 metų aršios ateistinės propagandos po dvejų trejų metų pauzės pakeitė toks pats aršus satanistinio liberalizmo siautulys? Kur žiniasklaidos vartotojas kasdien gauna didelę liaupsių Aukso veršiui, neapykantos ir nepakantos kitiems ir netgi sau dozę? Kur net beturčiai užverčiami pigaus bulvarinio skaitalo kalnais? Ar pamenate, kaip susiginčiję du naujieji lietuvių turčiai ima ginčytis, kuris sugebės užversti skaitytojus kuo pigesniu ir juodesniu bulvariniu skaitalu? Atkreipkite dėmesį, kad jau ginčijamasi ne dėl to, kas apie kurį pasakys daugiau tiesos (tiesos sakymas jau nebemadingas), o kuo daugiau prigalvos melo ir bjaurių šmeižtų?
Gyventojų surašymas Lietuvoje rodo beveik 80 proc. katalikų. Tiesa, skeptikai kalba apie keletą, netgi dešimt kartų mažesnį praktikuojančių katalikų skaičių, nurodydami 8 proc. gyventojų. Kad ir ką sakytų cinikai, netgi tie procentai yra beveik 300 tūkstančiai gyventojų, kurie turi teisę turėti savo laikraštį. Kartais ir skaitinė mažuma gali užduoti bendrą toną arba bent būti atgaiva kitokios spaudos jūroje. Tokia atgaiva ir norėtume matyti „XXI amžių“. Juk kuo blogesnis žmogus, norintis turėti savo laikraštį, už tą, kuris, pavyzdžiui, turi geltonosios spaudos lyderį – pigiąsias „Vakaro žinias“?
Dažnai mūsų laikraščiui prikišamas pernelyg didelis politikavimas. Bet turėti savo pilietinę nuomonę ir aktyviai dalyvauti savo valstybės gyvenime ragina ir Šventasis Tėvas. Pilietiškumas nereiškia politikavimo. Juk kaip tik aktyvesni Lietuvos katalikai kažkada tapo rakštimi sovietinės imperijos hidrai. Prisiminkime „LKB kronikos“ leidėjus ir platintojus. Dabar matome atvirkštinį vaizdą – pradėta kovoti už depolitizuotą katalikiškumą. Ką tuo norime apgauti? O gal kam nors yra naudinga turėti apolitišką katalikų masę? Juk yra tokia kategorija – sovietizuoti katalikai, sudarantys dalį pastovaus kairiųjų partijų elektorato.
Ir nereikia aiškinti apie neva senamadišką ar naujovišką katalikiškumą eksponuojančius laikraščius. Tai nerimti argumentai. Kiekvienas bent kiek atidesnis katalikiškos spaudos skaitytojas tikriausiai atkreipė dėmesį tai, kad spalvingi ir brangūs katalikiški žurnalai jaunimui yra skirti daugiau pasiturinčiam naujųjų lietuvių sluoksniui, gyvenančiam miestuose. Kažkodėl jie nejaučia jokių finansinių problemų, nors ir nėra labai jau įdomūs daugeliui „nestatistinių“ katalikų. Įdomu, kodėl? Ar ne todėl, kad kažkas svetimomis rankomis siekia suformuoti naujoviškus, apolitiškus ir kosmopolitiškus Lietuvos „eurokatalikus“?
Norėčiau išgirsti ir kitas nuomones šiuo opiu klausimu.

Povilas STRAPŠYS
Vilnius