Kaip padėti gaivinti tikėjimą
Gal jaunystės įprotis (dabar esu
72 metų) buvo visų šv. Mišių metu giedoti įvairiausias giesmes,
kurios savo žodžiais ir melodija tarsi kėlė aukštyn sielą
Ir
melžiam Tave širdimi mes ir lūpom, suteik mums palaimos
- šie
žodžiai taip atliepė širdies virptelėjimus. Arba po šv. Mišių
giedama giesmių giesmė Marija, Marija. Viskas buvo taip žinoma
mintinai, taip aišku, suprantama, taip bendra
Ir kilo giesmė
- visų besimeldžiančiųjų visuotinė malda - aukštyn. Ar tai negerai?
Kodėl dabar to nėra?
Dvasingumo pasisemdavome iš gero pamokslo ir iš gerųjų giesmių.
Ir rezultatą patvirtino istorija. Dvasingumas lietuvius tvirtino
ir gelbėjo visų negandų laikotarpiu.
Replikuoti išdrįsau išgirdusi per radiją kalbančius kunigus ta
tema. Supratau, kad ne be pagrindo mane kankino panašios mintys.
Dabar drąsiau galiu teigti, kad tikinčiųjų giedojimas per šv.Mišias
yra ne tik dvasingumo, bet ir socialinis, tautinis-patriotinis,
net ir politinis aktas, prašant palaiminti mūs darbą, laukus
ir namus. Jei tai būtų mano valia, visų rinkimų ir referendumų
dienos rytą siūlyčiau skambinti visų bažnyčių varpais. Tikrai
daugiau tautiečių ateitų balsuoti - atlikti pilietinę pareigą,
ypač todėl, kad dažnai žmonėms pakvietimai net neišnešiojami.
Patikėkite, ir rezultatas būtų kitoks.
Tad leiskite mums ir giesme dalyvauti šv. Mišiose. Arba leiskite
tai įvardytose bažnyčiose, arba visose bažnyčiose kurios nors
valandos šv. Mišiose. Prisitaikytume. Manau, kad reikia atgavinti
tikinčiųjų gerąjį patyrimą.
Beje, dabar skelbiama akcija Atgaivink. Tai ir gaivinkime. O
darome priešingai. Mūsų bažnyčia dar labiau nusisuka nuo žmogaus
- jis dar labiau suverginamas, neleidžiant susirinkusiems žmonėms
giedoti, mokant naujų maldų (kurių daugelis ligšiol neišmoko),
nurodant, kada stoti, sėsti ir pan. Tikintysis pats nuo seno žino
tokius dalykus pagal savo dvasios būklę. Juk dvasios nepažabosi.
Vienas iš pagarbos Aukai gali visą laiką prastovėti, o kitas iš
nusižeminimo visą laiką praklūpoti (jei sveikata leidžia). Be
to, bažnyčioje aš noriu melstis! O kada tai daryti, nenurodoma.
Jei kalbu su Viešpačiu, man būtina klūpoti. Atsistoju Evangelijos
ir Tėve mūsų maldos metu.
Žmonės ir taip atšaldyti nuo bažnyčios. Tad nešaldykime dar labiau,
o visi bendrai galvokime, kaip netrafaretiškai grąžinti tautą
Bažnyčiai. Tauta dabar gerokai kitokia, net ir nevienoda. Su tuo
reikia skaitytis, jei norima ko nors gero pasiekti.
Vasario 2 dieną vietoje pamokslo buvo skaitomas arkivyskupo Sigito
Tamkevičiaus kreipimasis į parapijiečius - siūloma kiekvienoje
parapijoje kurti pasauliečių grupes, galinčias padėti Antrajam
Sinodui. Patiko arkivyskupo kreipinys: Jūs patys esate bažnyčia.
Todėl jis nori išgirsti parapijiečių siūlymus. Šiame kreipinyje
lyg ir radau pateisinimą šiam savo rašiniui.
Be to, ant suolų radome lapelius su maldomis Švč.M.Marijai, kurios
kunigo buvo kalbamos po šv. Mišių. Dauguma parapijiečių jų nekalbėjo,
nes arba nesuprato, ar neįskaitė ir pan. Ir čia pagalvojau, kad
jeigu vietoj to giedama Marija, Marija, bažnyčia gaustų lyg
dr. Vinco Kudirkos varpas. O gal vargonininkai nemoka senųjų giesmių?
Gerai, kad yra geresni ar menkesni chorai. Jie turėtų giedoti
tik per religinės muzikos koncertus ar atsakinėti kunigui, o senąsias
žinomas giesmes (dvi tris) reikia giedoti visiems besimeldžiantiems
bažnyčioje.
Koks džiaugsmas buvo išgirdus sausio 12-ąją per televiziją transliuojamas
šv.Mišias, kai giedojo Himną ir Apsaugok, Aukščiausiasis.
Laima KAZAKEVIČIENĖ
Kaunas
© 2003 "XXI amžius"