Negyva valstybė
Tokia ji pasirodė per vieną Vasario
16-osios minėjimo dalių įprasto žmonių susiėjimo prie Signatarų
namų Pilies gatvėje, Vilniuje. Pasirodė, kad nėra kam iš gyvų
žmonių prabilti susirinkusiems šių dienų lietuviams. Aktorius
perskaitė Bernardo Brazdžionio eilėraštį, kitas aktorius Lietuvos
Nepriklausomybės Aktą ir to meto signatarų vardus. Po to buvo
pasiūlyta žmonėms paklausyti smuiku griežiamo himno, padainuoti
kelias patriotiškas dainas ir skirstytis laimingiems.
Gal ir toks renginys, ir pokalbis su niekada nemirštančiais mirusiaisiais
būtų žmones patenkinęs, jeigu jie nebūtų kitaip įpratę ir laukę
kitokio. Jie įpratę, kad kiekvienais metais iš Signatarų namų
balkono kalbėtų Vytautas Landsbergis. Ar kas sutrukdė, ar valdžiai
besikeičiant jo nepakvietė, aišku, dauge-liui ten susirinkusiųjų
liko mįslė.
Kodėl V.Landsbergis, jis nėra dabartinės valdžios atstovas? Bet
vis tiek artimesnės laiko požiūriu valdžios negu 1918 metų signatarai.
Pagaliau ir tradicija. Prisimintina, kad renginys prie Signatarų
namų buvo pradėtas Sąjūdžio ir visą laiką jo organizuojamas vyko.
Prieš trejus metus, antrą kartą Seime įsivyravus komunistams,
jis perimtas Vyriausybės žinion. Tačiau dvejus metus jie vis tiek
kviesdavo V.Landsbergį kalbėti, tik dar pridėdavo ir vieną savo
atstovą. Pirmus metus Artūrą Paulauską, kitus metus kažką
iš pavaduotojų pavaduotojų. Matyt, jiems nelabai malonu būdavo,
kai prof. V.Landsbergį žmonės entuziastingai sveikindavo, o kitam
kalbėtojui nedaug dėmesio. Jie negalvojo, kad renginys ir skirtas
tiems, kurie susirenka, ir kalbėti turi tie, kuriuos susirinkusieji
sveikina. Ne susirinkusieji rengėjams svarbūs, tad gal dabar V.Landsbergio
ir nekvietė, o to kito neatsirado, ir išėjo negyvųjų renginys.
Galėtų vėl grąžinti renginį Sąjūdžiui Sąjūdis rastų, kam kalbėti.
Žinotų ir ką kalbėti.
Negali sakyti, kad žmonės laukė ateinančio kalbėti tik V.Landsbergio,
nors ir įpratę. Nugirsti pokalbiai belaukiant: Gal bus Prezidentas?
Kita moteris pertarė: Prezidentas bus vakare. Kitas žmogus, jau
vyriškis, pagrasino: Jeigu bus kas nors svetimas, paleisiu
neatsimenu,
kuo, rodos, ne plyta ne A.Juozaitis.
O kai jau nieko nebuvo, skirstantis taip buvo kalbama: Niekas
nekalbėjo
Tai nė V.Landsbergis neatėjo
Žmonės įpranta, žmonės nori kalbėtis su gyvaisiais. Anuos gyvuosius
prisiminti, gerbti ir pagerbti, bet valstybė tikra, reali, ir
ne aktoriams jos buvimą vaidinti.
Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė
© 2003 "XXI amžius"