XXI amžius

Istoriografijos fenomenas – istoriko monografija apie parapiją

Kovo 27 dieną Vytauto Didžiojo karo muziejus pakvietė į monografijos „Nemunaitis ir jo parapija“, skirtos šios parapijos 380-osioms metinėms, pristatymą. Šios dviejų tomų, kurių kiekvienas yra per tūkstantį puslapių, knygos, išleistos Lietuvių katalikų mokslo akademijos, autorius yra istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, docentas Sigitas Jegelevičius. Savo mintimis apie S.Jegelevičiaus knygą dalijosi Lietuvių katalikų mokslo akademijos atstovas dr. M.Bloznelis, buvę S.Jegelevičiaus studentai: Vytauto Didžiojo karo muziejaus Naujausių laikų karybos istorijos skyriaus vedėjas A.Morkūnas ir to paties skyriaus darbuotoja A.Jurevičiūtė bei kiti svečiai, kurių nuotaikas skaidrino etnografinis ansamblis „Ainiai“.
Lietuvių istoriografijoje pirmosios atskirų parapijų monografijos pasirodė XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Jų autoriai buvo kunigai. Kan. Pranciškus Augustaitis parašė monografiją apie Seinų diecezijos bažnyčias (1911), kun. J.Reitelaitis apie Gudelių parapiją (1914), kun. Vaclovas Strimaitis apie Gražiškių parapiją (1940). Vėliau, rašydamas apie Palūšės parapiją, šį darbą tęsė kun. Vaclovas Aliulis bei J.Reitelaitis, kuris gilinosi į įvairias Kalvarijos parapijos peripetijas. Tačiau kad apie parapiją rašytų profesionalus istorikas, to dar nėra buvę. Lietuvių istoriografijoje tai yra išskirtinis, analogų neturintis reiškinys.
Daug metų S.Jegelevičius dėstytojavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, buvo Naujosios istorijos katedros vedėju, Istorijos fakulteto prodekanu. Be šių pareigų, istorikas aktyviai dalyvavo įvairiose istorinėse konferencijose bei reiškėsi mokslinėje spaudoje, paskelbė apie šimtą mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių, prisidėjo prie mokyklinių istorijos vadovėlių rašymo, išleido dvi mokomąsias knygeles, taip pat dalyvavo rengiant įvairius istorinius leidinius. S.Jegelevičius yra vienas iš knygų „Vilniaus universiteto istorija. 1579-1994“, „Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918-1940)“, „Vilnius – Jėzuitų akademija – universitetas. 1579-1999“ ir kitų knygų autorių.
Lietuvos tūkstantmečio proga išleidžiama nemažai istorinių knygų, kurių sudarytojai dažniausiai yra ne vienas autorius, o keliasdešimt bendraautorių. S.Jegelevičiaus teigimu, jo tikslas buvo parodyti, kad surinkti medžiagą bei nuosekliai parašyti didelės apimties monografiją gali ir vienas žmogus. Medžiagą jis rinko įvairiais laikais ir įvairiomis sąlygomis visuose jam prieinamuose archyvuose tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje, tiek Lenkijoje, o šiandien mus pasiekė jau susisteminti apibendrinimai, kurie pateikiami skaitytojui dviejų tomų knyga. Kaip sakė pats autorius, knyga nėra skirta istorikams. Jos stilius yra aiškus ir visiems suprantamas, o pagrindinis uždavinys, rašant monografiją, buvo: pateikti nuoseklų pasakojimą apie Nemunaičio parapijos istorinę praeitį, jos gyventojus ir ryškias asmenybes. Tuo pačiu tai yra dovana ir duoklė savajam kraštui, kuriame gimė ir augo istorikas.
Nemunaitis – tai vietovė prie Nemuno, kurios pavadinimas kilo nuo upės vardo. Ši vietovė driekiasi vienuolika kilometrų į pietus nuo Alytaus, dešiniajame Nemuno krante. Kitapus Nemuno, kairiajame jo krante, yra to paties pavadinimo kaimelis. Prieš 207 metus šis kaimelis buvo sudėtinė Nemunaičio miestelio dalis. Tačiau valstybės istorinio lūžio momentai tapo miestelio tragedijomis, kol galiausiai jis buvo pasmerktas merdėti.
Tiesa yra ta, kad pati istorija formuoja miestelių ir jų gyventojų likimus. Tokia yra Kaišiadorių vyskupijos Merkinės dekanato Nemunaičio parapijos istorija (nuo XVI amžiaus iki XX a. vidurio), sutalpinta į šešis didelės apimties skyrius, ir atsispindi minėtoje knygoje.
Pirmasis skyrius pasakoja Nemunaičio istoriją nuo XVI iki XVIII amžiaus, antrasis – nuo XIX amžiaus iki XX a. pradžios. Kiti skyriai apžvelgia Nemunaičio padėtį 1918-1940 metais bei okupacijų laikotarpiu, o visiškai atskirą skyrių autorius paskyrė Nemunaičio parapijos bažnyčiai ir jos klebonams. A.Jurevičiūtės teigimu, pastarasis skyrius yra neįkainojama ir įdomi medžiaga kultūros antropologams, etnologams ir kitiems specialistams, nes skyriuje itin išsamiai pasakojama apie Nemunaičio parapijoje rengiamas bažnytines šventes, apeigines procesijas, adoruotojų drabužius, paplitusius vardus ir panašiai.
Kalbėjusieji džiaugėsi, kad didelio darbštumo dėka autoriui pavyko apdoroti sudėtingą ir gausią medžiagą, ir knyga tikrai turės išliekamąją vertę, nes per Nemunaičio parapijos istorijos prizmę atsispindi visos tautos istorija. Telšių vyskupas ir Lietuvos katalikų mokslo akademijos pirmininkas Jonas Boruta knygos pradžioje rašė: „Tepaskatina ši monografija kitus tyrinėtojus pasidomėti savo gimtųjų parapijų praeitimi. Tepadeda šių dienų Lietuvos Bažnyčios gyvenimo analitikams žvelgti į dabartines problemas, neužmiršti semtis išminties iš praeities bažnytinio gyvenimo“.

Lina KLUSAITĖ