Ko negalėjau nutylėti

Tokiu pavadinimu išėjo V.Dzedulionio grožinės prozos knyga, kuri atspindi įvairių laikotarpių (karo, pokario, Atgimimo) skaudžius Lietuvos žmonių gyvenimo įvykius. Tai apsakymai, apysakos ir novelės iš rašytojo gyvenimo patirties, susidūrus su MGB, NKVD ir KGB klasta, stribų žiaurumu, partizanų (miško brolių) kova.
Į visus įvykius žvelgiama berniuko, vėliau paauglio Vincuko akimis. Vincas iš pradžių yra tarsi pašalinis stebėtojas, bet vėliau ir pats įtraukiamas į pokario liūną - persekiojamas, patiria neteisybę, skurdą, mato žudynes, mirtį, bet visada išlieka žmogumi.
Autorius sako: „Manau, ką matėme, girdėjome, patyrėme, neverta nutylėti… kad išliktų mūsų vaikams, kad jie sužinotų, kokių baisių žmonių būta“. Apie tai galime paskaityti apsakyme „Neišgertas stiklelis“, apysakoje „Akis į akį su KGB“, apsakyme „Valsčiaus stribai“ ir kt.
Taip pat sužinome apie skurdžią sąžiningo valstiečio Stačiulionio šeimos buitį, baimę, nepriteklių (apsakymas „Druska“), o skyriuje „Vincuko vaikystė“ susipažįstame su vargana piemenuko dalia, išnaudojimu bei linksmų išdaigų valandėlėmis.
Susiduriame ir su lenkų autonomininkais Vilniaus rajone: „Lenkų autonomininkai, buvę komunistai sugeba užimti aukštus postus… vykdo rajonuose polonizaciją“ (p. 108), su Sąjūdžiu, Sofijos Pauliukaitės šantažu, su paties autoriaus, kaip Vilniaus rajono Sąjūdžio atsakingojo sekretoriaus, susidorojimu už jo aktyvų dalyvavimą Lietuvos valstybės atkūrimo darbe („Išvyka“, p. 105), taip pat su jo žmonos teisininkės Onos Dzedulionienės susidorojimu, paliekant ją be darbo ir dėl to patirtu insultu.
Reikia pridurti, kad kai kur knygos stilius sunkus, kaip ir tas istorinis laikotarpis. Kalba aiški, liaudiška, be didelių įmantrybių, ją pagyvina dialogai. Autorius vartoja retrospektyvą - iš dabarties grįžta į praeitį. Vietos ir laiko erdvė kintanti, su gamtos aprašymų intarpais. Veikėjų paveikslai labai ryškūs.
Viską, kas knygoje parašyta, patyrė vyresnės kartos žmonės, todėl praeitis prieš jų akis praslenka kaip kino juostoje. Jaunimui bus sunku patikėti, kad visa tai vyko jų tėvynėje Lietuvoje, kad taip griuvo gyvenimai, buvo luošinami žmonės, tremiami, žudomi; smurtas ir neteisybė, melas žlugdė tautos sąmonę. Todėl ačiū autoriui, kad nenutylėjo, kad praeities žaizdas atveria mūsų ainiams, kurie ateityje kurs Valstybę, skaidrią, be baimės, bet visada bus budrūs.

B.DAUNORIENĖ
Trakų Vokės vidurinės mokyklos
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

© 2003 "XXI amžius"