Krikščionys ir Irako karas

Irakiečiai džiugiai sutiko humanitarinę pagalbą atvežusius britus

Popiežius Jonas Paulius II Šv. Petro aikštėje vėl meldė taikos Irake ir sakė, kad jo širdį spaudžia naujienos apie mūšius, nes jis dar neužmiršo ir „kitų konfliktų, žeidžiančių pasaulį“

Britų karališkųjų jūrų pėstininkų dalinio karys dalija saldainius Irako vaikams atgabenus pirmąjį humanitarinės pagalbos krovinį

Vandenį Um Kasro apylinkių gyventojams dalija amerikiečių ir britų pajėgų civilių reikalų dalinio atstovas EPA-ELTA nuotraukos

Nuncijus palaiko ryšius su tikinčiaisiais

Kaip jau buvo pranešta, nepaisant karo veiksmų, Bagdade likęs Vatikano nuncijus arkivyskupas Fernandas Filonis bando palaikyti ryšius su Irako krikščionių vyskupijomis ir parapijomis. Nežiūrint amerikiečių karinių oro pajėgų bombardavimo, kiek leidžia sąlygos, jis netgi aplanko kai kurias parapijas šalies sostinėje, susipažįsta su esama padėtimi ir, kiek gali, koordinuoja humanitarinės bei dvasinės paramos teikimą kenčiantiems žmonėms.
Arkivyskupas F.Filonis ir kiti Bagdade likę katalikų ganytojai - lotynų apeigų katalikų arkivyskupas Žanas Benžaminas Sleimanas ir chaldėjų katalikų vyskupas augziliaras Šlemonas Vardunis tarptautinėms žinių agentūroms pranešė, jog daugelis sostinės krikščionių paliko miestą. Jie turi giminių kaimuose, kur yra saugiau, nes ten nebūna bombardavimų. Be to, krikščionys bijosi galimų musulmonų ekstremistų keršto išpuolių, todėl telkiasi kompaktiškai gyvenamose šiaurinio Irako krikščionių bendruomenėse.

Meilės misionierės liko Bagdade

Tačiau, nepaisant visų karo sunkumų ir pavojų, Bagdade liko vietine našlaičių prieglauda besirūpinančios keturios Meilės misionierių kongregacijos vienuolės. Šioje prieglaudoje, kurią 1991 metais, po pirmojo Persų įlankos karo, įsteigė pati Motina Teresė, dabar gyvena 22 protiškai ir fiziškai neįgalūs vaikai. „Mes turime jais rūpintis, tai mūsų pareiga“, - sakė vienuolių Bagdade bendruomenės vyresnioji sesuo Densė, kai Indijos ambasados darbuotojai, dar prieš prasidedant karui, pasiūlė joms, kaip ir kitiems Indijos piliečiams, nedelsiant išvykti iš Irako. Sesuo Densė, vėliau telefonu kalbėdama su Azijos katalikų žinių agentūros žurnalistais Indijos sostinėje Delyje, sakė, kad Bagdade likusias vienuoles ir Vatikano nunciatūros darbuotojus sustiprina „maldos ir pasitikėjimas mūsų Viešpačiu“. Kiekvieną dieną vienuolės ir tik už penkių minučių kelio nuo našlaičių prieglaudos esančios nunciatūros kunigai susirenka kartu melstis ir adoruoti prie Švenčiausiojo Sakramento.
Susirūpinimą kelia tai, jog, skirtingai nei kiti bombarduojamo ir raketomis apšaudomo Bagdado gyventojai, neįgaliais vaikais besirūpinančios šios keturios meilės misionierės - trys indės ir viena iš Bangladešo - iš anksto nesukaupė maisto atsargų, neįsirengė slėptuvės, neturi dujokaukių. Jos sakė, kad maisto gali nusipirkti netoliese, o nuo kitų pavojų jas ir vaikus apsaugos Dievas. Indijos žiniasklaida pranešė, kad kongregacijos generalinė vyresnioji sesuo Nirmala Joši perspėjo seseris Bagdade, bet jos nusprendė pasilikti.
„Kaip misionierės, jos yra savo gyvenimą paskyrusios Dievo ir vargingiausių žmonių tarnystei“, - teigiama sesers Nirmalos pareiškime, kuriame atkreipiamas dėmesys, kad Bagdado našlaityne gyvenančių neįgalių vaikų amžius yra nuo dvejų iki dvylikos metų. Prieglaudą aplankę Indijos televizijos žurnalistai pranešė, kad irakiečiai, nors ir patys patiria nemažą stygių dėl karo sunkumų, neužmiršta našlaičių, kasdien atneša maisto produktų ir dėl to yra laimingos tiek vienuolės, tiek ir jų globojami vaikai.
Vienuolės vėliau pasakojo, kad sunkiausia buvo pirmąją bombardavimų Bagdade naktį, kai sprogimų pažadinti invalidai vaikai pradėjo verkti. Seserys juos ramino, sakydamos, jog tai griaustinis, kad netrukus prasidės audra ir „bus lietaus“. Rytą prieglaudą aplankė kunigas iš apaštalinės nunciatūros ir aukojo šv. Mišias. Kol veikia telefonas, ryšys su Vatikano ambasada yra normalus.

Dėl bombardavimo sužeistas vyskupas

Beje, Bagdade, nepaisant karo sunkumų, savo bendruomenėse liko gyventi 125 seserys dominikonės, taip pat basųjų karmelitų vienuolijos nariai. Savo pareiškimuose jie pareikalavo nutraukti karo veiksmus, nes tai yra didelė nelaimė Irako žmonėms, kurie pakankamai iškentėjo nuo ankstesnių konfliktų ir tarptautinių ekonominių sankcijų.
Pirmosiomis bombardavimų dienomis penkis milijonus gyventojų turinčiame Bagdade didesnių Bažnyčiai priklausančių pastatų sugriovimų nebuvo. Kai kurioms chaldėjų bažnyčioms buvo padaryta žala ne dėl tiesioginių raketų pataikymų, bet dėl kariniame objekte įvykusio sprogimo, kada išduždavo tame miesto rajone esančios bažnyčios langai ar aptrupėdavo sienos. Taip per vieną stiprų bombardavimą išdužusių langų šukėmis buvo sužeistas buvęs Bagdado chaldėjų patriarcho augziliaras 75 metų vyskupas emeritas Emanuelis Karimas Delis. Vėliau pranešta, kad dėl bombardavimo nuostolius patyrė Bagdado karmelitų bažnyčia ir chaldėjų patriarchato rūmai.

Dėmesys istoriniam paveldui

Tarptautinės archeologų ir istorikų organizacijos savo kreipimesi į JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausybes, paskelbtame „Science“ žurnale, pareikalavo saugoti Irake esančius monumentus, muziejus ir kitas istorines vietas, menančias senąją praeitį Mesopotamijos, kuri laikoma vienu svarbiausių civilizacijos lopšių. Tigro ir Eufrato upių baseine prieš daugiau nei septynis tūkstančius metų gyveno babiloniečiai, asirai, chaldėjai, šumerai, palikę svarbų kultūrinį paveldą. Čia buvo žymūs senovės miestai, tokie kaip Babilonas, Uras (patriarcho Abraomo gimtinė), Asuras, Kišas, Larsa ir kt. Daugelyje vietų Irake iki šiol vykdyti plačios apimties archeologų darbai, kurie karo buvo nutraukti.
Archeologai tvirtina, kad Irako teritorijoje yra daugiau kaip dešimt tūkstančių objektų, turinčių didelę istorinę vertę. Jau per ankstesnius konfliktus - Irako ir Irano karą (1982-1984), pirmąjį Persų įlankos karą (1991) - daugelis istorinių vietų buvo sužalota. Nors dar praėjusių metų rudenį JAV vyriausybė paprašė archeologų sudaryti smulkų Irako istorinės ir kultūrinės vertės žemėlapį, tačiau, UNESCO vertinimais, pažeidimų nebus išvengta ir šiame kare. Tuo labiau kad ir praeityje Sadamo Huseino režimas palyginti mažai rūpinosi savo šalies kultūrinio paveldo tarptautiniu pripažinimu ir saugojimu.

Irakas paaukotas Dievo Motinai

Didesnę ne tik istorinio paveldo, bet ir savęs pačių apsaugojimo viltį Irako krikščionys, sudarantys tik apie 3 proc. šalies gyventojų, sieja su kovo 21 dieną Bagdado Šv. Juozapo chaldėjų katedroje įvykusiu Irako paaukojimu Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės Nekalčiausiajai Širdžiai. Paaukojimo apeigose dalyvavo visų Irako bendruomenių - lotynų, chaldėjų, sirų, armėnų apeigų, katalikų ir stačiatikių vyskupai. Paaukojimo aktas vyko prie Taikos Karalienės statulos, kurios piligrimystė pastaraisiais mėnesiais tęsėsi per visas Irako krikščionių parapijas.
Irako paaukojimo Dievo Motinai siūlymą iškėlė Bagdado lotynų katalikų arkivyskupas Ž.Sleimanas. Jis priminė, kad šis pamaldumas Irake gyvas dar nuo XVIII a. vidurio, kai, iškilus persų invazijos grėsmei, krikščionys ir musulmonai drauge meldė Švč. Mergelės Marijos apgynimo. „Taikos Karalienės“ sąjūdis Prancūzijoje kilo prieš keturiasdešimt metų, vykstant karui Alžyre. Tuomet Dievo Motinos statula keliavo per Prancūzijos ir Alžyro parapijas iki pat Sacharos, nutiesdama dvasinių ryšių tiltus tarp musulmonų ir krikščionių. Dabar per pasaulį, meldžiant atsivertimo ir susitaikymo, kartu su piligrimais keliauja apie aštuoni tūkstančiai Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės statulų ir paveikslų.

Popiežius nusipelnė Nobelio taikos premijos

Kaip kovo pabaigoje teisingai pastebėjo Miunchene (Vokietija) leidžiamo jėzuitų žurnalo „Stimmen der Zeit“ redaktorius kunigas Martinas Majeris, popiežiaus Jono Pauliaus II taikdariškos pastangos Irako krizės akivaizdoje ir perspėjimas dėl karo tragedijos iškėlė Bažnyčios autoritetą pasaulyje į tokį dydį, kokio nebuvo žinoma nuo viduramžių. Atmesdamas karo Irake moralinį pateisinimą, Šventasis Tėvas turėjo omenyje ne tik baisias abiejų pusių pasekmes, bet taip pat ir prasidėjusio XXI amžiaus poreikius naujai besiformuojančiai pasaulio tvarkai. „Karui - ne! Nėra neišvengiamo karo. Karas visada yra žmonijos pralaimėjimas, - kalbėjo Popiežius sausio mėnesį vykusiame susitikime su Vatikane akredituotais diplomatais. - Tarptautinė teisė, garbingas dialogas, solidarumas tarp valstybių, nuoširdžios diplomatinės pastangos - tai yra vertingos priemonės sprendžiant atskirų individų ir tautų nesutarimus“. Iš tikrųjų neaišku, kam bus suteikta 2003 metų Nobelio Taikos premija, tačiau Jonas Paulius II turėtų būti tarp realiausių kandidatų.
Nors kovos Irake vis dėlto prasidėjo ir televizijos kanalai didžiąją dalį tarptautinės informacijos skiria karo eigai nušviesti, rodydami žmonių žūtį ir griovimus, Šventasis Tėvas toliau nepraleidžia progos pasisakyti už taiką, kartu kviesdamas melstis už aukas ir jų šeimas. Štai kovo 23 dieną, užbaigdamas naujų palaimintųjų paskelbimo iškilmes Šv.Petro aikštėje, Popiežius meldė Dievo Motinos užtarimo, kad Artimųjų Rytų regione būtų atstatyta taika. „Ypatingu būdu mes jai patikime šių karo valandų aukas ir jų šeimas, kurios labai kenčia“, - kalbėjo Jonas Paulius II dešimtims tūkstančių maldininkų, kurių daugelis laikė iškėlę šūkius su reikalavimais nutraukti kovas.
Apie tai, kad karas Irake kelia pavojų žmonijos likimui, jis pabrėžė ir kovo 22 dieną vykusiame susitikime su Italijos katalikų televizijos „Teleopace“ darbuotojais, kurie mini jos 25-metį. „Šiomis dienomis, kai karas Irake kelia grėsmę žmonijos likimui, dar stipriau ir ryžtingiau reikia skelbti, kad taika yra vienintelis kelias kurti teisingesnę visuomenę, kuri būtų paženklinta solidarumu, - sakė Popiežius. - Ginklai ir prievarta niekada negali išspręsti žmogaus problemų“.
Kovo 24 dieną audiencijoje priėmęs Amerikos Liuteronų Bažnyčios dvasinius vadovus, Jonas Paulius II kalbėjo apie poreikį visiems krikščionims bendradarbiauti dėl taikos. „Dabartinėje pasaulio situacijoje, kupinoje pavojų ir nesaugumo, visi krikščionys yra pašaukti susiburti draugėn Dievo karalystės vertybėms skelbti, - pažymėjo Šventasis Tėvas. - Pastarųjų dienų įvykiai šią prievolę daro dar labiau svarbesnę. Malda aš jungiuosiu prie jūsų, prašydamas, kad visagalis Dievas suteiktų pasauliui taiką, kuri yra teisingumo ir solidarumo vaisius“.

Kapelionai turi ugdyti etines vertybes

Popiežius Jonas Paulius II atmetė karą kaip nesutarimų sprendimo priemonę, pabrėždamas humanitarinės teisės reikšmę, ir kovo 25 dieną paskelbtame kreipimesi į Vatikane vykusios tarptautinės kapelionų konferencijos dalyvius. Jis nurodė, jog dabar pasaulyje vykstantis galingas taikos judėjimas, kurį sukėlė Irako krizė, taip pat patvirtina, jog didelė dalis žmonijos atmeta karą.
Šventasis Tėvas pripažino, kad dabar, kai „vėl girdimas ginklų dundėjimas“, pasaulis atsidūrė „sunkaus išbandymo“ akivaizdoje. „Galvojimas apie aukas, griovimus ir kentėjimus, kuriuos sukėlė kariniai konfliktai, visuomet suteikia didelį liūdesį ir skausmą“, - rašė Popiežius. Tačiau dabar „beveik kiekvienam turėtų būti aišku“, kad žmonijai karas kaip niekad tampa nepriimtinas, „išskyrus gynybos prieš agresorių atvejį“. Prie to daug prisidėjo tarptautinis taikos judėjimas, išplitęs visuose žemynuose ir visose kultūrose. Prie tokios žmonijos brandos prisidėjo ir krikščionių mokymas apie pagarbą kiekvieno asmens orumui. Jo principai nurodo - tai ypač tinka Irako konflikto atveju, - kad „netgi sunkiausiuose mūšiuose visuomet galima ir yra pareiga gerbti priešininko orumą, civilių gyventojų orumą bei kiekvieno žmogaus, dalyvaujančio kariniame konflikte, orumą“. Siekiant susitaikymo, tarptautinė humanitarinė teisė jau veikia ne tik kaip juridinis kodeksas, „bet pirmiausia kaip etinis kodeksas“. Kiekvieno žmogaus orumo gynimas karinio konflikto metu padeda spartinti taikos procesą karui pasibaigus.
Kreipdamasis į karo kapelionus Šventasis Tėvas pabrėžė, kad, be aiškaus sielovadinio vaidmens, jie kariškiams turi ugdyti etines vertybes, kurias iškelia humanitarinė teisė. „Mūsų tikėjimo požiūriu taika, net jeigu ji yra politinių susitarimų ir supratimo tarp žmonių ir tautų rezultatas, taip pat yra Dievo dovana, kurios mes turime nuolat siekti per maldą ir atgailą, - rašė popiežius Jonas Paulius II. - Be širdies atvertimo nėra taikos! Taika gali būti pasiekta tik per meilę! Jau dabar visi darbuokimės ir melskime, kad žmonija daugiau nepatirtų karo“.

Polemika dėl sąžinės reikalų

Katalikų bendruomenėse vykstant tolesnėms diskusijoms dėl karo Irake moralinio pateisinimo, JAV Katalikų Bažnyčioje tarp dviejų vyskupų iškilo netiesioginė polemika dėl „ramios sąžinės“. Jungtinių Valstijų karinių pajėgų arkivyskupijos ordinaras arkivyskupas Edvinas O'Brajenas kovo 25 dieną paskelbtame laiške savo kunigams - kariuomenės kapelionams - nurodė, jog kariškiai savo pareigas Irake gali eiti su ramia sąžine, pasikliaudami valstybės vadovų, kurie nusprendė pradėti karą, garbingumu. „Turint omenyje visų esamų faktorių sudėtingumą, kurių daugelis dėl suprantamų priežasčių lieka konfidencialūs, mūsų karinių pajėgų nariams yra priimtina pasikliauti mūsų vadovybės garbingumu jos sprendimuose ir tokiu būdu eiti savo karines pareigas ramia sąžine“, - rašoma arkivyskupo E.O'Brajeno laiške. Jis tapo savotišku atsakymu į Kantono (Ohajo valstija) Šv. Juozapo Rytų apeigų rumunų katalikų vyskupo Džono Maiklo Boteano kovo 7 dieną paskelbtą ganytojišką laišką savo tikintiesiems, kuriame pabrėžiama, jog „bet koks tiesioginis dalyvavimas arba parama karui prieš Irako žmones objektyviu požiūriu yra didelis blogis ir todėl užtraukia mirtiną nuodėmę“.
Nors arkivyskupo E.O'Brajeno laiške tiesiogiai neminima ši vyskupo Dž.Boteano nuostata, tačiau vėliau kariuomenės ordinaras žiniasklaidai sakė, kad jis norėjo iš dalies paliesti tuos klausimus, nes tikintieji dėl to jo teiraujasi. Arkivyskupas laiške pripažįsta, kad diskusijos dėl karo Irake moralinio pateisinimo, matyt, vyks dar ilgai ir toms kovoms pasibaigus. „Reikia tikėtis, jog kada visi faktoriai, susiję su mūsų intervencija, bus iškelti į viešumą bei bus pateiktas visas Irako režimo ginkluotės ir brutalumo vaizdas, tada bus lengviau įvertinti mūsų prezidento priimtą sprendimą“, - rašoma jo laiške.
Tačiau vyskupas Dž.Boteanas, kuris anksčiau aktyviai dalyvavo katalikiškajame taikos sąjūdyje „Pax Christi“, savo nuostatas grindžia „Katalikų Bažnyčios katekizmo“ nuorodomis dėl karinių jėgų naudojimo. Pagal jį, kariniai veiksmai Irake moraliniu požiūriu „neatitinka netgi minimalių teisingo karo doktrinos reikalavimų“ ir todėl „tiesioginis dalyvavimas šiame kare turi tokią pat moralinę atsakomybę, kaip ir tiesioginis dalyvavimas darant abortą“. Kadangi dėl vykstančių kovų neišvengiama žmonių aukų, o tai irgi „neabejotina žmogžudystė“, todėl vyskupas Dž.Boteanas savo tikintiesiems autoritetingai pabrėžia, jog kariavimas Irake „savo esme yra didelis blogis ir todėl absoliučiai draudžiamas“.

Kariams reikalinga Eucharistijos auka

Nusistebėjęs dėl tokio kategoriškumo, arkivyskupas E.O'Brajenas savo ruožtu klausia, ar vyskupas Dž.Boteanas „turi visą informaciją, kurios reikia darant tokias išvadas“. Žinant, jog tokie kategoriški pareiškimai uždeda sunkią naštą žmonių sąžinei, reikia gerai pasvarstyti prieš juos darant „tokiu rimtu reikalu“. Pripažinęs, jog kiekvienas karinę tarnybą atliekantis asmuo turi teisę pasverti visas perspektyvas, net ir tas, apie kurias kalba vyskupas Dž.Boteanas, JAV kariuomenės ordinaras arkivyskupas E.O'Brajenas primena, kad visi JAV karinėse pajėgose tarnaujantys katalikai priklauso kariuomenės arkivyskupijos jurisdikcijai, todėl vyskupo Dž.Boteano draudimai jiems negalioja.
Arkivyskupas E.O'Brajenas savo laiške rašė apie amerikiečių kariškių ir jų šeimų patriotizmą, meilę tėvynei ir Bažnyčiai, pasiryžimą tinkamai atlikti savo pareigas. Taip pat padėkojęs ir kariuomenės kapelionams už atsidavimą jiems patikėtų karių sielovadai dislokacijos vietose, arkivyskupas prašė jų ypatingą dėmesį skirti kasdieniam Eucharistijos šventimui. „Ar ne dažniausias yra mūsų žmonių prašymas, kad mes už juos melstumėmės? - klausė kariuomenės ordinaras. - Bet nėra efektyvesnės maldos už tą, kurią mes kalbame prie altoriaus“.
Arkivyskupas E.O'Brajenas taip pat padėkojo amerikiečių katalikų parapijoms, kurios inicijavo specialią Eucharistijos adoraciją už taiką, taip pat už karius, kurie Irake atsidūrę didelių pavojų akivaizdoje.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"