Sielos atodangos
Ne vienas pastebėjome, kad tebėra
gyvas iš sovietmečio atėjęs žmogaus įvaizdis, pradėtas formuoti
poeto Lenino, premijos laureato: galinga figūra kojomis remiasi
į žemės rutulį, galva siekia dangų, plačiai išskėstomis rankomis
bando kuo daugiau aprėpti. Na ir kas, kad pasiligojusi ar pasenusi
žmona ir vaikų motina apgyvendinta sodo namelyje (ar name), na
ir kas, kad susirasta jaunesnė bei gražesnė, na ir kas, kad kai
kurie poelgiai apipinti melu. Vis tiek tebeimponuoja platūs pečiai,
stambi figūra tai, kas visiems matoma. Tačiau žmogus nėra vien
kūnas. Po išoriniu kiautu, tarsi ledu pasidengusioje upėje, pulsuoja
intensyvus dvasinis gyvenimas, dažniausiai slepiamas nuo prašalaičio
žvilgsnio, bet kartu su kūnu sudarantis žmogaus vienovę, todėl
įdomus ir viliojantis tarsi neatsidengęs perlas. Ne kiekvienas
kūrėjas ryžtasi sielos atodangoms. Keliolikos originalių ir verstinių
(iš bulgarų kalbos) prozos knygų autorius Vygandas Račkaitis,
pasirinkęs lyrinės miniatiūros žanrą, tam ryžosi. 2002 metų pabaigoje
išleista jo knyga Atodangos bus įdomi kiekvienam, kas ieško
sąlyčio su Amžinąja Būtimi, kas nesitenkina materialiuoju pasauliu
ir jo siūlomais malonumais.
Lyrinės miniatiūros, visos be pavadinimų, sugrupuotos į tris skyrius:
Lemties paukštė, Ad fontes ir Dviese. Nors Enciklopedijoje
rašoma, kad V.Račkaitis gimė Kaune 1939-ųjų sausio 1-ąją, Lemties
paukštės eilėraščiai leidžia tikėti jį esant kaimo vaiką, iki
šiol išsaugojusį močiutės keptos duonos kvapą ir skonį, tebegirdintį
jos giesmių palaimą, seklyčios krikštasuolės, papuoštos rasose
balinta drobe, iškilmingumą, tebematantį jos baltą skarelę ilgo
baro gale; ir vienas intensyviausių prisipažinimų:
Lydėjo ir lydi mane
senolės palaiminimas.
Jaučiu jos pavargusių
rankų žegnonę
ant jau žilstančios
savo galvos.
Gentainiams skirtas ne vienas
eilėraštis. Pora jų turi dedikacijas: Tetai Levutei, Tetai
Karolinai. Kai kurie gentainiai miega amžino įšalo žemėje. Jie
nepažinti, niekada nematyti, bet atsiliepiantys krauju, pralietu
už meilę tėvynei. Todėl liūdnai ir švelniai žiūriu į Šiaurę,
tikiu, kad kiekvieną prisikėlusį želmenį peržegnojo protėvių
rankos, senolių balsais kužda lapus metančios drebulės
Giminės
šaknys tvirta atrama tiems, kurie jas prisimena. Jos padeda
išlikti tvirtiems, saugo nuo paklydimų, kuria savisaugos būseną.
Į skaudžiai žalias takažoles krinta išsigandusios mano vaikystės
ašaros, nes miestelio aikštėje guli išniekinti miško brolių kūnai,
šiurpina ir graudina ištuštėjusios sodybos, nupjauti kryžiai.
Krauju ir ašaromis pamaitinta žemė augino ir brandino. Tačiau
ne tik ji.
Skyriuje Ad fontes (Prie šaltinių) pripažinimo erdvė išsiplečia.
Kas gi tie šaltiniai? Tai Viešpaties kvietimas pajusti gamtos
grožį, suprasti gyvybės stebuklą, atrasti gyvenimo prasmę.
Ieškau Tavęs
žvaigždžių atšvytuliuose,
vandenų atspindžiuos,
žiedų margumyne,
paukščių aidojime.
Ieškau amžinybėje
ir begalybėje.
Ieškau artimo meilėje
ir savo širdy.
Ieškau Tavęs, Dieve.
Kas ieško, tas visada suranda.
Ieškant atsiveria daug paslapčių: žvelgiu ir suvokiu visko, kas
žemiška, laikinumą, gyvenimas ir mums duotas pasaulis kasdien
pasikartojantis stebuklas, liūdna vienatvė, neįsileidusi į save
Dievo, išsižadėjusi Amžinybės, sunku nežinantiems, kam reikalinga
atgaila ir auka, nelaimingi gyvenantys be meilės, be Dievo
ir t.t.
Lyrinis herojus, leisdamasis į sielos virpesių labirintą, sau
kelia maksimalius reikalavimus, sau jis negailestingas teisėjas.
Nenušluosčiau ašarų
įskaudintiems.
Dar neprigydžiau
išrautos baltos gėlės.
Dar negaliu
ramiai ilsėtis.
Arba:
Nuodėmės kartėlis.
Nyki tuštuma.
Vėlei leidai man,
Viešpatie,
pažinti save silpną,
ribotą, pažeidžiamą
Nuvyto balta lelija.
Esant tokiai sielos būsenai,
širdis atsiveria maldai: Neatskirk manęs, Viešpatie, nuo Šviesos,
Sugrąžink, Dieve, į mūsų mintis žodžiais ir darbais daugsyk išvarytą
gerumą, Viešpatie, neleisk dar man pavargti. Padėk įkopti į
kalną, kur matyčiau Tavo šviesą.
Aplink mus daug nepatenkintų, keikiančių kitus, turinčius daugiau,
užimančius aukštesnes pareigas, tuos, kuriems sekasi geriau. Kodėl
taip yra? klausia ne vienas. Kai kurios miniatiūros pateikia
tiesioginį atsakymą į šį klausimą:
Prikėlė
maldų vainikas
nukryžiuotą Lietuvą.
Įsisenėjusios,
gilios žaizdos
Kiek mažai beliko
jas gebančių gydyti
meile, kantrybe, auka.
Visiems mums praverstų išmintingi
patarimai: Kasdien maldauk Dievo malonės gyventi bus lengviau,
Skubėk daryti gera, kad būtum vertas amžinos ir šventos šviesos.
Pats šilčiausias paskutinis miniatiūrų ciklas, pavadintas Dviese,
skirtas mylimai moteriai, bendražygei, su kuria kartu parašyta
ne viena knyga, su kuria keturiasdešimt metų dalijamasi kiekviena
diena, švente ir kasdienybe, dieviškąja šviesa ir mums duotu
laiku. Viskas joje, vienintelėje, tinka ir patinka; neužmirštuolių
spalvos akys, meilės dievaitės vardas, gebėjimas neįsileisti vidun
tamsos. Ji reikalinga kaip šaknims žemė, kaip žiedui rasa. Be
jos kas aš būčiau? Gal sūnus palaidūnas, gal paklydėlis, gal
benamis, bedvasis kaip šitas vėjas. Tu paduodavai ranką, kad
išvestum į žiburį. Kiek kartų slėpiausi tavyje klumpantis, palūžtantis!..
Skaudėdavo ir tau. Prikeldavai savo meile, savo tikėjimu. Tavo
vardas tyliu paskutiniu žodžiu sutirps ant mano lūpų.
Veltui šioje knygoje ieškotume maironiško ritmo ir rimo. Jų nerasime.
Tačiau geros poezijos tikrai rasime. Tik paklausykime: Virpa
vaivorykštė sniegtirpio laše. Suskamba, sudūžta nukritusi. Saugo
pabaigos paslaptį pilkas žiemos dangus ir nušalvėję beržynai.
Tyliai blėsta rožės ugnis, Šalta snaigės ašara ant tavo skruosto.
Atšildysiu alsavimu. Ir taip toliau.
V.Račkaičio poezijos knyga Atodangos verta užimti deramą vietą
mūsų knygų lentynoje.
Aldona KAČERAUSKIENĖ
© 2003 "XXI amžius"