XXI amžius

Gegužės 10-11-ąją – referendumas dėl Lietuvos stojimo į ES:
Su krikščionybės ženklu

Prieš prasidedant sąjūdžiui už Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą, tuomet plačiajai visuomenei dar nedaug žinant apie šią tarptautinę bendriją, mūsų politikai, ekonomistai, mokslininkai pagal galimybes išsamiai analizavo šio aljanso ypatumus ir subtilybes, kurių esama apsčiai. (Vien pagrindinis Lietuvos stojimo į ES dokumentas užima apie 6000 puslapių.)
Ir štai kas būdingiausia mūsų stojimo į ES situacijai. Nuo pat pirmų dienų imta plačiai, pasiginčijant, argumentuotai ir nelabai, su piktumais ar pagyrimais kalbėti apie tai, kokią gi praktinę naudą turės Lietuva, būdama ES nare. Kiek milijonų ir milijardų gaus kaimo žmogus, miestietis, jaunuolis, namų šeimininkė, darbininkas ir inteligentas. Lenkiame pirštus, sėdime prie kompiuterių, skaičiuojame, keiksnojame ir viliamės. Kad tik būtume sotesni, geriau apsirengę, apsirūpinę materialinėmis vertybėmis, būtinomis mūsų gyvenime.
Ne, tai nepeiktina ir nenuodėminga – materialinė gerovė buvo ir tebėra vienas pažangių žmonijos siekių. Tik itin opu, kokiu būdu toji gerovė pasiekia žmogų, jo šeimą, kokia vieta šioje plačioje terpėje išlieka dorovei, meilei, greta ir toliau esančiam žmogui, ar dažnai ištiesiame ranką vargšui, skurdžiui, invalidui, sunkiam ligoniui, ar padedame išbristi iš nevilties alkoholikui, narkomanui. Šie doros elementai - tai krikščionybės principai. Vienas jų, beje, teigia, kad savo artimą reikia mylėti kaip patį save. O tas artimas – tai ne vien savo šeimos narys, mylimas žmogus, bet kiekvienas, kuriam reikia tos meilės. Jos reikia mums visiems...
Apie tuos krikščioniškos dorovės principus, katalikiškos bendruomenės sąsajas su integracija į ES kurį laiką įvairiose mūsų pasaulietinėse konferencijose, pasitarimuose, suvažiavimuose ir kitur bemaž nieko nebuvo užsimenama. Vien tik pinigai, kvotos, rinka, eksportas ir t.t. Niekas nepaneigs, kaip tai svarbu. Tik Bažnyčia, jos reikšmė kuriant visuomenės dorovines bei materialines vertybes kurį laiką buvo palikta tarsi šešėlyje...
Pastaruoju metu jau susigriebta, jau imta kalbėti ir apie Bažnyčios vaidmenį, formuojant naują Lietuvos įvaizdį, einant į Europos Sąjungos bendruomenę. (Čia derėtų prisiminti, kad ES valstybėse katalikai sudaro apie 56 proc. gyventojų, Lietuvoje – net 79 proc.) Lietuvos Bažnyčia geranoriškai ištiesė ranką pasaulietinei valdžiai, kviesdama žmones gegužės 10 – 11 dienomis balsuoti už stojimą į Europos Sąjungą. Pataria, padrąsina.
Žinoma, nereikia manyti, kad šis ėjimas į Europos Sąjungą, gyvavimas joje, jei tapsime jos nariais, bus, kaip sakoma, vien rožėmis klotas. Ypač - iš pradžių.
“Neįmanoma Europos sukurti per vieną dieną ir be konfliktų. Ko nors pastovaus neįmanoma padaryti lengvai... Ši idėja – Europa – visiems atskleis bendrus mūsų civilizacijos pamatus ir pamažu sukurs ryšį, panašų į tą, kurį susibrandino tėvynės. Ji bus ta tvirtovė, kuri atlaikys didžiausius sunkumus” (Schuman Robert. „Už Europą”, p. 22). Šiuos žodžius daugiau nei prieš 53 metus pasakė didis Prancūzijos humanistas, krikščionybės ir demokratijos propaguotojas, aiškintojas bei puoselėtojas Roberas Šumanas (Robert Schuman). Jam ir kilo idėja krikščioniškais pagrindais įkurti Europos šalių sąjungą. Jis 1946 metais buvo Prancūzijos finansų ministras, 1947 – 1948 metais – ministras pirmininkas, 1955 – 1956 metais – užsienio reikalų ministras, daugiau nei 40 metų dirbo šalies parlamente. Žymusis politikas gerai suvokė, kokia svarbi visuomenės gyvenime yra nuo krikščionybės neatsiejama demokratija, visaapimanti krikščioniškoji pažanga. Jis 1950 metų gegužės pradžioje tiesiog apstulbino savo vyriausybę, kone papiktino parlamentą, pateikęs kitokios, naujoviškos Europos koncepciją. Joje vyravo ne prievartos, stipresnės valstybės baimės (vos prieš penkerius metus buvo pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas), o solidarumo ir bendradarbiavimo pagrindai. Ir ką gi – po penkių dienų R.Šumano parengtą Deklaraciją Prancūzijos vyriausybė patvirtino.
Štai kaip R.Šumano ryžtą, toliaregiškumą bei pastangas aiškina prof. Vytautas Landsbergis: “Tai buvo troškimas matyti Europą “organizuotą, gyvą” ir ryžtas pakeisti jos struktūrą iš esmės”.
Pradžia buvęs Prancūzijos ir Vokietijos anglių ir plieno pramonės susivienijimas ir bendras valdymas. Tolesnė vizija – ūkio, žmonių gerovės kilimas. Šį susivienijimą pasekė Euratomas, Bendroji rinka, Italija, trys Beniliukso šalys. Galima teigti, kad toji sąjunga buvo dabartinės Europos Sąjungos pradžia ir branduolys.
Pats R.Šumanas pabrėžė, kad Europa – tai visuotinės demokratijos krikščioniška šio žodžio prasme įgyvendinimas. Demokratija už savo egzistavimą turinti būti dėkinga kaip tik krikščionybei. Ji gimė tada, kai žmogus buvo pašauktas įgyvendinti žmogaus būties orumą, pripažįstant individo laisvę, gerbiant kiekvieno teises ir visus mylint broliška meile. Mąstytojas įžvalgiai primena, kad prieš Kristų panašių minčių niekada nebuvo išsakyta. Demokratija su krikščionybe susiliejusi pamažu, po ilgų ieškojimų, kartais klaidų ir nuopuolių. Krikščionybė mokė ir moko, kad visi žmonės iš prigimties yra lygūs, jie visi to paties Dievo vaikai, kurių nuodėmes atpirko Kristus, neskirstydamas jų pagal rasę, klasę, profesiją. Jis mokė, kad dirbti yra garbinga, kad visi mes to turime imtis. Kristus pripažino ne materialinių, o kaip tik dvasinių vertybių viršenybę. Nes tik jos taurinančios žmones. Meilė ir gailestingumas padarė žmones tarpusavyje artimus, ir tuo grindžiami socialiniai ryšiai krikščioniškame pasaulyje. R.Šumanas daugiau nei prieš pusšimtį metų teigė, kad krikščionybė, turtinga savo pačios istorija, išgyventa patirtimi, turi padėti mažiau pažengusioms tautoms. Jis pateikė įdomią mintį: “Demokratijos benzinas yra tikėjimas, o jos variklis – meilė” (ten pat, p. 62 ). Tai aiški nuoroda į šių dienų Europos vienijimąsi, jos kuriamą sąjungą, kurioje geranoriškai ketinama ištiesti ranką neturtingesniam, silpnesniam, pasidalyti su juo duonos kąsniu, vyno šlakeliu.
Didis politikas ir mąstytojas R.Šumanas teigė, kad palikti krikščionybei tik kulto apeigas ir geradarystę, vadinasi, visiškai nesuvokti ir smarkai apriboti jos misiją. Krikščionybė moralinę pareigą siekia įdiegti visose gyvenimo srityse. Bažnyčia rūpinasi, kad būtų išsaugoti esminiai žmogaus interesai - laisvė, orumas, gerovė. Demokratija arba bus krikščioniška, arba jos nebus, teigia mąstytojas.
Mes šiandien regime, jaučiame Bažnyčios pastangas vienyti žmones geriems darbams, dvasingumui. Dažnai šv. Mišiose mes prašome Aukščiausiąjį pagalbos mūsų valstybės vadovams, įgyjant ir išsaugojant kuo daugiau išminties, doros, kitų dvasinių vertybių ir jas panaudojant žmonių labui bei gerovei. Lietuvos Bažnyčia ne tik nėra atsiribojusi nuo Europos Sąjungos, o eina jos pasitikti atvira širdimi.
R.Šumanas teigė, kad mes esame reikalingi vieni kitiems, kad mūsų siekis nėra supervalstybė, o valstybės sienos turi tapti kontakto linijomis. Mąstytojas ir didis politikas tikėjo, kad Europa susikurs savo sielą, o geriausias būdas tarnauti savo šaliai – tai užtikrinti jai kitų pagalbą abipusėmis pastangomis. Ši vizija pildosi.
Didžiam politikui ir humanistui R.Šumanui, konkrečiai įgyvendinusiam krikščioniškuosius reikalavimus visuomenėje, sudaryta beatifikacijos byla, dėl pripažinimo palaimintuoju. Tad didis šio krikščionio užmojis praktiškai įgyvendinti krikščioniško savitarpio supratimą tarp didelio rato Europos valstybių yra įvertinamas ir Bažnyčios.

B.Ž.