Atnaujintas 2003 m. balandžio 9 d.
Nr.28
(1132)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Aktualijos
Rinka
Darbai
Kultūra
Žvilgsnis
Mintys
Mums rašo
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ar Lietuvoje buvo sovietinė kultūra?

Neseniai Lietuvos televizijos laidoje „Kultūros namai“ buvo svarstyta tema „Ar buvo sovietinė kultūra?“. Laidai vadovavo filosofas L.Donskis, savo nuomonę dėstė istorikas K.Nikžentaitis, filosofas K.Stoškus ir kt.
Jie visi kalbėdami nė žodeliu neišdrįso pasakyti, kad Sovietų Sąjungoje tegalėjo būti kuriama tik sovietinė kultūra, besivadovaujant dar prieš revoliuciją paskelbta nuostata, kad socialistinėje santvarkoje ir kultūra turi vadovautis dėsniu „socialistinė turiniu, nacionalinė forma“. Šis sovietinės kultūros dėsnis buvo skleidžiamas ir Lietuvoje nuo 1940 metų birželio.


Kaip atrodytų reformuotos lietuvių moterų pavardės?

Spaudoje atsiranda siūlymų, kad reikėtų reformuoti lietuvių moterų pavardes. Yra net nuskriaustųjų, kurias dabartinė pavardžių forma pradėjo… diskriminuoti. Tik ta diskriminacija dirbtinai atrodo, nes ištekėjusią moterį, priėmusią vyro pavardę, staiga ėmė diskriminuoti… mergautinė pavardė. Tikrai keista! Moteriškų pavardžių pritaikymo prie europinių standartų tema jau nemažai rašyta. Jeigu kuriai nors tautietei asmeniškai reikalinga tokia reforma, norėčiau paaiškinti, kaip ji galėtų atrodyti.


Keli klausimai mėnraščiui „Metai“

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje poetas Sigitas Geda posmuoja: „Kada balta prasisunkia, paskui geltona,/ paskui ir vėl balta,/ir veja žalią,/ lyg vėjas keltų,/ lyg Jėzus keltų už kraštų/ suknelę“ („Metai“. 2003, Nr. 2,8 p.).
Ar tai jau pasikartojanti antipoezijos šventvagystė? 83-ame puslapyje poetas Aidas Marčėnas pripažįsta: „pats esu matęs save/ netgi per televizorių, turiu kažkur nusikišęs/ kelias fotografijas – klevo lapuose prie bažnyčios tartum aš, tartum mėšlo krūvelė“.
Ar šiuo palyginimu pažeminęs save teksto autorius neįžeidžia žmogaus – mąstančios būtybės?