Paskutinįjį Lietuvos karo aviacijos
viršininką prisimenant
Brigados generolas inžinierius Antanas Gustaitis (1898-1941)

Paskutinysis Lietuvos karo aviacijos viršininkas brigados generolas inžinierius Antanas Gustaitis gimė 1898 m. kovo 27 d. Obelinės k., Sasnavos vls. Marijampolės aps., pasiturinčių Suvalkijos ūkininkų Kazimiero ir Petronėlės Gustaičių šešių vaikų šeimoje.
Baigęs pradžios mokyklą Marijampolėje, A.Gustaitis įstojo į Marijampolės gimnaziją, kurioje jam besimokant prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Marijampolės gimnazija buvo evakuota Rusijos gilumon, į Jaroslavlį. Kartu evakavosi ir mokiniai. Taip A.Gustaitis atsidūrė Jaroslavlyje ir 1916 m. gegužės 28 d. ten baigė gimnaziją. Mokslą tęsė Petrapilyje, Imperatoriaus Aleksandro I susisiekimo kelių inžinerijos institute, kur sėkmingai baigė pirmą kursą. 1917 metais buvo paskelbta mobilizacija į Rusijos kariuomenę. A.Gustaitis įstojo į Petrapilio Konstantino artilerijos mokyklą, tačiau Rusijoje įvykęs bolševikų perversmas galutinai sugriovė Rusijos kariuomenę ir A.Gustautis grįžo į Lietuvą.
1918 m. lapkričio 23 d. buvo pradėta kurti Lietuvos kariuomenė. 1919 m. sausio 14 d. paskelbiama karininkų ir puskarininkių mobilizacija į kuriamą Lietuvos kariuomenę, o kovo 6 dieną - naujokų šaukimas. Kovo 15 dieną A.Gustaitis įstojo savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę ir buvo pasiųstas mokytis į Karo aviacijos mokyklą. Pats mokydamasis Aviacijos mokykloje, jis savo kolegoms dar ir matematiką dėstė. 1919 metų gruodį A.Gustaitis baigė Karo aviacijos mokyklą, jam buvo suteiktas inžinerijos leitenanto laipsnis ir jis paskirtas į karo aviaciją. 1920 metų sausį tapo mokomojo būrio vado padėjėju, o balandį paskirtas pirmosios oro eskadrilės mokiniu lakūnu. Dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais. 1920 m. spalio 4 d. lėktuvu „Albatros C III“, kildamas į orą su užduotimi bombarduoti lenkų užimtą Varėnos geležinkelio stotį, dėl perkrovos bombomis lėktuvas neteko greičio ir nukrito, tačiau bombos nesprogo ir A.Gustaitis išliko gyvas.
1921-ųjų kovą buvo perkeltas į antrąją oro eskadrilę ir paskirtas eiti karo lakūno pareigas. Sėkmingai baigė aukštojo pilotažo kursus ir buvo paskirtas aviacijos teorijos instruktoriumi aviacijos kursuose karininkams. 1923 m. vasario 21 d. A.Gustaitis buvo perkeltas į mokomąją oro eskadrilę ir paskirtas jos vadu. Pakeliamas į vyr. leitenantus. Kovą – balandį A.Gustaitis buvo komandiruotas į Italiją priimti nupirktus Ansaldo dirbtuvėse dešimt dviviečių žvalgybos lėktuvų SVA. Liepos 13 dieną bandant internuotą vokišką dvimotorį bombonešį „Friedrichshafen G IIIa“ (klaidingai vadintą „Gotha“), šis 200 metrų aukštyje pateko į suktuką, nukrito ir sudužo. Lėktuvą pilotavęs vyr. ltn. A.Gustaitis bei kartu skridę lakūnai ltn. V.Čemarka, ltn. S.Tumas, ltn. M.Mačiokas, vyr. ltn. V.Reimontas ir mokinys eil. G.Heidrikis buvo sužeisti.
Kai 1922 metų rugpjūtį jaunas Lietuvos karo aviacijos lakūnas Jurgis Dobkevičius pastatė ir išbandė savo konstrukcijos sportinį lėktuvėlį „Dobi-I“, A.Gustaičiui taip pat kilo mintis realizuoti svajonę – pastatyti savo konstrukcijos lėktuvą. 1925 m. liepos 14 d. A.Gustaitis Kauno aerodrome sėkmingai išbandė savo suprojektuotą ir savo lėšomis Aviacijos parko dirbtuvėse pastatytą vienvietį sportinį lėktuvėlį su 30 AJ varikliu „ANBO-I“ (pavadinimas iš Antano ir Bronės vardų). Paties A.Gustaičio valdomas lėktuvėlis gana greitai pakilo į orą, visus susirinkusius stebindamas savo staigiais posūkiais. Nutūpė labai gražiai, visai mažai teriedėdamas žeme. „ANBO-I“ buvo pastatytas tik vienas egzempliorius. Jis yra išlikęs iki šių dienų ir eksponuojamas Vytauto Didžiojo karo muziejuje.
1925 metų spalį A.Gustaitis buvo komandiruotas į Paryžiuje esančią Aukštąją aeronautikos ir mechaninių konstrukcijų mokyklą (Ecole Superieure d’Aeronautique et de Construction Mechanique) studijuoti lėktuvų konstravimo. Gyvendamas Paryžiuje jis labai domėjosi menu, mėgdavo lankytis muziejuose, meno galerijose, teatruose. 1926 m. vasario 18 d. jis buvo pakeltas į kapitonus. Studijuodamas Paryžiuje jis suprojektavo lakūnams mokyti dvivietį lėktuvą, kurio statyba buvo baigta 1927 metų vasaros atostogų metu Kaune. Šis lėktuvas buvo pavadintas „ANBO-II“. 1928 m. liepos 23 d. A.Gustaitis, sėkmingai baigęs mokslus Paryžiuje, gavo inžinieriaus diplomą, grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas karo aviacijos viršininko padėjėju technikos ir rikiuotės srityse. Aviaciją sudarė keturios kovinės ir viena mokomoji eskadrilės. 1928 m. spalio 10 d. A.Gustaitis buvo paskirtas Karo aviacijos štabo viršininku, o lapkričio 23 dieną pakeltas į majorus. 1929 metais A.Gustaitis buvo paskirtas Karo aviacijos parko, kurio pagrindinis uždavinys buvo aprūpinti Karo aviaciją degalais, technine įranga, atsarginėmis dalimis, o taip pat remontuoti ir prižiūrėti karo lėktuvus, viršininku. Visa tai buvo atliekama Karo aviacijos dirbtuvėse, kurioms tobulinti ir plėsti A.Gustaitis skyrė ypač daug dėmesio ir pastangų. Jis nusprendė pradėti naujų lietuviškų savos konstrukcijos lėktuvų serijinę gamybą. 1929 m. spalio 5 d. į orą pakilo trečiasis A.Gustaičio mokomasis lėktuvas, skirtas lakūnams lavintis, „ANBO-III“. Tai buvo pirmasis lietuviškos konstrukcijos lėktuvas, vėliau gamintas serijomis. Reikia pažymėti, jog visus pirmuosius lėktuvus išbandydavo pats konstruktorius.
1932 m. liepos 14 d. A.Gustaitis sėkmingai išbandė vieną geriausių savo konstrukcijos lėktuvų, skirtą žvalgybai ir bombardavimui, „ANBO-IV“. Nuo 1934-ųjų šis modernus ir gerai ginkluotas lėktuvas pakeitė visus pasenusius žvalgomojo tipo lėktuvus. 1932 metų rugsėjį buvo įsteigtas specialus apdovanojimas karo lakūnams – „Plieno sparnų“ garbės ženklas. A.Gustaitis buvo vienas pirmųjų penkių Lietuvos karo lakūnų, apdovanotų šiuo ženklu, ir tapo šio ženklo statuto tarybos pirmininku. Tais pačiais metais jis pradėjo dėstyti naujai įsteigtoje Karo aviacijos mokykloje. 1934 m. birželio 25–liepos 19 d. jo vadovaujama trijų „ANBO-IV“ eskadrilė labai sėkmingai ir nepaprastai tiksliai apskrido Europą. Be jokių avarijų lietuviškų lėktuvų trijulė įveikė apie dešimt tūkstančių kilometrų ir aplankė dvylikos Europos valstybių sostines (Kaunas-Stokholmas-Kopenhaga-Amsterdamas-Briuselis-Londonas-Paryžius-Roma-Viena-Praha-Budapeštas-Bukareštas-Kijevas-Maskva-Kaunas).
1935 m. vasario 14 d. A.Gustaitis buvo paskirtas Karo aviacijos viršininku. Jam tapus Lietuvos karo aviacijos viršininku, mūsų oro pajėgos labai ištobulėjo ir savo kokybe pasivijo ar net pralenkė daugelį pirmaujančių Europos valstybių. Skraidančio personalo drausmingumas ir tvarkingumas buvo laikomas pavyzdžiu kitoms ginklo rūšims. Būdamas inžinierius konstruktorius, A.Gustaitis ypač domėjosi lėktuvais, jų konstrukcija, savybėmis ir galimybėmis. Tai buvo jo mėgstama sritis, kuri jį domino. Jis ją gerai išmanė, sekė visas naujoves.
1937-ųjų sausio pradžioje buvo išbandyta modernizuoto „ANBO-IV“ versija – „ANBO-41“. Konstrukcinėmis ypatybėmis, o svarbiausia greičiu ir pakilimo laiku „ANBO-41“ žymiai pralenkė moderniškiausius to meto užsienio žvalgybinius lėktuvus. Tų pačių metų lapkričio 23 dieną, būdamas tik 39 metų, A.Gustaitis buvo pakeltas į brigados generolus.
1939 m. rugsėjo 5 d. A.Gustaitis išbandė paskutinį savo kūrinį – „ANBO-VIII“. Tai buvo modernus žemasparnis, dvivietis lengvasis bombonešis su dengta įgulos kabina. Didžiausias greitis – 411 km per val., ginkluotas keturiais kulkosvaidžiais sparnuose ir vienu žvalgo kabinoje, galėjo paimti iki 600 kg bombų.
1940 m. sausio 23–kovo 3 d. ir gegužės 1-birželio 12 dienomis A.Gustaitis buvo komandiruotėse Maskvoje. Iš paskutinės komandiruotės jis grįžo labai susijaudinęs ir, kaip vėliau prisiminė jo žmona Bronė Gustaitienė, sakė: „Blogai, pakelėje mačiau daug rusų karių, kariuomenės ešelonų. Pilna rusų karių parubežyje. Nėra abejonės, jie yra pasiruošę ateiti čia… Jis nenorėjo patikėti, kad kariuomenė nesipriešins, nepateisins savęs ir kad nieko padaryti jau nebegalima, kad Lietuva bus atiduota be šūvio. Juk kariuomenė yra kraštui ginti, tad kam mes, kariai, esame?“
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą prasidėjo Lietuvos kariuomenės likvidavimas: liepos 3-iąją ji laikinai dar pavadinama „Lietuvos liaudies kariuomene“, o rugpjūčio 30 dieną pradedamas galutinis buvusios Lietuvos kariuomenės likvidavimas, tik dalį jos inkorporuojant į Raudonosios armijos vadinamąjį „29 Šaulių teritorinį korpusą“, kurio sudėtyje teliko atskira aviacijos eskadrilė. Tarsi pasityčiojimui, 1940 m. rugpjūčio 27 d. A.Gustaitis buvo paskirtas Karo aviacijos, savo kūdikio, likvidacinės komisijos pirmininku. Gruodžio 31 dieną likvidacinė komisija pasirašė Lietuvos karo aviacijos likvidavimo aktą ir nutraukė savo veiklą. A.Gustaičio pasididžiavimas – „ANBO-VIII“ iš aviacijos dirbtuvių Fredoje buvo išmestas į kiemą, į darganą, lyg koks nereikalingas daiktas. Jis ten stovėjo ilgokai, o vėliau buvo išmontuotas, pakrautas ant geležinkelio platformos ir išgabentas nežinoma kryptimi. Taip vienintelis „ANBO-VIII“ išnyko iš Lietuvos karo aviacijos, liko tik prisiminimai. 1941 m. sausio 1 d. A.Gustaitis iš Lietuvos kariuomenės dėl „etatų mažinimo“ buvo atleistas ir tapo VDU Statybos fakulteto dėstytoju, docentu.
Vienas ryškiausių A.Gustaičio asmenybės bruožų – jo lietuviškas patriotizmas. Jis labai jautriai išgyveno Lietuvą ištikusią tragediją. Ir nors dar 1940 m. liepos 12 d. jis kreipėsi į JAV konsulatą Kaune su prašymu dėl įvažiavimo vizos į JAV, tačiau puikiai suprato, kad tokiu oficialiu keliu jam iš Lietuvos išvykti nepavyks. Be to, jis tuo metu dar galvojo, kad jo, kaip su politine veikla nesusijusio asmens, okupantai nelies. Tačiau, prasidėjus masiniams suėmimams ir trėmimams, A.Gustaitis pagaliau ryžtasi trauktis iš Lietuvos. 1941 metų pradžioje padėjęs sutvarkyti savo žmonai ir dukroms repatrijavimo į Vokietiją dokumentus, pats A.Gustaitis nutaria iš Lietuvos pasitraukti nelegaliai. Tuo tikslu per savo buvusį adjutantą aviacijos kapitoną A.Tindžiulį susisiekė su vokiečių organizacijos Lietuvoje „Kulturferband“ vadovu ir žvalgybos rezidentu Richardu Kosmanu (nuo 1934-ųjų buvusiu Lietuvos saugumo policijos akiratyje, vokiečių okupacijos metais buvo SS oberštumfiureris Kaune), kuris jam pažadėjo saugų sienos į Vokietiją perėjimą.
1941 m. kovo 4 d. A.Gustaitis žengė lemtingą žingsnį – buvusio Karo aviacijos komendantūros civilinio tarnautojo Stasio Poderio bute Linksmadvaryje susitiko su pagrindiniu savo vedliu, sumokėjo šiam 3000 rb. ir aptarė tolesnius veiksmus. Ir beveik po valandos A.Gustaitis traukiniu Kaunas – Alytus išvyko į pasienį. Išlipęs Šeštokų stotyje iš traukinio, dviejų vedlių lydimas, patraukė sienos link. Tačiau pavažiavus apie puskilometrį nuo Šeštokų geležinkelio stoties, vežimas su A.Gustaičiu ir jo abiem palydovais buvo sovietų pasieniečių sustabdytas. A.Gustaitis, supratęs, jog vienas iš vedlių sovietų pasieniečiams yra žinomas ir paieškomas, nusprendė bėgti, tačiau pasieniečiams pradėjus į jį šaudyti sustojo ir pasidavė. Buvo pristatytas į Kauno kalėjimą.
Jau 1941 m. kovo 7 d. A.Gustaitis su spec. konvojaus palyda buvo išsiųstas į Maskvą. Prasidėjo tardymai, kurie trukdavo po 8-10 valandų be pertraukos. Tai turėjo duoti rezultatų ir jie buvo pasiekti – A.Gustaitis pripažino visus jam pateiktus kaltinimus, net ir absurdiškiausius. NKGB tardytojai puikiai išmanė savo darbą. Jie buvo profesionalai, turintys didelį darbo stažą.
1941 m. birželio 27 d. A.Gustaičiui buvo pareikštas kaltinimas. Jis buvo kaltinamas šnipinėjimu vokiečių žvalgybos naudai ir aktyvia veikla, kuriant antisovietinį pogrindinį centrą „Lietuvos Laisvės Komitetas“. Teisme A.Gustaitis prisipažino kaltu ir nuo paskutinio žodžio atsisakė. Teismo nuosprendis greitas, aiškus ir trumpas – sušaudyti. Nuosprendis buvo įvykdytas 1941 m. spalio 16 d. Taip liūdnai ir tragiškai baigė savo gyvenimą ypatingų gabumų ir reto konstruktoriaus talento žmogus, palikęs gilius savo darbo prieškario Lietuvos karo aviacijoje pėdsakus.
A.Gustaitis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus II rūšies 3 laipsnio ordinu, Vytauto Didžiojo 4 laipsnio ordinu, DLK Gedimino 3 laipsnio ordinu, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, „Plieno sparnų“ garbės ženklu, Čekoslovakijos Baltojo Liūto 4 laipsnio ordinu, Italijos Karūnos „Ufficiale“ laipsnio ordinu, Italijos Karūnos 3 laipsnio ordinu, Latvijos Trijų Žvaigždžių 2 laipsnio ordinu, Prancūzijos Garbės Legiono karininko laipsnio ordinu ir Švedijos Karališkuoju Vazos 2 laipsnio ordinu.
Prisiminimai apie paskutinįjį Lietuvos karo aviacijos viršininką brigados generolą A.Gustaitį būtų neišsamūs, jeigu nebūtų paminėti jau žymiai vėlesni įvykiai, susiję su jo vardu. Lietuvoje apie jo likimą ilgai nebuvo nieko žinoma. NKVD, o vėliau KGB, mokėjo slėpti savo nusikaltimo pėdsakus. 1969 m. vasario 12 d. A.Gustaičio našlė B.Gustaitienė, tuo metu gyvenusi Čikagoje, prisiminė: „Kitą dieną (kalbama apie 1941 m.) 10 val. ryto stojome į komisiją (dėl repatriacijos į Vokietiją), perėjom laimingai, nors rusas ir paklausė, kur vyras, bet pasitenkino mano atsakymu, kad nežinau, kažkur išvykęs. Vokiečiai tuoj pridėjo, kad aš galiu važiuoti ir viena, nors vyras ir nevažiuoja. Daiktus tuoj paėmė į geležinkelio stotį ir kitą rytą turėjome išvykti. Pavakariu atvyko inž. Hiksa (buvęs pirmasis Lietuvos karo lakūnas aviacijos kapitonas Pranas Hiksa), kuris mus globojo ir griežtai prašė pernakvoti pas jį Tilmanso dirbtuvėse, kur jis turėjo butą. Iš buto išeiti jis niekam neleido ir rytą mus nuvežė tiesiai prie specialaus Umsiedlung traukinio. Nieko blogo neįtariau, nes maniau, kad tai daroma dėl saugumo ir viskas yra gerai (vėliau paaiškėjo, kad, generolą suėmus, jam tuoj telefonavo, ir P.Hiksa bijojo, kad rusai mūsų nesulaikytų). Buvo neramu, kad kas neatsitiktų, kad tik greičiau tas traukinys išvažiuotų. Vaikai tikėjosi greitai pamatyti tėtį. Netoli Vokietijos sienos atėjo valdininkas pranešti apie nelaimę, ramindamas, kad yra daug šeimų, kurių nariai yra rusų suimti, ir vokiečių valdžia dės visas pastangas jiems išlaisvinti (tokios pastangos vėliau tikrai buvo daromos, ypač buvusio Vokietijos atstovo Zechlino, bet rusai išleido tik kelis visai nežymius asmenis)“.
A.Gustaičio šeimai, tuo metu gyvenusiai JAV, ilgą laiką apie tolesnį generolo likimą nieko nebuvo žinoma. Pagaliau dukra Rasa Gustaitytė kreipėsi į Raudonąjį Kryžių ir 1968 m. sausio 26 d. Amerikos Raudonojo Kryžiaus Niujorko skyrius pranešė: „Tarptautinis Raudonasis Kryžius ieškojo Jūsų tėvelio ir sužinojo, kad jis 1941 m. spalio 16 d. mirė. Daugiau apie jį jokių žinių negalėjome gauti. Apgailestaujame, kad turime Jums pranešti šią liūdną žinią“.
Sovietų Sąjungoje prasidėjus politinėms permainoms, 1988 m. gegužės 10 d. LSSR Aviacijos sporto federacija parašė SSRS generaliniam prokurorui raštą, kuriame prašė patikrinti, ar 1941 metais A.Gustaitis buvo nuteistas teisėtai. Rašte net buvo rašoma, kad A.Gustaitis sveikino 1940-ųjų socialistinius pasikeitimus Lietuvoje, o jo suėmimas buvo išprovokuotas hitlerinės žvalgybos. Taip pat buvo pažymėta, jog jis 1941-ųjų spalį buvo sušaudytas. Laišką pasirašė aviacijos veteranas, LSSR aviacijos sporto sekretorius Viktoras Ašmenskas, FASL aviacijos istorikų tarybos pirmininkas Jonas Balčiūnas, Kauno valstybinio istorinio muziejaus skyriaus vedėjas Algirdas Gamziukas ir LSSR nusipelnęs architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Kiek vėliau, 1988 m. lapkričio 5 d., LSSR prokuroras L.Sabutis rašo LSSR KGB pirmininkui gen. majorui E.Eismuntui, prašydamas patikrinti 1941 m. liepos 7 d. SSRS AT Karinės kolegijos sprendimą skirti A.Gustaičiui aukščiausią bausmę - sušaudyti teisėtumą. Motyvas – kaltinimas A.Gustaičiui pagrįstas tik paties kaltinamojo prisipažinimu, o teismo procese, be jo, niekas daugiau nebuvo apklaustas. Ant šio rašto yra LSSR KGB Tardymo dalies viršininko plk. T.Lazarevičiaus verta dėmesio rezoliucija: „V.Daugalui. Reikia pasitarti su drg. Bakučioniu dėl specialistų nuomonės. Juk ir taip aišku, kad tai ne šnipinėjimo medžiaga“. Bylą patikrinti pavedama LSSR KGB Tardymo skyriaus YSB vyr. tardytojui plk. J.Marcinkevičiui.
Ratas pradeda suktis. Į KGB kviečiami ir apklausiami visi, bent kiek susiję ar galėję būti susiję su A.Gustaičiu žmonės. Kaip aviacijos ekspertas buvo apklaustas tuometis LSSR SDAALR informacinio biuletenio „Sparnai“ vyr. redaktorius Antanas Arbačiauskas. Užklaustas LSSR Valstybinis archyvas, 1989 m. sausio 13 d. pažymoje KGB rašoma: „Apie „Lietuvos Laisvės Komitetą“ (LLK – tariama antisovietinė pogrindinė organizacija, veikusi 1940-1941 m. Lietuvoje) ir A.Gustaičio dalyvavimą jo veikloje 1941 m., o taip pat jo antirevoliucinę veiklą Lietuvoje archyviniusoe dokumentuose žinių nėra“. KGB plk. J.Marcinkevičiui nepavyko rasti apie A.Gustaitį jokių dokumentų, kurie patvirtintų jo dalyvavimą antisovietinėje veikloje, nei LSSR archyve, nei pagaliau net SSRS KGB Ypatingajame archyve. Pasitvirtino KGB plk. T.Lazarevičiaus versija, kad tai išties visai ne šnipinėjimo ir ne antisovietinės pogrindinės organizacijos byla, o paprasčiausiai 1940-ųjų enkavėdistų Maskvoje sukurpta byla apie „itin pavojingą nusikaltėlį ir šnipą“ lietuvį aviacijos generolą A.Gustaitį.
Pagaliau po ilgų klaidžiojimų po KGB ir prokuratūrų kabinetus A.Gustaičio byla Nr. N-15272 su visais priedais galutinai grįžo į Lietuvą ir 1990 m. balandžio 9 d. atsidūrė Lietuvos Respublikos Aukščiausiame Teisme, kuriam ir buvo pavesta spręsti A.Gustaičio reabilitavimo klausimą. Tik jau viskas buvo pavėluota. Nėra ir nebus net jo kapo, prie kurio būtų galima padėti gėlių ir uždegti žvakutę. 1977 metais JAV leistame žurnale „Karys“, prisimenant brig. gen. inž. A.Gustaičio tragiškos žūties 35-ąsias metines, rašoma „Rusai, komunistai, beatodairiškai nužudę šį genialų ir jiems neprasikaltusį lietuvį, jų terminologija tariant, tikrą „liaudies sūnų“, padarė žmonijai, o ypatingai lietuvių tautai, didelį nusikaltimą, kurio mes niekada neturėtume užmiršti“.
Brig. gen. A.Gustaičio našlė B.Gustaitienė mirė 1998 metais JAV. Visos trys jų dukterys gyvena Čikagoje, JAV. Vyriausioji duktė Jūratė buvo mokytoja, Rasa dėstė universitete, o jauniausioji Elena, kaip ir jos motina, pasirinko medicinos sesers specialybę.

Parengė dr. Juozas JANKAUSKAS

Antanas Gustaitis buvo ne vienintelė sovietinio genocido auka tarp Lietuvos aviatorių. Štai statistiniai duomenys, kurie rodo, kaip okupantai naikino gen. A.Gustaičio sakalus. Komunistinė žvalgyba labai gerai žinojo apie Lietuvos karo lakūnų patriotizmą, todėl vos tik į marionetinį Lietuvos prezidento postą okupantai pasodino kolaborantą Justą Paleckį, jis, pildydamas Maskvos vietininko Dekanazovo nurodymus, tuoj pat iš karo aviacijos pašalino trylika vadovaujančių karininkų.
1940-1941 metais okupantas karo lakūnus naikino be jokių skrupulų. Iš jų sušaudė septynis, o įvairiuose lageriuose nukankino vienuolika aviatorių. Lageriuose kankinti badu, alinti sunkiu darbu ištvėrė ir grįžo į tėvynę dvylika karo lakūnų.
Kapitonui Jasiunskiui pavyko išsigelbėti Červenės kalinių skerdynėse. Mirė 1945 metais nacių kalėjime. Neaiškiomis aplinkybėmis 1940-ųjų rudenį buvo nužudytas mjr. Namikas. Antrąją karo dieną žuvo keturi karo lakūnai. Saugumo daliniusoe žuvo trys.
Okupantų smūgiai Lietuvos karo lakūnų nepalaužė. Atsiradus pirmai progai nusikratyti okupanto letenos, drąsiai stojo į kovą. Generalinio štabo pulkininkai leitenantai Tautvilas ir Mačiokas darbuojasi sukilimo štabe, plk. ltn. Jankauskas, majorai Garolis, Svilas, Vaivada, kpt. Draugelis vadovauja sukilėlių būriams. Ltn. Dženkaitis žuvo gindamas Aleksoto tiltą. Jaunesnysis puskarininkis Astikas su lėktuvu „ANBO-41“ Ukmergėje apšaudo sprunkančius iš Lietuvos okupantus. Ltn. Norkus Kristaus Prisikėlimo bažnyčios bokšte iškelia laisvės simbolį - tautinę vėliavą.
Atėjo 1944-ųjų vasara. Su kariuomene „išvaduotoja“ grįžta kolaborantai A.Sniečkus, J.Paleckis, M.Gedvilas, G.Zimanas, A.Guzevičius ir kt. Organizuojami naikintojų, vadinamų stribais, būriai, deginamos sodybos, prigrūstuose rūsiuose kankinami ir žudomi žmonės. Užkalti gyvuliniai vagonai su XX amžiaus vergais dunda į neaprėpiamus Sibiro plotus.
Iš Rusijos gilumos į padarytą vakuumą skuba naujos kultūros ir papročių nešėjai. Siaubo apimtame krašte sklinda šūkiai: „Geriau mirti Tėvynėje, ginant savo sodybas, savo artimuosius, negu žūti paniekintam, iškankintam tolimame Sibire“. Tūkstančiai vyrų ir moterų telkiasi į būrius... Prasideda žiaurus daugiau nei dešimt metų trunkąs partizaninis karas. Gen. A.Gustaičio auklėti karo lakūnai neliko abejingi savo brolių kančioms, stojo partizanų eilių priekyje, vadovavo apygardoms, rinktinėms, būriams. Tai generalinio štabo pulkininkas leitenantas Juozas Jankauskas, vokiečių okupacijos metu įsteigtos karinės organizacijos „Kęstutis“ vadas. Suimtas 1953 m. vasario 3 d. Nuteistas 25 metams, vėliau pakeista dešimčia metų lagerio. Generalinio štabo plk. ltn. Mykolas Mačiokas, tik grįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, sutinka vadovauti partizaninėms jėgoms. Iškilus arešto pavojui, partizanai paruošia fiktyvius dokumentus, M.Mačiokas išvyksta į Rygą ir ten miršta, kaip spėjama, NKVD „pagalba“. Mjr. Zigmas Drunga - Tauro apygardos vadas - 1940 birželio 12 d. sužeistas kautynėse, ir kad nepakliūtų komunistų žmogėdroms į nagus, susisprogdina. Mjr. Bronius Vaivada – Utenos, Švenčionių, Zarasų apskričių rezistencinių pajėgų viršininkas. Suimtas 1945 m. birželio 7 d., sušaudytas 1945 m. lapkričio 22 d. Kpt. Leonas Taunys, Tauro apygardos organizatorius ir vadas, suimtas 1945 m. spalio 22 d., sušaudytas 1946 m. liepos 26 d. Kpt. Albinas Tindziulis, partizanų organizatorius ir vadas Pandėlio apylinkėse, žuvo 1949 m. vasario 2 d. Kpt. Ignas Vilius suimtas 1945 m. gegužės 3 d. Sušaudytas 1946 m. gegužės 16 d. Kpt. Vytautas Digrys suimtas 1945 m. sausio 6 d. Nukankintas po trijų dienų. Ltn. Juozas Kasperas – Kęstučio apygardos vadas. 1947 m. balandžio 12 d., apsupus enkavėdistams ir stribams štabo slėptuvę, sunaikinęs dokumentus susisprogdino. Psk. Jonas Bulota-Birulis, rinktinės vadas. 1947 m. rugsėjo 24 d. slėptuvę apsupo gausios enkavėdistų ir stribų pajėgos. Bandant prasiveržti du partizanai žuvo, o psk. Bulota, Tauro apygardos kapelionas kun. Lelešius ir dar du partizanai susisprogdino. Psk. Kazys Girdėnas, Algimanto rinktinės štabo narys, žuvo 1946 m. birželio 26 d. Psk. Stepas Sebastijonis, Vytauto Didžiojo rinktinės partizanas, 1947 m. vasario 16 d. kautynėse sunkiai sužeistas, netekęs sąmonės buvo suimtas. Žiauriai kankintas ir nuteistas sušaudyti. Mirties bausmė pakeista dešimčia metų lagerio. Viršila Kostas Liuberskis, Prisikėlimo apygardos laikraštėlio „Partizano šūviams aidint“ redaktorius. Paskutinysis laikraštėlio numeris pasirodė 1957 metais. Viršilos Liuberskio likimas nežinomas. Yra nepatikrintų gandų, jog jis 1969 metais mirė Rygos tuberkuliozės ligoninėje.
Visi šie karo lakūnai žuvo ar buvo nukankinti vien dėl to, kad vykdė gen. A.Gustaičio jiems įskiepytą pareigą savo Tėvynei.

A.NAVAITIS,
Lietuvos atsargos karininkų sąjungos Centro valdybos narys

© 2003 "XXI amžius"