Ar Lietuvoje buvo sovietinė
kultūra?
Neseniai Lietuvos televizijos
laidoje Kultūros namai buvo svarstyta tema Ar buvo sovietinė
kultūra?. Laidai vadovavo filosofas L.Donskis, savo nuomonę dėstė
istorikas K.Nikžentaitis, filosofas K.Stoškus ir kt.
Jie visi kalbėdami nė žodeliu neišdrįso pasakyti, kad Sovietų
Sąjungoje tegalėjo būti kuriama tik sovietinė kultūra, besivadovaujant
dar prieš revoliuciją paskelbta nuostata, kad socialistinėje santvarkoje
ir kultūra turi vadovautis dėsniu socialistinė turiniu, nacionalinė
forma. Šis sovietinės kultūros dėsnis buvo skleidžiamas ir Lietuvoje
nuo 1940 metų birželio.
Iš debesų nukritusiems kultūros pamatams nebuvo pasirengusi nei
Rusija 1917 metais, nei juo labiau Lietuva 1940 metais. Lietuvoje
kai kurie dailininkai, rašytojai, muzikai, teatrų atstovai iš
karto mėgino į lietuviškų kryželių, audinių, liaudies dainų turinį
ir formą įgrūsti socialistinį turinį su Leninu ir Stalinu, pjautuvu
ir kūju, kolūkiečiais ir stachanoviečiais
Tos pastangos dar labiau
išsiplėtė po karo. Visas kultūros šakas reikėjo iki soties maitinti
socialistiniu turiniu.
Tai ne tik daryti, bet ir suvokti sunkiausia buvo vyresniems kultūrininkams,
augusiems ir brendusiems vakarietiškos ir lietuviškos kultūros
lopšyje. Kad ir stipriai jie buvo laužomi, o ir patys laužėsi,
mėgino persitvarkyti, vis tiek išlįsdavo senos idėjos bei formos,
ir socialistinis turinys darydavosi akinamai juokingas. Jaunesnioji
karta, apsiplunksnavusi jau pokario kultūros pertvarkos metais,
neretai sugebėdavo lietuviškomis formomis paskelbti ir socialistinį
turinį.
Kultūrą kuria žmogus. Jeigu ji nėra širdies daina, o į ją dirbtinai
grūdamas kažkieno primestas turinys bei prie jo neprilimpančios
formos, ji lieka tik tariama kultūra. Panašiai klostėsi sovietinė
kultūra Lietuvoje ir lietuvių tautoje: dirbtinumo daug, o kultūros
nėra. Taip buvo ne tik Lietuvoje, bet ir visoje plačiojoje sovietinėje
Rusijoje, žinoma, ir Kaukaze bei Vidurinėje Azijoje. Ten tas dirbtinumas
buvo ypač ryškus.
Kultūros darbininkai labai valdomi žmonės iš viršaus. Be valdžios
ar partijos pareigūnų palaiminimo nei spektaklio, nei filmo, nei
romano, poemos, net paprasčiausios dainos viešumon neiškelsi.
Net mokslo veikalą reikėjo pradėti Stalino ar Lenino rašinių ištraukomis.
Kultūros žmogus nuolat turėdavo atsidurti tarp kūjo ir priekalo:
jei prisitaikysi būsi liaupsinamas, jei ne būsi sutraiškytas
ar visą gyvenimą turėsi tylėti, kol neprabilsi tinkamu balsu.
Dvasinės tragedijos neretai baigdavosi ir kūno žūtimi, nors pakako
ir prisitaikėlių. Ir kuo tolyn, tuo daugyn. O kai kas sugebėdavo
vadovautis ir sena taisykle: jei negali būti ir riaumoti liūtu,
pamėgink laimėti pasivertęs lape.
Sovietmečio lietuvių kultūros baruose taip pat būta visko: didūs
kūrėjai lūžinėjo kaip ąžuolai per audrą, o didžiuliai miniažmogių
būriai lingavo kaip nendrės pabalyje, menkiausio vėjelio papučiamos.
Per penkiasdešimt metų susidarė naujos sovietinės kultūros formos,
priimtinos masėms, išaugusioms jau sovietinėje mokykloje ir sovietinėse
pionierių bei komjaunimo organizacijose, nors jos buvo ir be lietuviško
braižo, ir be tautinio turinio. Atkūrus nepriklausomybę, štai
jau keliolika metų svarstoma, kur nueita per penkiasdešimt metų,
kaip išbristi iš to sovietinės kultūros liūno ir kaip atsistoti
ant naujo, gal lietuviško, o gal ir vakarietiško greitkelio ir
juo važiuoti pirmyn. Kol kas nė viena vinis neįkalta į naujo traukinio
pabėgius nė vienas reikalas neapsvarstytas iki galo. Kodėl?
Visų pirma sovietmetis paliko žmones labai sulaužytus, nors jie
buvo ir yra labai protingi, o dėl to ir garbingi. Deja, jie vis
dar neatsigauna ir vis dar tyli. Tebetyli dauguma sovietinio meto
profesorių, beveik nieko nerašo, nesako buvę žinomi sovietiniai
rašytojai, neatsiranda iš jų politikų, norinčių ar sugebančių
vadovauti naujoms partijoms. O pasaulis, nepakęsdamas tuštumos,
į ją pila visas savo šiukšles. Mat visko pilna buitis visas atliekas
verčia į dar apytuščius šiukšlynus, kokia yra ir Lietuva, mėginanti
nusikratyti per penkiasdešimt metų susikaupusių sovietinių atmatų.
Atsirado ir daug proto atliekų, kurios veržiasi per visus šonus,
norėdamos ištrūkti iš jau gerokai aprūdijusių sovietinių varžtų
ir mėgina reikštis lyg ir naujos, aukštesnio lygio kultūros daigais,
užgožiančiais kartais net labai geras protingų žmonių pastangas
ištrūkti iš sovietinės kultūros raizgynės, žmonių, norinčių ir
kitiems padėti susivokti praeities kultūros pinklėse, norinčių
išmesti, kas naujam gyvenimui netinka, ir kurti naują aukštos
kultūros statinį.
Deja, vadinamasis kultūros darbininkas šiandien yra nuslydęs beveik
į raisto dugną. Į paviršių yra išplaukę pinigo žvejai ir pilvo
vergai, kurie kultūra domisi tik tiek, kiek kultūra tenkina piniguočių
puotas, kurie yra linksmintojai, šiltais žvilgsniais lydintys
išorinį spindesį. Šitokios pramogos greitai nusibosta vadinamajam
sočiam elitui, o linksmintojai puola į neviltį, suprasdami, kad
jų linksminimo pastangos nepasotino sočiųjų, o atlyginimas už
tas pastangas bus nepakankamas. Mat tie linksmintojai, tie tariamieji
kultūros darbininkai, užmiršę lietuviškos kultūros liekanas, norėdami
atsikratyti sovietinės kultūros palikimo, prisigraibę vakarietiškos
kultūros padugnių ar putų, niekaip neatranda Lietuvoje dirvos,
kurioje prigytų tie svetimų piktžolių daigai. Vakarai turi savo
kultūrą: ir aukštąją, dar vadinamą mūsų pamėgtu žodžiu elitinė,
ir žemąją, purvinąją, pigiąją, pardavinėjamą kitų kraštų tamsuoliams.
Aukštoji kultūra brangi, tad tamsuoliai perka pigius blizgučius,
dalijamus beveik nemokamai. Ar mums reikia tų pigių vakarietiškų
blizgučių, kurių taip noriai veža į Lietuvą kai kurie Vakarų pigiosios
kultūros vežikai?
Turime Kultūros ministeriją, ji tebeina sovietiniais metais išarta
sovietinio kultūrinio gyvenimo vaga, tebėra visos sovietiniais
laikais sudarytos kultūrinės veiklos formos: kultūros vedlių sąjungos,
ministerijos remiama tų sąjungų spauda, teatrai, orkestrai, chorai,
įvairiausio lygio 947 kultūros įstaigos ir jose dirbantys 2834
darbininkai kultūrininkai. O kur dar įvairios švietimo įstaigos,
nežinia, ar rengiančios šios kultūrininkų divizijos pamainą
Vienas tos divizijos vedlių Aleksandras Šidlauskas retkarčiais
pabraido po tą kultūros namų ir jų darbuotojų raistyną. Sovietinės
kultūros išpuoselėtą ir lig šiol jau nepriklausomoje Lietuvoje
tebegyvuojantį. Būtų buvę labai gerai, kad į šią televizijos laidą,
pavadintą Kultūros namai, būtų pakviestas ir A.Šidlauskas, juk
jis savo gana brandžias mintis išsako ir spaudoje. Jo rašinius
dažnai spausdina XXI amžius ir Lietuvos aidas. Jau po minėtos
laidos kovo 22 dieną Lietuvos aide buvo išspausdintas A.Šidlausko
rašinys Naujoji nominacija, kuriame mėginama paaiškinti, kur
šiandien eina Kultūros ministerija, mėgindama sovietinės kultūros
reiškėją kultūros namus pakeisti kitu pavadinimu vadinti kultūros
centru. Ar šis pavadinimas lietuviškesnis už sovietinių laikų
atgyveną, straipsnyje nieko nesakoma. Tik nurodoma: Šalies kultūros
centrai mėgėjų (sic!) meninės kūrybos sklaidos vieta, miesto,
rajono, miestelio ir kaimo bendruomenių būrimosi židiniai, tradicinės
etninės kultūros tęstinumo ir šiandieninio įprasminimo centrai.
Dar grįžkime prie laidoje Kultūros namai išsakytų minčių. Tiesą
pasakius, tos laidos kalbėtojams nepakako valandos, kad galėtų
pasakyti bent vieną išliekamosios vertės turinčią mintį. Jie pateikė
tik kai kuriuos savo prisiminimus, patirtus tada, kai jiems patiems
teko kurti sovietinės kultūros veikalus ar bent tiesiogiai dalyvauti
juos kuriant. Bene plačiausiai apie tautinės kultūros virsmą sovietine
kultūra kalbėjo istorikas. Tie kultūros lūžiai dažnai matyti ir
šiandien ne tik paprastų žmonių, bet ir mokslo vyrų sąmonėje bei
žodžiuose. Bet ir istorikas nespėjo visapusiškai įvertinti lūžio,
įvykdyto per penkiasdešimt metų lietuvių širdyse ir protuose.
O juk tas lūžis ir šiandien dažnai išryškėja: sovietinės kultūros
veika buvo tokia stipri, kad negrįžtamai pakeitė beveik visos
lietuvių visuomenės gyvenimo būdą. Žinoma, kultūra tai ne tik
romanai, poemos, dailės kūriniai, muzika, teatro veikalai ir spektakliai,
bet ir visa kasdienė buitis, jos virsmas per penkiasdešimt metų.
Tai ryškiai mato 1944 metų pabėgėliai į Vakarus, o dabar atvažiuojantys
apsilankyti ir pasižvalgyti, ar jau laikas grįžti į tėvų namus.
Jie grįžę į tėvynę jos neranda. Mažai kas ir grįžta dėl to, kad,
pamatę dabartinę Lietuvą, beveik visi sako: Ne apie tokią Lietuvą
mes svajojom, dėl jos kovojom, ją sapnavom
Kas pasikeitė? Gal
dangus ne toks žydras, saulė ne taip ir ne tokia teka. Ne. Pasikeitė
žmogus. Jo gyvenimo būdas. Jo dvasinė ir buities kultūra. Ir pasikeitė
taip, jog ne vienas, o daug kas ir šiandien vis tebesako: Sovietų
laikais gyventi buvo geriau
Tik pati jauniausioji Lietuvos piliečių
karta, dabartiniai mokyklinukai jau nežino, koks buvo tas sovietinis
gyvenimas, kokia kultūra tada buvo skiepijama. Ir nemažai kam
įskiepyta, jei ir šiandien jiems atrodo, kad sovietiniais laikais
gyventi buvo geriau.
Apie dvasinę ir kūno kultūrą, per penkiasdešimt metų skiepytą
per įvairaus lygio kultūros namus ir paliktą atsikuriančiai Lietuvai,
ir derėjo kalbėti laidos Kultūros namai dalyviams. Deja, apie
tai nebuvo pasakyta beveik nė žodžio. Tikėtina, kad ateityje kai
kas bus pasakyta ir apie tai, nes juk ir pusiau lietuviškų žodžių
junginį kultūros namai nelietuviškų žodžių junginys Kultūros
ministerija pakeitė taip pat nelietuviškų žodžių junginiu kultūros
centras
Taigi Lietuvoje tebelieka sovietinės kultūros pėdsakai, paskleisti
įvairaus lygio kultūros namuose. Galbūt apie tai turės progą kalbėti
ir televizijos laidų dalyviai. Mes gal taip pat dar pamirkysime
plunksną ir baltas lankas pamarginsime juodomis avimis
Viktoras ALEKNA
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"