Keli klausimai mėnraščiui
Metai
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje
poetas Sigitas Geda posmuoja: Kada balta prasisunkia, paskui
geltona,/ paskui ir vėl balta,/ir veja žalią,/ lyg vėjas keltų,/
lyg Jėzus keltų už kraštų/ suknelę (Metai. 2003, Nr. 2,8 p.).
Ar tai jau pasikartojanti antipoezijos šventvagystė? 83-ame puslapyje
poetas Aidas Marčėnas pripažįsta: pats esu matęs save/ netgi
per televizorių, turiu kažkur nusikišęs/ kelias fotografijas
klevo lapuose prie bažnyčios tartum aš, tartum mėšlo krūvelė.
Ar šiuo palyginimu pažeminęs save teksto autorius neįžeidžia žmogaus
mąstančios būtybės?
Recenzijų skyriuje leidžiama gėrėtis citata iš Herkaus Kunčiaus
romano Ornamentas: Įsivaizduoju save šūdvežio tyra it vaiko
siela. Tariuosi, jog šūdai mano pašaukimas. Galvoju apie šūdvežių
dinastijas: senelis, prosenelis, proprosenelis buvo šūdvežiai,
mano mamytė šūdvežio dukra.
Ar tokie antiliteratūriniai tekstai, žeminantys mūsų tūkstantmetę
žaliosios rūtelės kultūrą, nerengia išmatomis ir lavonais dvokiančios
mirties kultūros įsibrovimo?
Kodėl literatūrologai, aptariantys šiuolaikinės lietuvių literatūros
knygas, visaip reklamuoja M.Ivaškevičiaus postmodernų pamfletą
pilkumos pilkiausią romaną Žali, neužsimindami apie poetinės
prozos šedevrą Roberto Keturakio romaną Kulka Dievo širdy?
Ar nieko nesako tuose pačiuose Metuose publikuojami rezistenciniai
Rene Charo Hipno lapai?
Vytautas NARAS
Kaunas
© 2003 "XXI amžius"