XXI amžius

Pasaulio lietuvių dainų šventei artėjant:
Daina Lietuvos garbei

Choras "Aidas" prie Partenono, Graikijoje

Manęs netraukia tos išgirtos šalys,
Tėvyne! Tavo ūkanų dangus,
Miškų gaida, plačių laukų vėjelis
Man lig mirties mieliau už viską bus.

(V.Mykolaitis-Putinas)

Tik užgimusio kūdikio klyksmas, gimtoji kalba, giesmė, daina aidėjo amžius gūdžiose giriose, paupiuose, paežerėse. Vaidilos, dainiai, žyniai kankliuodami tėvynės vargus išsakydavo dainomis, pranašavo ateitį.
Stebimės stebuklingais akordais, tinkančiais nuoširdiems tekstams. Gėrimės maldomis, giesmėmis, dainomis tėvynei: vysk. A.Baranausko, dr. V.Kudirkos, Maironio, B.Brazdžionio Č.Sasnausko, J.Naujalio, S.Šimkaus, kaip ir J.Sibelijaus, E.Grygo ar kitų klasikų. Jų brangių žodžių ir melodijų nesugebėjo išplėšti net profesionalūs dvasios plėšikai. Baisiomis sąlygomis tie skambantys žodžiai įgaudavo ypatingą reikšmę, suteikdami viltį ištverti, išlikti. Kėlė savanorio ir partizano dvasią. Dainose subtiliai atsispindėjo tėvynės ilgesys, jos grožis ir gyvenimo prasmė, dainos būrė tautiečius, susišaukė su tremtinio, išeivio dvasia, širdies nerimu, spaudė nuoširdžią ašarą, palietė nuostabiausias širdies stygas...
Nenuostabu, kad giesmė „Marija, Marija“ tapo politinių kalinių, tremtinių himnu, kuris baudėjų buvo nesutramdomas Kauno geležinkelio tunelyje.
Dainos, kaip ir lietuvio dvasios, nesuvarpė kulkų papliūpos, nesunaikino gilūs Šiaurės sniegynai. Neužpustė pūgos Sibiro platybėse, neišdildė vargai išeivijoje, svetimoje žemėje. Malda ir daina malšino lietuvio širdies nerimą, kviesdama burtis į Baltijos kelią, prie parlamento, Televizijos bokšto, aukotis...
1869 metais Tartu mieste įvyko pirmoji estų dainų šventė, o po 26 metų Vydūno dėka suskambo tėvynę žadinanti lietuvninkų daina Rambyno kalne. „Be mūsų kalbos, be meilės Lietuvai mūsų nėra“ (K.Kymantaitė).
Po 30 metų Vydūno vadovaujamas „Birutės“ draugijos choras dalyvavo ir jau nepriklausomos Lietuvos pirmoje dainų šventėje, vykusioje 1924 metais Kaune. Tai buvo džiaugsmo ir meilės tėvynei Lietuvai pasireiškimas. Entuziastai dainininkai, pasipuošę kiek galėdami tautiškiau, suplūdo Kaunan. Po puikios prezidento A.Stulginskio kalbos, esant ir Lietuvos patriarchui dr. J.Basanavičiui bei vyriausybei, visi vieninga daina šlovino tėvynę. Įspūdingai skambėjo jungtinio choro atliekama bei J.Naujalio diriguojama „Lietuva brangi“, S.Šimkaus „Prie Šešupės“. 1928 metais įvyko antroji dainų šventė, kurioje suspindo ne tik J.Naujalis, S.Šimkus, bet ir Martinonis, J.Gruodis. Brangios lietuvio širdžiai dainos skambėjo ir švenčiant Šaulių sąjungos dešimtmetį Kaune, Vileišio aikštėje. 1930 metais dainomis ruoštasi pažymėti Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto metines.
1940 metais tik pražydusią Lietuvą ėmė kaimynai dalytis dalimis. Istorija pasikartojo: kaip 1795 m. sausio 27 d. bajorai prašė Jekaterinos II, taip 1940 m. rugpjūčio 3 d., pasidabinę Lietuvos vėliava, dvidešimt delegatų pasiprašė Kremliuje, Maskvoje, tirono Stalino malonės, kad priimtų į SSRS - blogio ir baimės imperiją. Kai Garmus pareiškė nebalsuosiąs už Lietuvos prijungimą prie SSRS, Dekanozovas tarė: „Tik pabandykite, priemonių daryti taip, kaip mes norime, mes turime pakankamai“. Pasak delegato P.Cvirkos, kiekvienam delegatui buvo sumokėta po 5000 rublių. „Yra nusikaltimų, kurie neišperkami - tai tėvynės išdavystė“ (P.K.Buostas). Anot B.Brazdžionio, „jie bijo, jie bijo… net Stalinas Vorkutos vergo kankinamo kalinio“. Stalinui pagerbti 1946 m. liepos 21 d. kraujuojančios Lietuvos širdyje, griuvėsiais virtusiame Vilniuje parengta pompastiška „respublikinė“ dainų šventė. Prityrę vežėjai iš 23 apskričių į Vilnių įvairiu transportu suvežė 188 gimnazijų, mokyklų, miestų chorus. Šventės programos viršelyje puikavosi pro ūsą besišypsąs Stalinas. Jos trečiame puslapyje - J.Paleckio pagarbos ir padėkos geriausiam lietuvių tautos draugui ir išvaduotojui, pergalės kūrėjui, mylimam darbo žmonių vadui draugui Stalinui. J. Banaitis teigė: „Suskambės kantata tam, kurio „išminčiai, meilei ir valiai dainas kuo gražiausias dainuoja visi“, tam, kuris yra kultūros ir meno geriausias globėjas“. Atsirado ir naujiena - papildomas tautos himno posmelis. Gal vieno posmo geresnis vertimas į rusų kalbą? Pateikiami 23 dainų tekstai rusų kalba. Bendras dvylikos tūkstančių dainininkų choras viešai, su širdgėla ir dvasiniu išdidumu bei protestu širdyje paskutinį kartą sugiedojo V.Kudirkos „Tautišką giesmę“. Nežinojo, kad jis pasmerktas juodai ilgametei tylai.
Dainavo trylika Panevėžio chorų - šio miesto mišrus 400 choristų choras, vadovaujamas M.Karkos. Įdomu, kad prieš 22 metus, t.y. 1924-aisiais, Kaune, pirmojoje dainų šventėje, taip pat buvo didelis M.Karkos vadovaujamas 112 mokinių Panevėžio gimnazijos choras.
Iš 37 Kauno chorų paminėtinas Darbo rezervų amatų mokyklos (150 choristų), Vytauto Didžiojo universiteto bei mokytojų seminarijos chorai po 120 choristų. Skambėjo dainos, skausmu dabintos.
Protestą prieš smurtą galėjome reikšti tik jausmu, tai visi jautėme širdimi. Sunku buvo dirbti dainų švenčių rengėjams: parinkti dainas, apeiti cenzūrą, motyvuotai sudaryti repertuarą. Visus persekiojo baimė. A.Sniečkus per pasiuntinį nurodydavo trumpinti repertuarą. Netikėtai dingdavo viena kita daina… Pasak V.Jakelaičio, čia pat budėdavo Henrikas Zimanas ir nerėkaudavo, kaip K.Preikšas, bet kirsdavo nuolat ir klastingai. Kadangi dainų šventėse teko dalyvauti ir su Kauno maistprekybos mišriu, ir su Lietuvos veterinarijos akademijos vyrų akademiniu chorais, tai atmintyje liko ir prisiminimų apie koncertus.
Kai 1955 metais Vilniaus filharmonijos salėje 136-ių LVA vyrų choras užtraukė karių maršą „Tėvynė nežus, kareivių kol bus“ iš operos „Faustas“ ir dainą „Baltos gėlės“, solo dainavo studentas Eduardas Kaniava. Po pasirodymo, stipriai susijaudinęs, į sceną užlipo prof. Kipras Petrauskas, nuoširdžiai pasveikino chorą ir vadovą kompozitorių Andrių Kairį. Pažymėjo, kad džiugu matyti tiek vyrų ir klausytis meistriško dainavimo. Jis padėkojo, kiekvieną pasveikino. Tas koncertas iš pagrindų pakeitė ir E.Kaniavos, dabar garsaus dainininko, gyvenimą. Tuo metu chorui dažnai akompanuodavo, be A.Čižo, prof. B.Dvariono brolis Juozas Dvarionas. Vėliau maestro A.Kairį pakeitė dainos „Tau, sesute, puikios gėlės“ muzikos autorius (eilės P.Lemberto), vienas Kauno radiofone dainavusių „Linksmųjų broliukų“ dirigentas Steponas Graužinis.
Su LVA choru 1958 metais teko dalyvauti antrojoje studentų dainų šventėje Rygoje. Suvažiavome su aukštųjų mokyklų vėliavomis, kepurėti spalvingomis, ką tik leistomis dėvėti studentiškomis kepuraitėmis. Buvo jaučiamas tautiškumas. Prieš dainuojant estų dainą „Mu i sama arm“ (panašiai kaip mūsų „Lietuva brangi“), visus sutrikdė estai, kurie nusiėmė savo baltas kepuraites. Taip padarėme ir mes. Mintyse skambėjo J.Sibelijaus „Tėvynė“: „Tėvyne mano, vardas tavo šventas./ Nėra pasauly turtų didesnių“. Pagerbėme estus ir jų tėvynę. Negana to, estų būrelis balsu ėmė šaukti, skanduoti, kad studentų himną „Gaudeamus igitur“ giedotume diriguojami neišvaizdaus esto kompozitoriaus, sėdinčio žiūrovų priekinėje eilėje. Jie su ąžuolų vainiku pribėgo prie sėdinčiojo ir paėmę atnešė į dirigentų pakylą. Jam diriguojant, entuziastingai sugiedojome studentų himną. Susijaudinęs dirigentas dėkojo choristams linkčiodamas ir siųsdamas bučinius. Buvo vainikuotas vainiku ir nuneštas, kur sėdėjęs. Himną lydėjo ovacijos, plojimai.
Nepamirštamos akimirkos, kaip 1997 metais dainuota Vatikane, Šv. Petro aikštėje, 2000 metais Milane, prie teatro „La Scalo“. Atėnuose, Olimpijos kalne prie Partenono, užtraukta lietuviška daina „Ulonai“ tarsi nešė prie Parlamento garbės sargybos, universiteto, Bairono paminklo, persirito per įspūdingą Korintą. Choro „Aidas“ daina skambėjo Epidaure, nepaprastos akustikos amfiteatro griuvėsiuose, džiugindama kitus turistus, kurie plojo ir pratęsė „Aido“, suburto maestro J. Vanago, ugdyto prof. A.Lopo, puikaus vadovo vyr. dirigento T.Šumsko, koncertą.
Laukiu Pasaulio lietuvių dainų šventės Vingio parke. Tikiuosi dalyvauti šioje jau trečioje Pasaulio lietuvių dainų šventėje, įdomesnėje, vientisesnėje. Prieš trylika metų, nepaisydami sraigtasparnių gausmo bei mėtomų lapelių, pakylėti dvasia, neraginami, rinkomės pulkais sušilti prie įžiebto tėvynės laisvės aukuro, tikro stebuklo. Paklusome vedliui, geriausiai atspindėjusiam tautos lūkesčius, nepabūgusiam aukotis, tautos sūnui prof. V.Landsbergiui. Jo ir tautos ryžto dėka pažeminta ir išniekinta, bet dvasinga Lietuva prisikėlė dainuodama.
Daina visus vienija. Vilniaus, Rygos, Talino žmonės susikibo rankomis, o 2002 m. lapkričio 23 d. JAV prezidentas Dž. Bušas įžiebė dar stipresnę laisvės ugnį. Lietuva, kaip lygiateisė valstybė, žengia ateities keliu. Siekdama gėrio, taikos ir ramybės padėdama kaimynėms, geros valios žmonėms.
2003 m. liepos 5-6 dienomis iš viso pasaulio suskrisime vėl į Vingio parką pasidžiaugti neįkainojama amžina vertybe - laisve, suprasdami, kad laisvė ir tiesa yra brangiausios. Dainos „Kur giria žaliuoja“ būsime (apie 26 tūkst. dainininkų) sujungti kraujo ryšiu, kalba, lietuvybe.

Benediktas MARMA
Choro „Aidas“ senjorų grupės seniūnas,
švenčių veteranas
Vilnius