XXI amžius

Lietuvių pėdsakais Amerikoje:
7. Būti lietuviu ir amerikiečiu JAV

- Kodėl jūs nutarėte būti lietuviu? - paklausė Marija Remienė kun. Juozo Anderlonio, kai mūsų ekipažas, važiuojantis lietuvių pėdsakais Amerikoje, aplankė jį klebonijoje, - juk galėjote būti amerikietis?
- Tai mano kilmė! O be to, būti lietuviu ir amerikiečiu viena kitam netrukdo.
„Bravo, bravo!“ – džiaugsmingai reagavo mūsų draugija.
- Mano mama išlaikė tą lietuvišką dvasią, - tęsė kunigas. – Ji užaugo Šv. Andriejaus parapijoje. O šioje, Šv. Jurgio parapijoje visą gyvenimą nugyveno mano tėvas; jau būdamas klebonas palaidojau čia savo močiutę. Ji mirė 93 metų. Tie lietuviai imigrantai, kurie atvyko čia prieš Pirmąjį pasaulinį karą, negalvojo, kad grįš į Lietuvą. Jie buvo paprasti žmonės, čia atvyko surasti geresnį gyvenimą ir norėjo, kad jų vaikai būtų tikri amerikiečiai. Užtat nebuvo reikalo, kad jie lietuviškai išmoktų, bet kad gerai mokėtų angliškai. Jie sakė savo vaikams: „Būk geras amerikietis, gerą gyvenimą turėsi Amerikoje“.
Kun. J.Anderlonis labai gerai susipažinęs su lietuvių imigrantų istorija. Faktus mums jis dėstė be užkliuvimo ir greitakalbe: pirmoji parapija Filadelfijoje buvo įsteigta 1893 metais – pavadinta Šv.Antano vardu, o vėliau pervardinta į Šv.Kazimiero (dabar ten klebonauja kun. Petras Burkauskas). Šv.Jurgio parapija buvo antroji lietuviška parapija.
Kun. J.Anderlonis – geras pasakotojas, todėl tegu jis pasakoja: „Praėjus devyneriems metams po pirmosios lietuvių Šv.Kazimiero parapijos įsteigimo – 1902 metais – pirmasis jos klebonas kun. Juozas Kaulakis tapo naujos – Šv.Jurgio parapijos klebonu. Antrosios parapijos prireikė gana greitai. Čia jau buvo islandų, vokiečių ir kitų tautinių parapijų. Lenkai dar tik buvo pradėję važiuoti. Atvažiavę lietuviai užsirašydavo lenkais, kad lengviau gautų darbo. (Mano parapijoje yra toks Stankevich, nors jo tėvas gimęs Panevėžyje.)
Kun. J.Kaulakis buvo įšventintas Belgijoje. Jis buvo pirmosios lietuviškos kolonijos Filadelfijoje fundatorius. Šį pastatą kun. Kaulakis pirko klebonijai, čia buvo didelė ūkė, pastatas buvo ūkininko namas. Pastatą, kur dabar salė, pastatė bažnyčiai. Parapija įsteigta vasario mėnesį, o jau spalio 26 dieną buvo pastatyta bažnyčia. Po to čia dirbo keletas klebonų, bet labai trumpai; jie palaidoti Šv.Kryžiaus kapinėse, kur yra lietuvių kunigų kapai. Ten palaidoti kunigai Čepukaitis, Čegis, Valančiūnas, Paukšta…
Kai pažiūriu į parapijos knygas, matau, kad čia gyveno daugiausia dzūkai: gimę Druskininkuose, Varėnoj, yra suvalkiečių. Jie kalbėjo lietuviškai ir lenkiškai. Mano tėvo motina – mano močiutė ir senelis – abu buvo dzūkai, mano motinos pusė – žemaičiai. Tie seneliai, kurie buvo dzūkai, puikiai kalbėjo lenkiškai. Kaimynė lenkė man sakydavo: „Jūsų močiutė ne lietuvaitė – ji lenkė“.
Tėvai gimė Amerikoje. Mano viena močiutė gimė Žemaitijoje – Pavandenėj, tai Varnių parapija, kur vyskupu buvo Motiejus Valančius – istorinė vieta. O senelis – Akmenėj, Mažeikių apskrity. Aš labai gerai žinau tas vietas, nes jau šešis kartus buvau Lietuvoje. Mes informaciją turėjom tik apie motinos šeimą, apie tėvo – beveik nieko. Žinau tik, kad senelė buvo pakrikštyta Valkininkuose, o senelis – Varėnoje.
1910 metais Šv.Jurgio parapijoj pradėjo veikti mokykla. Tuomet vienuolių dar nebuvo. Pirmojo pasaulinio karo metu čia klebonavo kitas uolus darbininkas – kun. Šedvydis. Mes čia turime pasikabinę jo paveikslą. Jis iš Mosėdžio. Mirė 1919 m. sausio 1 d. Po to čia paskyrė kun. Igną Zimblį. Jis irgi buvo iš Lietuvos. Dirbo iki 1941 metų. Vėliau, iki 1981-ųjų, net 40 metų klebonavo (čia tapęs prelatu) kun. Vitas Martusevičius. Po to, būdamas pensininkas, su manim dar gyveno 15 metų. Po to vienerius metus dirbo silpnos sveikatos kun. Šimkus, o 1981 metais klebonu buvau paskirtas aš.
Pirmieji lietuviai imigrantai iš Lietuvos, kuri priklausė carinei Rusijai, buvo laikomi atvykę iš Rusijos. Daug jų dirbo laivų statyklose ir gyveno Port Ričmonde. Daugelis jų gyveno centre, kur dabar yra Bendžamino Franklino tiltas. Kai 1924-1926 metais statė tą tiltą, daug jų atsikėlė į dabartinės Šv.Andriejaus parapijos vietą ir panoro turėti savo parapiją. Ir mano motinos tėvas, kurio pavardė buvo Kraujutis, nors nebuvo fundatorių komitete, dirbo su jais. Jie visi nuėjo pas kardinolą Dagoty ir prašė leisti jiems įsteigti parapiją. Kardinolas nenorėjo to daryti, sakydamas: „Jūs turite bažnyčią, čia jau yra Švč.Marijos Ėmimo į dangų parapija. Aš jums paskirsiu lietuviškai kalbantį kunigą“. Bet lietuviai nesutiko, jie sakė kardinolui: „Tada mes važiuosim į Skrantoną, į tautinę bažnyčią!“ Tai išgąsdino Bažnyčios vadus, ir 1924 metais buvo įsteigta Šv.Andriejaus parapija.
Ten užaugo mano motina. 1942 metais kun. Čepukaitis nupirko kitą pastatą – episkopalų bažnyčią. Kai mano tėvai tuokėsi, klebonas siūlė eiti jau į naują bažnyčią, bet mama sakė: „Ne – senojoj aš gavau šv.Komuniją, ėjau mokyklą“; ten, senoj koplytėlėj, jie ir susituokė. Šv.Andriejaus parapijoj aš ėjau į mokyklą iki ketvirtos klasės; tuo metu rajonas jau buvo pasidaręs prastas, ir mes išsikėlėme. Lenkai ir italai, jeigu įsikuria, tai neišsisklaido, o lietuviai ir airiai ieško geresnių vietų ir neišlaiko savo rajono.
Kun. Čepukaitis buvo labai puikus kunigas, jis gerai sutarė su po Antrojo pasaulinio karo atvykusiais lietuviais, vadinamaisiais dipukais. (Tuo metu su juo buvo kun. Sakalauskas.) Dabar į Šv. Andriejaus bažnyčią važiuoja melstis ir mūsų parapijos lietuviai, nes ten vyksta lietuviškos šv. Mišios. Jeigu mes turėtume daugiau lietuviškai kalbančių žmonių, ir mes daugiau vartotume lietuvių kalbą. Bet ir dabar vieną kartą per mėnesį, pirmą mėnesio sekmadienį, vyksta lietuviškos Mišios, mūsų choras gieda lietuviškas giesmes, nors choro vadovas ne lietuvis. Mes išlaikome tradiciją. Parapija dar gyva, bet jau beveik nebekalbanti lietuviškai. Aš manau, kad trečdalis mūsų parapijiečių yra lietuviškos kilmės. Nors trečios ketvirtos eilės, jau nebekalbantys lietuviškai, bet jie jaučiasi lietuviais. Turime 200 mokinių mokyklą, pernai pristatėme dvi klases. Dėsto pasauliečiai. Seselės pranciškietės iš Pitsburgo, išbuvusios 65 metus, išsikėlė 1988 metais.
Aš atsiprašau, kad nekalbu gerai lietuviškai. (Čia mūsų ekipažas suklego prieštaraudamas. – A.V.Š.) Aš kalbu, kaip girdėjau namuose. Kai mes gyvenom Šv.Andriejaus parapijoj, mūsų namuose buvo du seni vyrai, jie čia, Amerikoj, šeimos neturėjo. Juos seneliai vadindavo „burdingieriais“. Mano mama buvo jų šeimininkė. Jie kalbėdavo pusiau lietuviškai, pusiau angliškai. Užtat aš išmokau. Mano du broliai (kunigas žodį „broliai“ sukirčiavo galūnėje; ar tik čia nebus dzūkų įtakos – A.V.Š.) – vienas gerai supranta lietuviškai, bet beveik nekalba, o kitas žino tik kelis žodžius, - jis daug jaunesnis. Aš – vyriausias“.
- Ar jūsų vaikystės metais čia ėjo lietuviška spauda?
- Vietinės, manau, kad nebuvo, bet ateidavo „Draugas“, „Darbininkas“. Buvo toks „Keleivis“ iš Bostono, sakydavo – bolševikų laikraštis; bet daugiausia buvo skaitomas „Draugas“.
Po to su klebonu dar aptarėme Filadelfijos lietuvišką veiklą. Sužinojome, kad kas metai čia, Lietuvių namuose, vyksta mugės, į kurias susirenka iki kelių tūkstančių įvairių kartų lietuvių. Šventė prasideda šeštadienį iš ryto ir tęsiasi visą dieną – valgiai, muzika, pardavinėjami visokiausi daiktai; o sekmadienį – pietūs, programa.
- Ir Vasario 16-ąją kasmet švenčiam, - sako kun. J.Anderlonis. – Taip susitarėm su kun. P.Burkausku, kad šv.Mišios iš ryto vienais metais būna Šv.Andriejaus parapijoje, kitais – Šv.Kazimiero, trečiais – Šv.Jurgio. Po pietų – koncertas.
- Ar Lietuvos vyčiai dar gausūs?
- Į susirinkimą kas mėnesį ateina apie 30. Narių – gal 75. Čikagoje daugiau: trys keturios kuopos, o visoje Amerikoje – apie 5500 narių. Nauja kuopa steigiama San Diege.
Po daugiau kaip valandą užtrukusio pokalbio klebonas mus nuvedė į bažnyčią. Įdomu, kad bažnyčia čia yra antrame aukšte, pirmame aukšte – salė. Joje buvo pirmoji bažnyčia, pastatyta 1902 metais. 1918 metais parapijiečiai norėjo pastatyti naują bažnyčios pastatą ir didelę mokyklą šalia, bet kardinolas, motyvuodamas tuo, kad parapija maža ir negalės išlaikyti dviejų didelių pastatų, nesutiko. Tada šiam pastatui buvo pastatytas antras aukštas – bažnyčiai, kad galima būtų joje padaryti gražias – skliautuotas lubas. Prieš 12 metų bažnyčioje padarytas remontas. Architektas interjere stengėsi panaudoti lietuviškų detalių. Įrengtas lietuviškas kampelis, kur stovi lietuviška vėliava ir kitokie atributai, virš durų įmontuoti Lietuvos ir JAV herbai. O pati originaliausia šios bažnyčios detalė tikriausiai yra ta, kad Švč. Mergelės Marijos skulptūros baltas drabužis yra ištapytas rūtomis.
Kalbėjomės ir apie klebono keliones į Lietuvą. Įsimintiniausia, žinoma, buvo pirmoji 1989 metais, kada jis aplankė Pavandenę, kur buvo krikštyta jo motina; reikšminga ir 1992-ųjų, kada Maskvoje vyko pučas. Kunigas Juozas buvo liudytojas lietuvių džiaugsmo pasibaigus pučui, kada prie parlamento meldęsi žmonės bučiavosi ir vienas kitą sveikino. Sužinojęs, kad jis iš Amerikos, kunigą pasveikino ir žurnalistas iš Šveicarijos. Jis sakė: „This is happy day, yours people are free!“ („Tai laiminga diena, jūsų žmonės yra laisvi!“). „To aš niekada nepamiršiu“, - sako kunigas J.Anderlonis. Jis filmavimo kamera yra užfiksavęs ir kitą dieną Lukiškių aikštėje griaunamą Lenino paminklą. Į Lietuvą kunigas važiuoja dažnai ir juokauja, kad kaskart vis daugėja jo giminių.

Audronė V.ŠKIUDAITĖ