Negailestingas laikas
Raudonajai armijai 1944 metais
pralaužus vokiečių linijas ir veržiantis į priekį, teko, net neatsisveikinus,
palikti namus, tėvus, gimines ir artimuosius. Karo nualinta Vokietija
mus priglaudė ir, karui pasibaigus, susibūrėme buvusiose vokiečių
kariuomenės ir kitose stovyklose - lageriuose. Rytojus buvo neaiškus,
nes tėvynėje siautė partizaninis karas, dar labiau nualindamas
karo nuniokotą šalį. Vokietijoje buvome žmonės be ateities, be
pilietybės, be namų. Buvome ir našta, nes sąjungininkams teko
mus prižiūrėti, mumis rūpintis. Atsirado galimybė išvykti į kitus
kraštus. Visi veržėsi į JAV ir Kanadą, bet ten buvo priimami jauni,
darbingi arba turintys iškvietimus, kuriuos ne visi galėjo išsirūpinti.
Kai Australija atidarė duris, kviesdama emigrantus be didelių
reikalavimų, net kelionę apmokėjo, tik reikėjo pasižadėti dirbti
dvejus metus paskirtoje darbovietėje, atsirado galimybė palikti
karo nualintą Europą ir išvykti kiton šalin.
1947 m. spalio 30 d. amerikiečių laivu General Heinzelman iš
Vokietijos Brememhaveno uosto išplaukė pirmasis Baltijos šalių
piliečių transportas, tarp jų 439 lietuviai. Laivas pasiekė Vakarų
Australijos Fremantle uostą lapkričio 28 dieną.
200 metų lapkričio pabaigoje suėjo 55 metai nuo tos dienos, kai
po Antrojo pasaulinio karo Australijon atvyko pirmieji lietuviai.
Sunku būtų aprašyti visus pirmuosius įsikūrimo vargus. Ne vienas
sunkiai išgyveno palikto ne tik savo krašto, bet ir Europos nostalgiją,
ne vienas nutraukė savo gyvenimą, negalėdamas priimti naujos ir
jam neįprastos aplinkos, nesuprantamos kalbos, skirtingo klimato.
Visi atvykusieji lietuviai - vyrai ir merginos - buvo viengungiai,
nes vedusiųjų Australijos valdžia dar neįsileido.
Vėliau atvykusieji su šeimomis padidino lietuvių bendruomenę,
kuri buvo išsklaidyta po visą Australiją: nuo Vakarų Australijos
milžiniškų miškų iki tolimų Kvinslando cukrinių nendrių laukų.
Kiekvienas lietuvis stengėsi palaikyti ryšį su savo tautiečiais.
Taip atsirado pirmasis Australijoje lietuvių laikraštis Australijos
lietuvis, kurį leido ir redagavo Jurgis Glušauskas. Jis gyveno
palapinėje, dirbo Pietų Australijos šiaurėje esančiose rudųjų
anglių kasyklose Leigh Creek. Vėliau pradėjo eiti Mūsų pastogė
ir kita lietuviška spauda, kurios svarba neįkainojama, nes tai
švyturiai, kurie rodė kelią sunkiame išeivijos kelyje.
Tik 1950 metų pabaigoje Australijos lietuviai stipriau susiorganizavo
sukurdami Australijos lietuvių bendruomenę, kuri ir šiandien vadovauja
Australijos lietuviams. Tuo metu pagrindinė veikla buvo sujungti
visus Australijoje išsibarsčiusius lietuvius, palaikyti ryšį,
leisti lietuvių kalba laikraštį, steigti organizacijas ir klubus.
Ir jau 1960 metais didesniuose Australijos miestuose buvo įsigyti
ar pastatyti Lietuvių namai ar klubai. Juose lietuviška veikla
suklestėjo ir sutvirtėjo, nes, turėdami nuosavas patalpas, galėjome
laisvai į jas rinktis ir rengti įvairiausius renginius. Prie bendros
lietuviškos veiklos tenka paminėti ir religinę veiklą, kuri papildė
ir praturtino išeivio lietuvio gyvenimą toli nuo savo krašto.
Šiandien, po 55 metų, žvelgiame į praeitį ir stebimės tokia gaivalinga,
stipria ir pozityvia veikla, kurią išvystė sunkiomis sąlygomis
pirmieji po Antrojo pasaulinio karo atvykę lietuviai. Lietuvių
kalba buvo tas akstinas, motyvas, siejęs visus į vienalytę organizaciją
ir davęs pagrindą visai veiklai. Praradusieji lietuvių kalbą nutolo,
pasitraukė iš lietuviško gyvenimo akiračio ir paskendo australiškos
asimiliacijos jūroje.
Šiandien mūsų gretos retėja ir veikla silpsta; tai nutautėjimo
pasekmė, lietuvių pasitraukimo iš lietuviškos veiklos padarinys.
Kalba buvo ir yra svarbiausias lietuviškos sąmonės veiksnys. Kai
raginome skaityti lietuvišką spaudą, dažnai sakėme: kas lietuviškai
nekalba, tas lietuviškai negalvoja, tam ir lietuviški reikalai
toli, veik nepasiekiami. Tai suprato mūsų aušrininkai ir lietuviškos
sąmonės žadintojai. Gaila, kad šiandien kai kas bando įrodyti,
kad lietuviui nebūtina lietuvių kalba, kad galima be jos išsiversti.
Taip, galime, bet pažvelkime į savo susibūrimus. Juose 99,9 proc.
lietuviškai kalbančiųjų; jie išlaiko ir remia visus lietuviškus
reikalus, jie dar išlaiko skęstančius klubus ir Lietuvių namus.
Jiems pasitraukus, dings ir lietuviška veikla, o jei keletas,
susibūrę dėl nostalgijos ar kaltės dėl savo kalbos praradimo vedami,
bandys palaikyti ar išlaikyti pirmųjų atvykusių lietuvių pastangomis
sukurtas lietuvybės šventoves, be savo kalbos tai bus tuščios
pastangos. Vidurinioji ir jaunesnioji karta jau labai abejinga
lietuviškiems reikalams. Jų nebematome paremiant mūsų spaudą ar
kitas lietuviškas institucijas. Jie gyvena australišku gyvenimu
ir tik kartais iš pasigailėjimo aplanko lietuviškas šventes ar
renginius. Jie nebekalba tarpusavyje lietuviškai, jie nebepriklauso
lietuviškoms organizacijoms, su maža išimtimi - sporto klubams,
gal dar skautams
Dingo savanoriai, kurie veltui užėmė įvairias
pareigas Lietuvių namuose ar klubuose, šiandien jau mokamos tarnybos,
nes veltui dirbti, kad ir lietuviškiems reikalams, jaunimas nenori.
Teko apsilankyti jau čia, Australijoje, gimusių lietuvių namuose,
kurie yra ištaigingi ir puošnūs. Jie, baigę mokslus, įgiję profesijas,
nepasigedo lietuvių kalbos. Mūsų tautinius dirbinius ir heraldiką
pamiršo. Jie atostogauja įvairiose pasaulio šalyse, jų vaikai
lanko prestižines mokyklas, priklauso australų sporto klubams,
jų namuose vietoj Vyčio ir kryžiaus kabo dolerio ir kiti mamonos
atributai. Tokia 55 metų išeivijoje gyvenimo tikrovė, kurią tenka
priimti ir su ja sutikti. Tolesnis lietuviškas gyvenimas ir veikla
- tik merdėjimas.
Norėčiau, kad mano mintys būtų klaidingos!
Viktoras BALTUTIS
© 2003 "XXI amžius"