Kova dėl Europos „sielos“

Popiežius Jonas Paulius II ketvirtadienį per katalikų jaunimo šventę Šv. Petro aikštėje stebėjo, kaip paleidžiamas taiką simbolizuojantis baltas balandis EPA-ELTA nuotrauka

Vatikanas ketvirtadienį pareiškė viltį, kad, pasibaigus Irako karui, Artimuosiuose Rytuose prasidės “taikos era”. Tai yra iššūkis irakiečiams ir tarptautinei bendrijai, sakoma paskelbtame pareiškime. Vatikanas pažymi, kad kovos Irake turi liautis kiek įmanoma greičiau, kad gyventojai būtų apsaugoti nuo nereikalingų kančių. Katalikų Bažnyčia yra pasirengusi suteikti humanitarinę paramą Irakui.
Popiežius ir kiti aukšti Vatikano atstovai prieš konflikto pradžią priešinosi kariniams veiksmams Irake be Jungtinių Tautų organizacijos pritarimo ir įspėjo dėl padėties paaštrėjimo regione.

Religinių bendruomenių statuso klausimas

Didysis Europos vienijimosi rėmėjas ir skatintojas popiežius Jonas Paulius II nuolat pabrėžia, kad Europos Sąjunga neturi likti tik ekonominė organizacija, kad jos plėtra būtų pagrįsta krikščioniškomis vertybėmis, ypač pagarba žmogaus orumui, ir taika. „Europos Sąjungos plėtra neturi apsiriboti tik ekonomika ir rinkos santykiais, - kalbėjo Šventasis Tėvas, kovo pabaigoje audiencijoje Vatikane priėmęs Liuksemburgo monarchų šeimą – didįjį kunigaikštį Henriką ir jo žmoną kunigaikštienę Mariją Terezą. – Reikia skatinti tokį visuomenės modelį, kuriame būtų gerbiamas asmens orumas bei pagrindinės jo teisės ir kuriame įsitvirtintų santykiai, grindžiami teisingumu, abipuse pagarba ir taikos tarp visų žmonių ir tautų“.
Tik 500 tūkst. gyventojų turintis Liuksemburgas (kurio 86 proc. gyventojų yra katalikai) buvo viena pirmųjų šešių valstybių, 1957 metais susijungusių į Europos Ekonominę Bendriją, dabar vadinamą Europos Sąjunga. Pabrėždamas religijos svarbą Europos vienijimosi procese, Popiežius kalbėjo Liuksemburgo monarchams, kad „žmogaus ir tautų religinis dėmuo, kurio negalima ignoruoti, įgalina žmones išreikšti jų egzistencijos prasmę, pripažinti savosios prigimties ištakas Dieve ir teisingai suvokti savo atsakomybę bei misiją“. Apibrėždamas pagrindinius uždavinius, Jonas Paulius II sakė, jog „Bažnyčios pareiga siekti, kad kiekvienas, kuris, gyvendamas mūsų žemyne, džiaugiasi gerove ir taika, pripažintų visos žmonijos bendrojo gėrio vertybę ir todėl jaustų atsakomybę dėl kiekvieno žmogaus likimo, ypač dėl tų, kurie patiria skurdo ir karo kančias“.
Vienu pagrindinių Popiežiaus ir kitų Bažnyčios hierarchų rūpesčių yra siekimas, kad dabar Europos Konvente rengiamoje Europos Sąjungos Konstitucijoje būtų užfiksuota aiški nuoroda į Dievą ir apibrėžtas religinių bendruomenių statusas. Po to, kai vasarį buvo paskelbti siūlomos konstitucinės sutarties projekto pirmieji 16 straipsnių, Jonas Paulius II ir jo artimiausi padėjėjai išreiškė didelį nepasitenkinimą, jog tekste net nebuvo paminėta krikščionybės įnašas ir vaidmuo Europos civilizacijos kūrime. Tai labai keista, nes, pagal statistinius duomenis, penkiolikos dabartinių Europos Sąjungos narių ir dar dešimties valstybių, kurios į ES bus priimtos 2004 metais, didesnė gyventojų dauguma – maždaug 81 proc. – priklauso krikščioniškoms Bažnyčioms.
Vasario pabaigoje duotame interviu Italijos katalikų žiniasklaidai Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas priminė tris Katalikų Bažnyčios pageidaujamus dalykus, kurie turėtų būti užfiksuoti naujojoje ES konstitucijoje. Pirmiausia Europos krikščionys nori, kad būtų pripažintas Bažnyčių ir religinių bendruomenių juridinis statusas ir jų teisė tvarkytis pagal savo vidines kanonines nuostatas bei iš to kylančios misijos vykdymas. Faktiškai toks teisinis pripažinimas visiems Europos tikintiesiems užtikrintų religijos išpažinimo laisvę, ir nieko daugiau. Kai kurių liberalų ar socialistų politikų reiškiama baimė dėl neva grįžtančio fundamentalizmo yra visiškai nepagrįsta, nes religinio ekstremizmo pavojų kelia ne religijos laisvė, bet teisinės valstybės principų negerbimas ir nesiskaitymas su tomis vertybėmis, kuriomis grindžiama demokratinė santvarka, sakė kardinolas A.Sodanas.
Jis taip pat išsakė Vatikano pageidavimą, kad Europos konstitucijoje būtų patvirtinta krikščionybės įtaka visuomenės gyvenimui bei garantuotas religinių bendruomenių ir Europos Sąjungos institucijų dialogas. „Norėtume, kad šis dialogas būtų pastovus ir formaliai įteisintas, kad jis nepriklausytų tik nuo institucijų geros valios ir noro kartais pasitarti su Bažnyčiomis ir religinėmis bendruomenėmis, - aiškino Vatikano valstybės sekretorius. – Pageidavimas, kad būtų su mumis konsultuojamasi, tikrai nepakenktų civilinių tarnybų pasaulietiškumui. Pagaliau Bažnyčia nori, kad naujajame konstituciniame akte būtų patvirtintas galiojimas to statuso, kurį religinėms bendruomenėms pripažįsta atskirų Europos Sąjungai priklausančių šalių nacionaliniai įstatymai. Kad nebūtų bandoma primesti unifikuoto modelio, pavyzdžiui, laicistinio, kuris egzistuoja Prancūzijoje (dėl kraštutinės sekuliarizacijos kai kur ši šalis su pašaipa jau vadinama „ateizmo muziejumi“), kurioje 1905 metais nacionalizuotos šventovės iki šiol negrąžintos Bažnyčios nuosavybėn. Taip pat XXI amžiaus suvienytai Europai nebūtų tinkamas ir „valstybinės Bažnyčios“ modelis, formaliai išlaikytas protestantiškose Skandinavijos šalyse, Didžiojoje Britanijoje, Graikijoje ir kai kuriuose kituose Rytų Europos stačiatikių kraštuose. Katalikų Bažnyčia siekia, kad Europos Sąjungoje, pripažįstant bendrąją religijos laisvę bei religinių bendruomenių dialogą su pilietinėmis institucijomis, būtų palikta galioti dabartinė „nacionalinių modelių“ įvairovė, atitinkanti kiekvienos šalies kultūrines tradicijas ir istorinę patirtį.
Nors pastaruoju metu įvykiai Irake šiek tiek nustelbė Europos Sąjungos konstitucijos klausimą, tačiau kiekviename susitikime su žemyno politiniais lyderiais – nuo vasario 7 dieną suteiktos audiencijos Vokietijos užsienio reikalų ministrui Joachimui Fišeriui iki balandžio 7-ąją vykusio pokalbio su Prancūzijos užsienio reikalų ministru Dominyku de Vilpenu – Europos Konvente popiežius Jonas Paulius II ir iškeldavo rengiamo dokumento problemas. Vatikano nuostata paskelbta ir komunikate, pasirašytame po Didžiosios Britanijos premjero Tonio Bleiro apsilankymo: „Šventasis Sostas išreiškė pageidavimą, kad būsimojoje konstitucijoje būtų aiškiai pripažintas Bažnyčių ir tikinčiųjų bendruomenių statusas ir kad Europos Sąjunga įpareigotų šalis palaikyti struktūrinį dialogą su Bažnyčiomis“.

Aiškios nuorodos į Dievą reikšmė

Ne mažesnis aktyvumas rodomas ir siekiant, kad Europos Sąjungos konstitucijos preambulėje būtų įtvirtinta aiški nuoroda į Dievą. Rengiant konkretų pasiūlymą šiuo reikalu daugiausia pasidarbavo Europos Sąjungos šalių katalikų vyskupų konferencijų komisija (COMECE), kurią sudaro penkiolikos ES episkopatų atstovai. COMECE sudarytos teisės ekspertų grupės parengto naujausio (vasario mėnesio) pasiūlymo ES konstitucinės sutarties preambulei pagrindu tapo formuluotė iš Šveicarijos Ciuricho kantono konstitucijos: „…pripažįstant žmogiškosios valdžios ribas; atsimenant Europos kultūrinį, religinį ir humanistinį paveldą; suvokiant atsakomybę prieš Dievą, žmones ir kūriniją…“
Kaip austrų katalikų žinių agentūrai „Kathpres“ paaiškino vienas šios formuluotės rengėjų diakonas profesorius Francas Ekertas, preambulei pasiūlytas tekstas turėtų būti priimtinas įvairių pasaulėžiūrų žmonėms, nes atspindi visų interesus. Pirmoji formuluotės dalis, kurioje kalbama apie „žmogiškosios valdžios ribotumą“, aiškiai atmeta žmonių pavergimą ir išnaudojimą bet kurioje totalitarinėje sistemoje. Ji orientuota į „tuščio sosto“ idėją, kuri kiekvienam vadovui primena, kad jis, kad ir kokią galią turėtų, viskuo negali disponuoti.
O dėl nurodymo į „Europos kultūrinį, religinį ir humanistinį paveldą“, tai turi būti aiškiai pabrėžta, kad Europos ateitis kuriama ne „iš nieko“, bet turint jos ilgą istoriją, tradicijas ir vertybes, sakė F.Ekertas. Pagaliau trečioji formuluotės dalis, kalbanti apie „atsakomybę prieš Dievą, žmones ir kūriniją“, apibrėžia, kieno teisių atžvilgiu kiekvienas europietis turi prisiimti atsakomybę. Naujojo pasiūlymo rengime kartu su ES katalikų vyskupais taip pat dalyvavo pagrindinės žemyno ekumeninės organizacijos – Europos Bažnyčių konferencijos (CES) atstovai bei Vatikano nuncijus prie Europos Sąjungos arkivyskupas Faustinas Sainsas Munjasas. Pasiūlymas taip pat atspindi ir COMECE pirmininko Hildesheimo (Vokietija) vyskupo Jozefo Homejerio tris nuolat kartojamas tezes: naujojoje Europos santvarkoje būtina apibrėžti valstybinės valdžios ribas, suvokti Europos civilizacijos krikščioniškąsias šaknis ir žemyno ateitį kurti žmogaus teisių pagrindu.
Kalbėdamas kovo viduryje Miunchene vykusioje Vokietijos vyskupų konferencijos pavasario sesijoje, vyskupas J.Homejeris sakė, kad jis turi tam tikro optimizmo dėl nuorodos į Dievą ar religinio paveldo įtraukimą į Europos Sąjungos konstitucijos preambulę. „Aš esu netgi nustebęs dėl esamos pažangos“, - sakė vyskupas, kuris taip pat vadovauja Vokietijos episkopato visuomeninių ir socialinių reikalų komisijai. Juk iš pradžių daugelis ES politikų Bažnyčios siūlymams rodė „pabrėžtiną ignoravimą“, o kai kurie netgi išdrįsdavo ir pasišaipyti (ypač socialistai).
Tačiau ir visuomenę, ir politikus labai sukrėtė 2001 m. rugsėjo 11-osios tragiški įvykiai. Dabar vis didesniam skaičiui veikėjų tampa aišku, kad suvienytoji Europa negali būti kuriama ant nihilizmo pagrindų. Palaipsniui vėl pripažįstama, kad sprendžiamąjį postūmį žmogaus laisvei ir teisėms padarė ne prancūzų ar kokia kita revoliucija, bet Šventasis Raštas. Taip pat yra akivaizdus Bažnyčios nuopelnas skatinant Europos vienijimosi procesą, kad žemynas, Popiežiaus žodžiais tariant, galėtų „kvėpuoti abiem plaučiais“ – Rytų ir Vakarų. Europos Sąjungos ateitis turi būti orientuojama ne vien į šaltą pragmatizmą ir ūkinę integraciją, bet ir į efektyvų idėjinį bei vertybinį pagrindą.
Vyskupas J.Homejeris sakė, kad viltį stiprina ir tai, jog pats Europos Konvento pirmininkas buvęs Prancūzijos prezidentas Valery Žiskaras d’Estenas neseniai pripažino, kad ES konstitucijos preambulėje turėtų būti nuoroda į Europos religinį paveldą. Iš pradžių jis į tai žiūrėjo skeptiškai, bet, matyt, nuomonei pakeisti turėjo įtakos praėjusių metų rudenį įvykęs susitikimas su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Žinoma, V.Žiskar d’Esteno „pažadas“ yra svarbus, bet nepakankamas, nes Bažnyčia nori, kad būtų įtvirtinta nuoroda ne tik į religinį paveldą, bet į Dievą.
Tarp kitų politinių veikėjų katalikų šią nuostatą ryžtingai remia ir buvęs Europos Parlamento pirmininkas paskutinio Austrijos imperatoriaus sūnus 90-metis Otas fon Habsburgas. Vasarį Vienos dienraštyje „Die Presse“ paskelbtame straipsnyje jis perspėjo, kad be „Visagalio pripažinimo“ suvienytoji Europa per trumpą laiką gali nusiristi iki sovietinio „realiojo socializmo“ bjaurasties. Visos Europos Konvento pastangos be tikėjimo į Dievą bus „beprasmis darbas“, nes Europos žemynas neturės „sielos“. Pasodinus žmogų į „Visagalio sostą“, iš pat pradžių viskas „pasmerkta žlugti“. O.fon Habsburgas priminė, kad visos didžiosios galybės yra kilusios iš „idėjos“. Oficialiajai Europos Sąjungai kaip tik tokios idėjos trūksta. Ji negali kilti iš „materialinių pagrindų“, bet tik iš aukštesnės religinės koncepcijos. Tik tai visuomenėje gali garantuoti „vidinę tvarką“. Istorija paliudija: kada žmogus susikuria „proto stabą“ arba „aukso veršį“, tada nesėkmė yra neišvengiama.
Taip pat ir Europa, krikščioniškoji Europa, kilo iš idėjos, kurios simboliai buvo didžiosios šventovės – Santjagas de Kompostela, Čenstakava, Loretas, Marijacelė. Tai vietos, ženklinusios ne tik istorinius pokyčius, bet ir įprasminusios religijos idėjas. Be pasirėmimo religija, naujoji Europa praras gebėjimą išlaikyti santarvę. Tada žmogus bus jau ne Dievo atvaizdas su savo teisėmis, kurių niekas negali ginčyti, bet tik paprastas „objektas“, kurio nebegins prigimtinė moralė. „Konstitucija, kuri daugiau nebepripažįsta aukštesnės būties, sugriauna žmogaus teisių pamatą“, - pabrėžė O.fon Habsburgas. (Čia galima priminti, kad ne tik senosios tradicinės valstybių konstitucijos, bet ir naujausios, patvirtintos dabartinės sekuliarizacijos laikotarpiu, turi nuorodą į Dievą. Pavyzdžiui, pokomunistinės Lenkijos konstitucijos preambulėje kalbama apie tikėjimą „į Dievą, kaip tiesos, teisingumo, gėrio ir grožio šaltinį“. 1998 metais įsigaliojusi naujoji Šveicarijos konstitucija taip pat prasideda žodžiais: „Vardan Dievo Visagalio“.)

Stačiatikiai taip pat už krikščioniškų vertybių įtvirtinimą

Reikia pastebėti, kad Vatikanas ir ES vyskupų konferencijų komisija būsimosios Europos „sukrikščioninimo“ pastangomis siekia glaudaus bendradarbiavimo su žemyno Stačiatikių Bažnyčiomis, šiuo atžvilgiu atrandant jose gana artimas sąjungininkes. Popiežius Jonas Paulius II vasarį pasiųstame laiške Graikijos Stačiatikių Bažnyčios dvasiniam vadovui Atėnų arkivyskupui Kristodului nusiskundė, kad Europa „deja, kasdien tampa vis pasaulietiškesnė, kartu nutoldama nuo pagrindinių krikščioniškų vertybių“. Atsiliepdamas arkivyskupas Kristodulas pažadėjo, jog jo Bažnyčia rems visas Vatikano pastangas, kad naujojoje ES konstitucijoje būtų paminėtas visai Europai bendras krikščioniškas paveldas.
Vėliau priėmęs Serbijos Stačiatikių Bažnyčios delegaciją Popiežius savo kalboje vėl nurodė, kad Europos katalikai ir stačiatikiai turi bendradarbiauti, kad būtų užtikrintas ir išsaugotas krikščionių indėlis į žemyno kultūrą bei vertybes, kurių negalima ignoruoti Europos vienijimosi procese. Vatikano užsienio reikalų ministrui, vasario pabaigoje apsilankius Belgrade, buvo paskelbtas pareiškimas, kuriame sakoma, jog Šventasis Sostas ir Serbija sutaria, kad yra svarbu „neignoruoti žemyno krikščioniškų šaknų kuriant naują vieningą Europą“.
Šiuo atžvilgiu reikšmingas laiškas, kurį Maskvos stačiatikių patriarchato santykių su užsieniu departamento vadovas metropolitas Kirilas neseniai nusiuntė Europos Konvento vadovui V.Žiskar d’Estenui, kuriame taip pat siūloma rengiamoje konstitucijoje patvirtinti nuorodą į Europos krikščioniškąjį paveldą. Laiške rašoma, kad nors Rusija kol kas nėra Europos Sąjungos narė ar kandidatė, tačiau Rusijos Stačiatikių Bažnyčia yra suinteresuota naujosios konstitucijos rengimu, nes daugelyje Rytų Europos šalių, kurios netrukus bus priimtos į ES, gyvena nemažai stačiatikių tikinčiųjų. Metropolitas Kirilas rašo: „Europa, kuri atmeta ar ignoruoja religiją, ir pirmiausia krikščionybę, kaip pagrindinę gyvenimo versmę, daugeliui ES gyvenančių žmonių negali būti tikrąja tėvyne“.
Metropolitas taip pat priminė, kad Maskvos patriarchato pozicija dėl rengiamo Europos konstitucijos projekto didele dalimi atitinka Graikijos Stačiatikių Bažnyčios (Graikija kol kas yra vienintelė stačiatikių šalis, priklausanti Europos Sąjungai), ES vyskupų konferencijų komisijos (COMECE), taip pat Vokietijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios nuostatas. Krikščioniškojo paveldo bei kitų Europoje esančių religijų tradicijų pripažinimas leistų išvengti „ES vertybių vienašališko vertinimo“ pavojaus, pabrėžia metropolitas Kirilas.
Maskvos patriarchato atstovas taip pat pritarė Vatikano bei COMECE siūlymams, kad būtų sukurtas konsultacijų mechanizmas tarp religinių bendruomenių ir Europos Sąjungos institucijų. Beje, šių metų pradžioje Maskvos patriarchatas Briuselyje atidarė savo atstovybę, kurios uždavinys – užmegzti nuolatinius ryšius su ES organais. Laiške metropolitas Kirilas pritaria katalikų hierarchų reikalavimams, kad Bažnyčios ir valstybės santykiai toliau liktų reguliuojami pagal atskirose ES šalyse veikiančius nacionalinius įstatymus. (Apie tai sakoma vadinamosios „Amsterdamo sutarties“ 11-jame priede, kurį siūloma įkomponuoti į naująją Europos konstituciją.)
Bažnyčios, reikšdamos savo nusistatymą dėl rengiamos konstitucinės sutarties projekto, rūpinasi ne tiek savo „specifiniais interesais“, kiek pačių Europos tikinčiųjų dvasine gerove ir gyvenimo sąlygomis. Metropolitas Kirilas pripažino, kad daugeliui sekuliarizuotos visuomenės žmonių religija sumenkėjusi iki „privataus reikalo“. Jie religijoje netgi įžvelgia pavojų dabar įsivyravusiai neoliberalizmo ideologijai, kuri telkia dėmesį į žemiškosios gerovės siekimą ir savęs asmeninį įprasminimą be pasirėmimo moralinėmis vertybėmis. Tai primena sovietinio komunizmo laikus: tuomet religinis gyvenimas taip pat buvo nustumtas į privačią sferą, ir kiekvienas religiškai motyvuotas viešasis veikimas buvo slopinamas bei persekiojamas, nes neatitiko vyravusios valstybinės ideologijos. Taip liberali sekuliarizuota visuomenė nukrypsta į savos rūšies totalitarizmą, nes tampa nepakanti religija grindžiamai gyvenimo filosofijai.
Perspėdamas apie šiuos pavojus, metropolitas Kirilas pasidžiaugė, kad ES konstitucijos projekte įtvirtintos bendražmogiškos laisvės, įstatymo viršenybės, tolerantiškumo, solidarumo vertybės. Tačiau jis pastebėjo tikinčiųjų susirūpinimą dėl šių vertybių interpretavimo praktiškuose sprendimuose, ypač šeimos ir santuokos sferoje, biomedicinos tyrimuose, kultūros ir informacijos politikoje. Juk yra akivaizdžios sekuliarizmo tendencijos, pavyzdžiui, Europos Parlamente, kai priimami sprendimai prieštaringi daugelio tautų tradicijoms ir religinėms nuostatoms, netgi nacionalinei įstatymdavystei. (Štai neseniai Europos Parlamente buvo priimtinos rezoliucijos, kuriose rekomenduojama šalims kandidatėms į Europos Sąjungą priimti įstatymus, įteisinančius homoseksualų santuoką, ir dar labiau liberalizuojančius abortus, ypač turint galvoje katalikiškąsias Lenkijos, Slovakijos, Maltos valstybes, kuriose abortai gana griežtai ribojami.)
Apskritai susidaro įspūdis, kad naujosios Europos konstitucijos projekte kol kas vyrauja „antropocentrinio humanizmo“ vertybės, tuo tarpu religinės ir tautinės vertybės nustumtos į antrąją eilę. Žinoma, dabar daugeliui sekuliarizuotos visuomenės žmonių materialinė gerovė, sveikata ir žemiška laimė yra svarbiau nei tikėjimas, piligrimystė į šventąsias vietas ir integralaus religinio gyvenimo sąlygos, netgi tėvynės idėja lieka kažkur nuošalėje. Tačiau vis dėlto žmogaus teisių, demokratijos ar vienybės vardu negalima primesti teisinių reguliacijų, kurios prieštarautų tautų religinėms ir kultūrinėms tradicijoms. Rengiant ES konstitucinę sutartį, kad toks pavojus būtų likviduotas, žemyno krikščioniškoms Bažnyčioms būtina suvienyti pastangas.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"