XXI amžius

Nepalūžę tremtyje

Neseniai Vytautas Sabatauskas atšventė savo 70-ies metų jubiliejų. Jo pasveikinti garbingo jubiliejaus proga susirinko giminės, artimieji, buvę darbo draugai. O kai visi po iškilmių išsiskirstė, Vytautas ilgai negalėjo užmigti. Pro jo akis lyg televizoriaus ekrane prabėgo visas gyvenimas.
Aušo gražus 1941 m. birželio 16-osios rytas. Dešimtmetis Vytukas rengėsi ginti guvulius į ganyklą, kai jų pirkioje atsirado svetimi uniformuoti vyrai. Paaiškino, kad vyksta laikina evakuacija iš pasienio zonos, liepė krautis daiktus ir rengtis kelionėn.
Vytuko motina gerai suprato, kokia jų laukia kelionė, nes dar prieš porą dienų nedidelį Skaudvilės miestelį apskriejo žinia, kad masiškai tremiami žmonės į Sibirą. Kareiviams užstūmus gyvulinio vagono duris, prasidėjo ilga kelionė į nežinią. O į tą nežinią keliavo ne tik Sabatauskai su sūnumis Vytautu ir Eugenijumi. Keliavo daug bendro likimo žmonių.
Kada į Lenkaičių sodybą atėjo nepažįstami odiniais švarkais vyrai, sesutės Elena ir Dalija ravėjo darželį. Įsakymas rengtis kelionėn. Tuo metu Elenos ir Dalijos tėvas tarnybiniais reikalais buvo išvykęs į Kauną. Todėl paėmė jų motiną, tėvo aštuoniasdešimties metų motiną, invalidę tetą, uždarė į vagoną ir prasidėjo ilga kelionė į Rytus, į Komiją. Taip 1941-ųjų birželį ne vienas traukinys su lietuviais tremtiniais riedėjo į Rytus.
Traukinys, kuriuo važiavo Sabatauskų ir Lenkaičių šeimos, sustojo viename didesnių Komių autonominės srities miestų Kotlose. Sustojo, nes čia pasibaigė geležinės tremties kelias. Todėl visi čia atvežti tremtiniai lietuviai buvo susodinti į tris baržas. Prasidėjo 300 kilometrų kelionė upe į Syktyvkarą. Vytauto šeima buvo apgyvendinta pas vietos kolūkiečius, o Elenos šeima apsigyveno barakuose. Visų tremtinių laukė miško kirtimas.
Prie miško kirtimo reikėjo dirbti labai sunkiai, o maisto davinys buvo labai menkas. Suaugęs dirbantis žmogus gaudavo 500 gramų šlapios duonos, o nedirbantys ir vaikai - po 300 gramų. Tačiau ir šis duonos davinys buvo prarandamas, jeigu pavėluodavo į darbą. O jeigu toks nusikaltimas pasikartodavo antrą kartą - žmogus net kelis mėnesius praleisdavo kalėjime. Kartais suaugusiuosius nuo bado gelbėdavo vaikai. Jie eidavo į laukus, ten rinkdavo supuvusias bulves ir iš jų kepdavo blynus.
Tačiau nors tremtyje lietuviams gyvenimas buvo labai sunkus, jų vaikai mokėsi. Mokytis buvo nelengva, nes mokykloje pamokos buvo dėstomos rusų kalba. Tiesa, tarp lietuvių tremtinių buvo mokytojų, tačiau jie kirto mišką.
Atėjus pavasariui, pasirodė pirmosios aukos. Kaip tik tuo metu sunkiai susirgo ir buvo paguldytas į ligoninę penkiolikmetis E.Lenkaitytės brolis. Nuo išsekimo ir bado mirė V.Sabatausko tėvas.
Palyginti greitai praėjo penkeri tremties metai. Atėjo laikas grįžti į tėvynę. V.Sabatausko motina su jaunesniuoju broliuku bei E.Lenkaitytė su motina paliko tremties vietą.
Kada E.Lenkaitytė antrą kartą sužinojo apie trėmimą į Sibirą, mokėsi Klaipėdos mokytojų seminarijoje. Nuvežta į Kretingą, susitiko motiną. Metus užsitęsę etapai po kalėjimus ir vėl tremties vieta - Syktyvkaras.
O V.Sabatauskas, grįžęs iš tremties, apsigyveno pas močiutę Skuodo rajone. Tačiau 1948 m. gegužės 22-osios rytą jis su močiute, kuri buvo pavadinta buože, vėl buvo ištremtas. Tremties vieta - Syktyvkaras. Čia Vytautas susitiko motiną. Vytauto močiutė mirė. Pirmąjį kryžių Vytautas statė prie Vyčagdos, dabartinį - prie Ižkutos.
1953 metais V.Sabatauskas ir E.Lenkaitytė susitiko antrą kartą, ir taip tremtyje atsirado dar viena lietuviška šeima. O po metų gimė sūnus Julius.
Pasibaigus tremties laikui, daugelis lietuvių išvažiavo į Lietuvą, tačiau E. ir V.Sabatauskų šeima pasiliko. Pasiliko, nes Vytautas tuo metu mokėsi institute. Baigęs institutą, Vytautas galėjo grįžti į Lietuvą, tačiau negrįžo, nes gerai žinojo, kad tėvynėje niekas jų nelaukė. Jeigu ir grįš, tai nebus kur gyventi. O tuo metu Vytautas pradėjo dirbti gamykloje inžinieriumi, gavo butą, ir atlyginimas buvo palyginti nemažas. Todėl Sabatauskų šeima apsiprato ir čia liko gyventi.
Pirmasis į Lietuvą išvažiavo V.Sabatausko brolis Eugenijus. Kaip tik tuomet Jonavoje buvo prasidėjusi azoto trąšų gamyklos statyba, ir jis apsigyveno Jonavoje. Po kelerių metų Vytautas gavo brolio laišką, kviečiantį atvažiuoti į Lietuvą. Taip Sabatauskai su vaikais apsigyveno Jonavoje, pradėjo dirbti azotinių trąšų gamykloje.
Šiandien, prižiūrėdamas savo vaikaičius, V.Sabatauskas prisimena tuos Sibire praleistus metus ir netektis. Prisimena tas dienas, kai važiavo gyvuliniuose vagonuose, prisimena tremties šaltį ir badą. Tačiau, kaip ir daugelis tremtinių, Sabatauskai po tremties, atvažiavę į Lietuvą, augino vaikus, o dabar – ir vaikaičius.

Alfonsas ZUBRECKAS
Jonava