Žodžiai iš pogrindžio
Mano dienos
Pilki raiteliai
Zovada prabėga pro mano širdį,
Paliko brydę lyg ištryptą vieškelį,
Pilną akmenų ir žvyro.
Pilną duobių ir purvo...
Nuo jų bildesio apkurto mano ausys
Ir jau negirdžiu Saulės simfonijos,
Nuo sukeltų dulkių aptemo mano akys
Ir nematau saulėlydžio žaismo...
Su ašarom akyse ieškau gėlių,
Kurias anąkart sodinau ir laisčiau.
Jų nėra jas ant savo kojų nusinešė
Pilkieji raiteliai...
(Šv. Mišios ir mano gyvenimas.
1. Laiptų malda)
Tai Anelės Mocevičiūtės knygos
Laiptų malda eilutės. Autorės literatūrinis kraitis kuklus
ši knyga yra pirmoji. Nesirengė būti nei rašytoja, nei poete
rašė, kad reikėjo. Jautrus žodis buvo labai laukiamas pogrindyje.
A.Vilnies slapyvardžiu ir visiškai be jokio vardo jos eilėraščiai
keliavo po Lietuvą, į Sibirą (ant plono rūkomojo popieriaus graikiškų
riešutų kevaluose), kai reikėjo pakelti dvasią, kai reikėjo nubraukti
ašarą ir kančią. Vienus dainavo, kitus giedojo (ir dabar gieda),
dar kiti netikėtai atsirado tikybos vadovėlyje...
Anelė krikšto vardas. Jaunystėje draugai vadindavo Nele, gūdžiu
pokariu, kai šeima slapstėsi, o ji pati buvo sekama, pakeitė gyvenamąją
vietą, vardą ir pasą. (Dabartinis vardas inkognito autorės prašymu.)
A.Mocevičiūtė gimė 1922 metais gražiame Dzūkijos kampelyje, Punioje,
netoli legendomis apipinto, poetų apdainuoto Margirio (Pilėnų)
piliakalnio. Tėvai turėjo devynis hektarus žemės ir septynis
vaikus. Du broliai mokėsi Alytaus mokytojų seminarijoje. 1940-aisiais
sovietai juos areštavo, nuteisė ir išvežė į Sibirą. Šeima, atsidūrusi
tremtinių sąrašuose, paliko tėviškę ir slapstėsi. Jos autobiografijoje
skaitome: Broliai išėjo į atvirą kovą prieš okupantus, o aš rinkausi
pogrindžio vienuolyno veiklos, aukos ir maldos kelią prieš blogį.
Tas mano gyvenimo kelias nebuvo tiesus ir lengvas, jame daug vingių,
duobių, sūkurių. Buvo sunkių, tamsių dienų, bet visada jaučiau
Dievo Apvaizdą, Jo vedančią Ranką per laiko ženklus, per sutiktus
žmones, aplinką, o ypač per mano dvasinio gyvenimo ugdytojus,
mokytojus ir vadus. Nuoširdžiai jiems dėkoju.
Anelė mokėsi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės vidurinėje ir
Kauno II respublikinėje medicinos mokyklose. Anksti užklupusi
liga subrandino, o Dievo siųsti žmonės padėjo išvengti bejėgės
- benamės dalios. Pasveikusi didžiausią savo gyvenimo dalį - 30
metų - ji atiduoda Kauno klinikinės ligoninės Vidaus ligų skyriui.
Čia Anelė - personalo gerbiama seselė, ligonių mylima už rūpestį
ir gerumą, o labiausiai reikalinga tais paslaptingais ir baisiais
laikais Lietuvos dvasininkams. Tik per ją kreipdamiesi į Klinikas,
jie galėjo būti ramūs, kad neįvyks nelaimingas atsitikimas ligoninėje...
Seselė gerai pažinojo Klinikos gydytojus ir susitardavo su jais
dėl gydymo, surasdavo laiko iš ligoninės išėjusiems sunkiems ligoniams
- kasdien lankydama ir rūpindamasi jais namuose.
Neturėjusi salygų įsigyti rimtesnį literatūrinį išsilavinimą,
A.Mocevičiūtė visą gyvenimą daug skaito, gilinasi į kitų autorių
kūrybą. Pagrindiniai mokytojai yra gyvenimas ir žmonės, ypač dvasios
vadovai. Prie pastarųjų dažnai sugrįžta, pratęsdama jų mintis.
Vieni jų dirba parapijose ir vyskupijose, kiti išėję į Amžinybę.
Vartome kruopščiai parengtus albumus su nuotraukomis. Jose - pokario
Lietuvos Bažnyčios vyskupai, kunigai. Štai Bažnyčios meno atvirukų
kolekcijos dovanotos ir pačios surinktos, su metrika, užsienio
kalbų vertimais... Nereikia keliauti viską čia, po ranka, turiu,
juokauja garbi jubiliatė, neseniai atšventusi aštuoniasdešimtmetį.
Tų albumų daug, per vakarą peržiūrime mažą dalį... Turtinga asmeninė
biblioteka neatskiriama gyvenimo dalis. A.Mocevičiūtė mėgsta
bendrauti ir turi daug draugų.
Maloniai džiugina autorės pasaulėžiūra, tvirtos moralinės ir dvasinės
gyvenimo nuostatos. Nors daug iškentėjo, neskirsto žmonių į juodus
ir baltus, yra pakanti kitokiai nuomonei ir objektyvi saviesiems.
Didžiosios Meilės ugnis saugo ir šildo ne tik ją pačią, bet ir
tuos, kurie būna šalia.
Knygoje - penki skyriai. Pirmasis Praeities atkarpos pasakoja
apie savo ir tautos išgyventą pokario kančią: Kalėdų naktis./
Šviesi padangė / Ne. Ne Rarotos / Tai Judas žengia/ Ugnies keliu.../
Ant aikštės grindinio,/ Sniegulių padengti,/ Gulėjo jie penki
Išniekint parvežti.../ Praėjo motina pro šalį,/ Sesuo sustojo
nebyli, -/ Kas skausmą apsakyti gali,/ Kai krenta ašara slapčia
tyli... (Eil. Praeities atkarpos). Antrasis skyrius Meilės
pėdsakais yra tikėjimo, meilės, santykio su Dievu, pagalbos
žmonėms giesmė: Ir rasos lašely,/ ir žibutės žiede,/ Šypsnyje
saulutės aš Tave matau./ Rytą Tau paukšteliai garbės himną giedą,/
Pumpurėlis skleidžias, mano Dieve, Tau!... (Eil. Ir rasos lašely).
Trečiasis skyrius Einu keliu apmąstymai apie sutiktus ir brangius
žmones, gyvenimo prasmę. Visa A. Mocevičiūtės kūryba yra parašyta
širdimi ir gyvenimu. Dėl to ji gali rungtyniauti net su garsiais
poetais. Skaitytojas čia neras išgražintų, išieškotų, pačių tinkamiausių
tam jausmui nusakyti žodžių, nebus taisyklingo kirčiavimo (dzūkuojantis),
tačiau žodis smigs į širdį savo nerimu: ...Ką neši, kai žemei
su Dievu pasakęs,/ Paliksi pasaulio vilingus kelius?/ Ir kas
palydės, kada degančios žvakės/ Tau Requiem tyliai be žodžių
kuždės?/ Ir kas palydės? (Eil. Kur eisi?). Skyrius Gerumo paunksmėje
dedikuotas Motinai.
Motinai, kuri pagimdė žmogų, ir Motinai, kuri pagimdė Dievą. Iš
tiesų tai eilėraščiai apie švelnią pasiaukojančią meilę, juose
ilgesys, bežadžiai pokalbiai: Motinėle mano, tu man kaip saulutė,/
Kuri taip maloniai savo spinduliais/ Glamonėja, glosto mažutį
daigelį,/ Pakol išaugina žydinčias gėles... (eil. Motinos meilė).
Eilėraščiams būdingas ne pasyvus stebėtojo, bet kovotojo, raginančio
nepalūžti, skatinančio eiti pirmyn, balsas. Jis kartais tikrai
labai reikalingas žmogui, galįs atstoti artimą draugą: Skubėk
pas Mariją, kai širdy abejonė.../ Nurinks tau erškėčius jos švelni
Ranka./ Kai prabyla meilė, traukias abejonė/ Ir tvirtumo žiedu
pražysta auka. Vaikystės aidai paskutinis, mažiausias, skyrius.
Be eilėraščių, jame yra trys pasakos. Jos šiuolaikiškos: Darbas
ir Pinigas, Liūdnas veidas, Karalienė Žiemužė.
Toks būtų žvilgtelėjimas į Laiptų maldą. Jos viršelius puošia
poetės gimtinės Punios vaizdai, o skyriams iliustracijas prieš
daugelį metų (kada buvo rašyti šie eilėraščiai) piešė beveik akla,
nežinoma savamokslė dailininkė. Tiražas - 250 egzempliorių. Tad
ne kiekvienas norintis galės įsigyti.
Knyga išėjo savaime: nei planuota, nei vargta, tarsi palydėta
Dievo ranka... Tikiuosi pasiteisins.
Julė KILČIAUSKIENĖ,
knygos sudarytoja ir parengėja
© 2003 "XXI amžius"