XXI amžius

Didysis mažųjų dainorėlis

Tau,vaikuti, dovanoju
Skambią skambią kalbą.
Lyg varpeliai,
Lyg žvangučiai
Jos žodeliai skamba.

Anzelmas MATUTIS

Poeto A.Matučio sūnus Valius (antroje eilėje dešinėje), literatūros kritikas Jonas Linkevičius (antroje eilėje kairėje), Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro direktorius Valdas Kubilius (kairėje) bei kiti minėjimo dalyviai

Autoriaus nuotrauka

Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro direktoriaus Valdo Kubiliaus iniciatyva, padedant Marijampolės savivaldybės Igliaukos Anzelmo Matučio vidurinės mokyklos šokėjams, jauniesiems skaitovams, dalyvaujant literatūros kritikui Jonui Linkevičiui, poetams Robertui Keturakiui, Juozui Nekrošiui, Varėnos rajono Rudnios pagalbinės mokyklos vadovei Birutei Švagždienei, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto didžiojoje salėje įvyko žymaus lietuvių vaikų rašytojo Anzelmo Matučio (1923 01 07 - 1985 09 21) 80-ųjų gimimo metinių minėjimas.
Pagerbti iškilųjį vaikų poetą A. Matutį atvyko VDU rektorius prof. Vytautas Kaminskas, kompozitorius Jurgis Gaižauskas su žmona, poeto sūnus Valius, giminaičiai, mokytojai, vaikų poezijos gerbėjai. Minėjimui vadovavo aktoriai Virginija Kochanskytė ir Petras Venslovas.
Poetas A. Matutis (tikroji pavardė Matulevičius) gimė 1923 m. sausio 7 d. Zomčinėje, šalia Igliaukos (Marijampolės r.) . Baigė Marijampolės mokytojų seminariją, mokytojavo. Eilėraščius pradėjo spausdinti „Šaltinėlyje “ , „Ateities spinduliuose “ ir kitur. Dar besimokydamas gimnazijoje pagarsėjo kaip veiklus ateitininkas ir literatas. Pirmosios eilėraščių knygos „Genių kalvė“, „Grok, žiogeli, smuikeliu“ pasirodė 1948 metais. Jose vyravo gamtos vaizdai, su jos pasauliu susiję personažai, tautosakai artima poetika.
Didelę įtaką A. Matučio žmogiškajam formavimuisi turėjo Panevėžio pedagogas ir vaikų poetas Matas Grigonis (1889 - 1971), su kuriuo jis ilgai susirašinėjo.
1942 - 1972 metais mokytojavo Santaikoje, Simne, Kleboniškyje (Kauno priemiestyje), Seirijuose, Alytuje. Ilgiausiai dirbo Alytaus bendro režimo pataisos darbų kolonijos vakarinėje pamaininėje mokykloje (1958 - 1972 ).
1971 metais poetas A.Matutis pasistatė Drevę - pasakų namelį Gudų girios pakrašty (Varėnos r.). Gyvendamas ir dirbdamas Alytuje, Dzūkijos sostinėje, poetas puikiai susipažino su plačia apylinke, upėmis, ežerais ežerėliais, žmonėmis. Visus miškus išklaidžiojo iki Čepkelių raisto, Dubičių ar Žuvinto, o galiausiai apsistojo Varėnos krašte.
Bežingsniuodamas per girią, begrybaudamas, beuogaudamas, bemeškeriodamas, grožėdamasis Dzūkijos gamta, kartą stabtelėjo nedidelio kaimelio galulaukėje. Ta akimirka, galima sakyti, prilygo meilei iš pirmo žvilgsnio. Daug grožio gamtoje ir aplinkoje regėjusį poetą apstulbino nekasdieniška šio kampelio harmonija. Prie jo kojų, prieš krisdamas į gražuolės Ūlos glėbį, darydamas nedidelę kilpą, gurgėjo čiurleno krištolinis girios šnekutis Uosupio upeliukas. Tą Uosupio kilpą juosė į kalnelius kylančios pušys, o tarp jų lanko plytėjo nedidelis, tipiškas dzūkų pamiškės sodžius. Dar 1968 metais poetas nusprendė kurtis upelio kilpoje: pasistatyti pasakų namelį primenančią pastogę, kurioje galėtų atsikvėpti, kurti, pagyventi kartu su giria ir apdainuoti ją, ošiančią, čiulbančią, nesužalotą, kupiną gyvybingumo, sakė literatūros kritikas J. Linkevičius.
Visi, kurie buvo kiek arčiau poeto, ne kartą regėjo, koks svarbus jam draugiškas žodis, jau nekalbant apie nesavanaudišką poelgį. Tokie žmonės, be jokios abejonės, buvo Rudnios (Varėnos r.) pagalbinės internatinės mokyklos direktorė B.Švagždienė ir jos vyras Vincas.
Gausybė eilėraščių iš Drevės pasklido po platųjį pasaulį. Dzūkijos kraštas plačiausiai atsispindi A. Matučio kūryboje. Jis sudaro didesnę pačios geriausios poeto kūrybos dalį. Tai Varėnos girių aromatu, čionykščių upių ir ežerų vėsa alsuojantys, jų girios aidais atsišaukiantys posmai, skatinantys mylėti, saugoti ir ginti žaliąją žmogaus sesę.
Po kelionės Suomijos žeme pasirodė eiliuota samių tautos sakmė „Karžygis Leinė“ (1965 m.). Vėliau išėjo rinktinė „Šilų berniukas“ (1967 m.). Drevėje „gimė“ poema „Girios televizorius“ (1973 m.), antrasis šios poemos leidimas pasirodė 1979 metais.1973 metais A. Matučiui suteikiamas Lietuvos nusipelniusio mokytojo vardas, o 1974 metais už poemą „Girios televizorius“ paskiriama respublikinė valstybinė premija.
A. Matučio gebėjimą bendrauti su vaikais yra pastebėję daugelis su juo bendravusieji. Literatūros rytmečiuose, vakaruose vaikai jo klausėsi, kaip girioje klausomasi strazdo švilpavimo. Jo balsas, šypsena, gestai „prikausto“ vaikus, o kai poetas baigia skaityti kūrinį, mažieji klausytojai prapliumpa kvatotis. Poetas niekad nesirengdavo susitikimams su vaikais – tai prigimties dovana. Susitikimai vykdavo natūraliai, šiltai, betarpiškai. Prisitaikydamas prie vaiko psichikos ir fantazijos, ieškodamas specifinių meninės išraiškos formų, reiškėsi kaip talentingas gamtos vaizduotojas.
Sudėtingiausius gyvenimo vaizdus poetas kūrė spalvingame gamtos fone. Miško šlamesys, spalvos, augmenijos ir gyvūnijos margumynas, paslaptingos daubos, saulės šešėlių žaismas įvairiu paros metu poetui sukelia romantinę nuotaiką, žavesį ir susirūpinimą, kad gamtos, kaip ir bejėgio kūdikio, neturi skriausti grubi žmogaus ranka. Miškas, ypač saulėtekio ar saulėlydžio metu, paskendęs lengvose miglelėse, lyg apsigobęs fantazijos skraiste.
Varėnos rajono pakraštyje, netoli Rudnios - Lynažerio vieškelio, telkšantis nuostabus Malinuko ežerėlis vidugiryje ir pakuždėjo mintį parašyti poemą “Girios televizorius “. Vienas to ežerėlio krantas, aukštesnis už kitus, apaugęs viduramžėmis ištekinėmis pušimis ir yra gera vieta rinktis girios paukščiams ir žvėrims, judėti, gyventi jiems būdingą vasaros dieną. Tikri, netikėti, poeto fantazijos sukurti reginiai tame girios televizoriuje ypač gerai matomi iš priešingo kranto, iš derlingos mėlynių plantacijos.
Poema “Drevinukai“ (1974 m.), poeto sumanyta pasaka, dėmesį telkia žmogaus ir gamtos santykiams, dorovinėms problemoms. Mišką niokoja trys baubai siaubai: tinginys ir brakonierius Bumbuliūnas, girtuoklis ir gamtos teršėjas Šlamštinis, gobšuolis miškų kirtikas Kapočius. Gamtos niokojimą poetas sieja su moraliniu žmonių nuosmukiu - tinginyste, girtuokliavimu ir gobšumu.
Vaikas poetinę-filosofinę išmintį priima tik kaip savo paties atrastą dėsnį ir išvadą. Vaikai myli nepalaužiamo charakterio, dvasiškai turtingus, jautrius ir teisingus žmones. Drevinukas - tai įspūdingiausias poemos veikėjas, figūra, kuriame tvyro viskas, kas gražiausia, tauriausia ir kilniausia gamtoje. Tai tarsi gamtos balsas, miško siela, dorovingumo įkūnijimas.
1980 metais kartojama rinktinė “ Margaspalvė genio kalvė“. 1983 metais su poetu A. Bernotu lankėsi Meksikoje, Ekvadore, Peru. 1984 metais už rinktinę “ Margaspalvė genio kalvė “ A. Matutis buvo apdovanotas Hanso Christiano Anderseno garbės diplomu. Tai labai garbingas apdovanojimas.
Poeto jėgos pastebimai seko. Ir 1985 m. rugsėjo 11 d. sunkios ligos pakirstas miršta. Alytaus kapinėse, ant A. Matučio kapo, pastatytas kuklus juodo granito paminklėlis - poeto gedinti maža mergaitė, palinkusi prie knygos.
Prie garsios Drevės namelio ir dabar dažnus atvykėlius pasitinka užrašus: “Apkabinkime drevę, bičiuliai, nusilenkime šilo motulei, prie širdies glauskim ošiančią girią. Puoškim darbu ir šlovinkim lyrą“.
Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro vadovo V. Kubiliaus iniciatyva minėjimo dieną susirinkusieji išvydo sovietmečiu užmirštas knygas vaikams, o dabar gražiai išleistas: “Žilo šilo darbininkai“, “Vaivorykštė ežerą semia“, “Kas žmogiuko širdyje“.
Sukaupta nemažos vertės atsiminimų. A. Matučio kūrybinis palikimas verčia pageidauti, kad su poeto gyvenimu susijusios vietos būtų lankomos dar gausiau. Tegul dar ilgai jis, kaip to troško, lieka tėviškėje gyvas…
Prie gimtojo poeto namo Zomčinėje stovi trylikametės prieniškės D. Pašukevičiūtės išdrožta skulptūra „Vaikas ir paukštis“. Lietuvių vaikų poeto A. Matučio tėviškėje drožėjai iš Čekijos, Danijos, Latvijos, Lenkijos ir Lietuvos sukūrė jo pasakų herojų skulptūrų parką, kurį pašventino Igliaukos klebonas kun. V. Urbonas.

Kazimieras DOBKEVIČIUS