XXI amžius

„Dievo Motina su Kūdikiu“ grįžo į Šiluvą

Po dvejus metus trukusio labai sudėtingo ir sunkaus darbo Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centre užbaigti Šiluvos bazilikos altoriaus paveikslo “Dievo Motina su Kūdikiu” tyrimai ir restauracija

Sauliaus VENCKAUS
(ELTA) nuotrauka

Per praėjusių metų Šiluvos atlaidus maldininkų žvilgsniai krypo į Didįjį altorių. Paveikslas „Dievo Motina su Kūdikiu“ spindėjo nepaprastu grožiu. Žmonės šnabždėjosi: „Tik pažiūrėkite, kaip gražiai restauravo“. Nedaugelis žinojo, kad darbai nebaigti. Lapkritį paveikslas vėl buvo išvežtas į Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centrą.
Gegužės 6 dieną P.Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centre surengtoje spaudos konferencijoje Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys iškilmingai pranešė, jog baigtas ypatingas restauratorių darbas, – paveikslas „Dievo Motina su Kūdikiu grįžta namo, tai yra išvežamas į Šiluvos Švč. M.Marijos Gimimo baziliką. Restauratoriai savo darbo rezultatais ketina ir toliau domėtis, nepalikti paveikslo be priežiūros.
Spaudos konferencijoje dalyvavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, SJ, Telšių vyskupas dr.Jonas Boruta, SJ, daug kunigų ir žurnalistų. Informacijoje žiniasklaidai rašoma: „Į restauravimo centrą paveikslas buvo atvežtas 2001 m. spalio 5 d. Detaliai ir atidžiai apžiūrėjus kūrinį, restauravimo specialistams neliko abejonių, kad paveikslas yra buvęs ne kartą restauruotas ir, deja, ne visada profesionaliai. Anksčiau restauruojant visas paveikslas buvo pertapytas kitokios spalvos dažais, nei autentiška tapyba, paryškinant drabužių klostes, uždengiant angelų galvutes, debesis, paveikslo foną. Ypač suardė dailininko, tapiusio Dievo Motiną su Kūdikiu, viziją ir sumanymą grubiai pertapyti ir pakeisti Madonos ir Kūdikio veidai. Be to, paveiksle buvo matomos ir laiko žymės: visame paveikslo plote daugybė mažesnių ir didesnių tapybos įbrėžimų, nutrynimų, įspaudimų, ištrupėjimų, nelygumų, skylučių. Tapyba buvo suskeldėjusi stambiomis krakeliūromis, lako sluoksnis labai nešvarus, patamsėjęs, kai kur pabalęs.
Marijos ir Kūdikio figūras dengiantys sidabriniai aptaisai sukurti iš atskirų lakštų kalinėjimo ir graviravimo technikomis. Prieš restauravimą į akis krito klaidingai sumontuotas Madonos rūbas, ne visai tiksliai suderinti kiti aptaisų lakštai ir dėl to daugelyje vietų atsiradusios didelės deformacijos. Ypač smarkiai buvo pažeistos Madonos ir Kūdikio aureolės bei karūnos: aplaužyti ir sulankstyti spinduliai, išlikusi tik dalis karūnas puošusių spalvoto stiklo akučių. Visose aptaisų dalyse buvo daugybė deformuotų, aplankstytų vietų, reljefų įgilinimuose - subraižymų. Lakštų pakraščiai buvo daug kur giliai įtrūkę, ištrupėję ir skylėti nuo tvirtinimo vinimis. Metalas patamsėjęs, kai kur parusvėjęs, pajuodęs ir dėmėtas.
Prieš restauruojant paveikslą buvo atlikti išsamūs technologiniai tyrimai, kurių rezultatai padėjo tiksliau nustatyti restauravimo ir konservavimo darbų strategiją ir programą, atsakyti į klausimus, susijusius su kūrinio autentiškumo problemomis“.
Kruopščiai dirbant prie paveikslo, jo autorius nepaaiškėjo. Konstatuojama, jog „Dievo Motiną su Kūdikiu“ tapė nežinomas Lietuvos dailininkas XVI a. paskutiniajame ar XVII a. pirmajame ketvirtyje. Bene pats gražiausias ir meniškiausias Lietuvoje sidabrinis paveikslo aptaisas sukurtas 1674 metais Karaliaučiaus auksakalio Lorenco Hofmano.
Paveikslą restauravo aukščiausios kategorijos tapybos restauratorė Janina Bilotienė, restauravusi Aušros Vartų ir Vilniaus Arkikatedros Bazilikos Sapiegų Madonas. Gavusi žodį kalbėti, ji susijaudinusi ištarė vos kelis žodžius: „Dėkoju leidusiems man dirbti šį darbą. Supratau, ką darau“. Paveikslo aptaisus restauravo aukščiausios kategorijos metalo restauratorė Eugenija Juknienė, pirmos kategorijos metalo restauratorė Birutė Kaupienė ir kt. Technologinius tyrimus atliko restauravimo technologijos ekspertė Janina Lukšėnienė, restauravimo technologė Dalia Panavaitė ir kt.
Meno istorikė Regimantė Stankevičienė sakė: „Svarbiausia yra paveikslo meninė, dvasinė jėga, istorinė, kultūrinė, sakralioji vertė. Prieš restauravimą Dievo Motinos veidas buvo liūdnas ir tamsus. Dabar jis giedresnis ir kupinas vilties, įgavęs švelnios dvasinės jėgos“. Ji nepeikė 1957 metų restauratorių darbo. Buvo padaryta viskas, kas įmanoma ano meto sąlygomis.
Arkivyskupas S.Tamkevičius sakė, jog esąs labai patenkintas kvalifikuotai atliktu darbu. Per dvejus metus paveikslas tapo nedaloma Vilniaus dalimi - jį kaip kūdikį globojo ir augino restauratoriai. „Įvairiai galima vertinti paveikslą: kultūriniu, meniniu požiūriu. Tikintiesiems svarbiausias yra sakralinis požiūris. Daug Lietuvos žmonių nešė prie jo savo rūpesčius, skausmus ir grįždavo ne tuščia širdimi“, - sakė arkivyskupas. Tikėkime, negrįš jie ir toliau tuščiomis. Viltingi Dievo Motinos ir Kūdikėlio Jėzaus veidai įkvėps mus nugalėti sunkumus, duos jėgų išbristi iš dvasinių ir materialinių pelkynų, padės vėl džiaugtis gyvenimu – pačia didžiausia Kūrėjo dovana žmogui.

Aldona KAČERAUSKIENĖ