Aplankė garbingas svečias
|
Klubo nariai sveikina
Vladą Vitkauską jubiliejaus proga |
|
Vladas Vitkauskas Andų
kalnų viršūnėje Akonkagvoje su Žemaitijos vėliava |
Kauno keliautojų kultūros klubas
Ąžuolynas, įsikūręs 1980 metais, turi aiškų tikslą - keliauti,
pažinti, nenurimti. Šių siekių vedami, klubo nariai apsilanko
kiekviename gimtosios Lietuvos kampelyje, kad labiau jį pažintų,
pamiltų savo krašto kultūrą ir istoriją. Todėl daug keliaujame
ir pėsčiomis, ir autobusais, ir
mintimis. Tačiau ne tik daug
keliaujame, bet ir pasikviečiame pas save garsius Lietuvos žmones:
architektus, medikus, pedagogus, menininkus, keliautojus ir t.t.
Štai 2002 metų gruodį mūsų klube lankėsi Taikos žygeiviai iš Vilniaus,
kurie dviračiais 1998-2000 metais apvažiavo visą Žemės rutulį,
skelbdami taikos idėjas (apie šį žygeivių žygį rašė XXI amžius).
Tai nepamirštamas susitikimas, iki džiaugsmo ašarų sujaudinęs
tiek klubo narius, tiek ir svečius, nes visų susibūrusiųjų bendras
noras, kad Žemėje gyvuotų taika, meilė ir solidarumas.
Nedaug prabėgo laiko nuo tų mums neužmirštamų įspūdžių, o į Ąžuolyno
klubą atvyko garsus visame pasaulyje alpinistas Vladas Vitkauskas.
Tai Žemaitijos žemės sūnus, gimęs 1953 m. gegužės 7 d. Viduklėje,
Lietuvos patriotas. Jis pirmasis pasaulyje iškėlė Lietuvos vėliavą
visų žemynų aukščiausių kalnų viršūnėse: Everesto (Eurazija),
Makinlio (Šiaurės Amerika), Vinsono (Antarktida), Kilimandžaro
(Afrika), T.Kosciuškos (Australija), Akonkagvos (Pietų Amerika).
1996 m. vasario 25 d. virš Akonkagvos, Anduose, suplevėsavo dar
ir Žemaitijos vėliava.
Vasario 22 dieną viešėdamas Ąžuolyno klube, V.Vitkauskas plačiai
nušvietė savo gyvenimo nueitą kelią. Mokslus pradėjo gimtojoje
Viduklėje. Kauno politechnikos institute įgijo pramonės elektronikos
inžinieriaus specialybę, o 1993 m. kovo 10 d. aukščiausioji pasaulio
kalnų viršūnė Everestas pasitiko atkaklųjį žemaitį V.Vitkauską
8848 metrų aukštyje. Vilniaus universiteto leidykla 2002 metais
išleido V.Vitkausko gausiai iliustruotą knygą Everestas - manoji
lemtis. Joje autorius rašo: Ar, pabuvojęs ant aukščiausios pasaulio
viršukalnės, supratau ką nors nauja apie gyvenimą? Ar Everestas
pakeičia žmogaus gyvenimą? Galvojau apie tai nesyk, anksčiau negu
tuos klausimus išgirdau iš kitų. Svarbiausia man, kad žygis į
Everestą buvo įprasmintas Tikėjimu. Dirbau darbą, kuriam jaučiausi
sutvertas. Viršūnė, be abejo, labai trokštama, tačiau ji - tik
didelio triūso ženklas. Nei ruošiantis, nei įkopus užkariautojo
nuotaikos manęs netrikdė.
Garbusis svečias, kalbėdamas mums, klubo nariams, atskleidė ir
tą žiaurią bei negailestingą tiesą - kopimas į kalnų viršūnes
reikalauja aukų. Reikia tvirtai apsispręsti ir žinoti: iš šešių
kopiančiųjų į viršukalnę vienas iš ten nesugrįš. Šis faktas anksčiau
buvo dar skaudesnis: iš keturių nebegrįždavo vienas. Šiuo metu
alpinistai yra geriau susipažinę su kopimo į kalnus taisyklėmis,
todėl ir aukų skaičius šiek tiek sumažėjo.
Ketvertas nuostabaus susitikimo valandų prabėgo tarsi pusvalandis.
Ir žodžiais, ir dainomis bei muzika mes prašėme Dievo palaimos
šitam garbingam vyrui iš Lietuvos.
Povilas MEŠKAUSKAS
© 2003 "XXI amžius"