Moterų indėlis į Vilniaus kultūrinį gyvenimą

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, pradedant 1996 metais, rengia konferencijas apie Vilniaus kultūrinį gyvenimą. Konferencijose skaityti pranešimai išleidžiami atskiromis knygomis. Šiemetės konferencijos akcentas – moterų indėlis į XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės Vilniaus kultūrinį gyvenimą. Konferencija įvyko balandžio 24 dieną. Buvo perskaityta devyniolika pranešimų. Aptariamo laikotarpio kultūrinio gyvenimo ypatumus įžangos žodyje apžvelgė Vytautas Kubilius. Šalia ryškių asmenybių, mūsų visuomenei žinomų iš jų pačių raštų, – Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės (pranešėjas Ramutis Karmalavičius), Vilniaus krašto poetės Onos Maciūtės (pranešėja Alma Lapinskienė), „Ryto“ draugijos mokytojos Pranės Makariūnienės (pranešėja Eglė Makariūnienė) ar knygų apie jas – Marijos Piaseckaitės – Šlapelienės (pranešėja Alma Gudonytė), pranešimuose buvo kalbama ir apie nedaug kam žinomas veiklias moteris.
Gendrikas Petkevičius papasakojo apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Stepono Kairio žmoną Aliozą Paškevič (literatūrinė slapyvardė Ciotka), vieną pačių žymiausių XX a. pradžios veikėjų, skatinusių baltarusių atgimimą. Ji kartu su bendražygiais atidarė pirmuosius mokytojų kursus baltarusių kalba, aktyviai dalyvavo baltarusiško laikraščio „Naša dalia“ leidyboje.
Ilgą laiką Vilniuje gyveno Ema Jelenska-Dmochovska, Elizos Ožeškovos literatūrinių tradicijų tęsėja, parašiusi keletą romanų, pjesių (lenkų kalba), valstiečiams skirto laikraščio „Zorza Wilenska“ redaktorė, švietėja, ugdžiusi būsimuosius pedagogus. Apie šią asmenybę pasakojo jos duktė Irena Fedorovič.
Esfira Alperienė priminė žydų poetę ir rašytoją Sore Reizen, rašiusią rusų ir jidiš kalbomis. Jos baladė „Vilnelė“, išspausdinta 1925 metais, yra tarsi vadovas po ano meto Vilnių.
Halina Voicik kalbėjo apie savo motiną Zoską Veras, rašytoją, visuomenininkę, leidusią kalendorius, kuriuose buvo patarimų sodininkystės, bitininkystės, kulinarijos mėgėjams.
Pavelas Lavrinecas supažindino su Marina Letiagina-Belevskaja, nuo bolševikų persekiojimo prieglobstį radusią Vilniuje, rašiusia apsakymus, pjeses, memuarus.
Dainora Juchnevičiūtė-Vaivadienė kalbėjo apie savo močiutę Zuzaną Alunan-Stašienę, mokėjusią daug kalbų, kartu su Vaižgantu kūrusią blaivybės draugijas, Vytauto Didžiojo gimnazijoje dėsčiusią vokiečių kalbą. 1941 metais Stašių šeimą bolševikai ištrėmė į Sibirą. Pati kentėdama vargą, šaltį, badą, pažeminimus, guodė, slaugė kitus, savo gyvenimu įrodė, kad jos žodžiai nesiskyrė nuo darbų. Z.Stašienė buvo moralinių vertybių puoselėtoja.
Sulaikę kvapą klausėmės Dalios Striogaitės pasakojimo apie Oną Šimaitę, Vilniaus universiteto bibliotekininkę, vokiečių okupacijos metais išgelbėjusią per du šimtus žydų ir daug jų kultūrinių vertybių.
Skaitytojų dėmesiui „XXI amžiuje“ netrukus passiūlysime vieną įdomesnių pranešimų. Tai Meilės Matulionytės-Bubelienės pasakojimas apie savo motiną Antaniną Kisielytę – Verkelienę-Matulionienę, kurios vyras Antanas Matulionis buvo vyskupo Teofiliaus Matulionio brolis. Pranešėja gerai prisimena savo dėdės vyskupo paskutiniuosius žodžius. Tai buvęs įpareigojimas mums kurti laisvą, demokratinę, tikinčią Dievu ir geresne ateitimi Lietuvą.

Aldona KAČERAUSKIENĖ

© 2003 "XXI amžius"